Lietuvos didžiojo maršalkos, Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) portretas.

Nežinomas dailininkas, XIX a. II p.

Motiejaus Radvilos privati kolekcija

Apie garsiąją kunigaikščių Radvilų giminę sakydavo, kad „šiame varde atpažįstama visa Lietuva“. Jie patys teigdavo, kad keliauti po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę galėtų apsistodami tik savo rūmuose ir dvaruose. Radvilos – iškili giminė, pretendavusi į valdovo statusą, gynusi tradicinį Lietuvos valstybingumą santykiuose su Lenkija, prieštaravusi sąjungoms, kuriomis stengtasi inkorporuoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Radviloms priklausė aukščiausios pozicijos Lietuvoje: jie buvo etmonai, kancleriai, maršalkos – pirmieji pareigūnai po valdovo. Trys Radvilų giminės atstovai buvo tapę Katalikų Bažnyčios vyskupais, o vienas jų– Jurgis Radvila – buvo kardinolas. Radvilos giminiavosi su Europos valdančiosiomis giminėmis, o garsiesiems pusbroliams Mikalojui Radvilai Juodajam ir Mikalojui Radvilai Rudajam buvo suteikti Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulai.

Š. m. spalį nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaryta tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“, kurioje pristatomi daugiau kaip 400 Radvilų giminės veiklos ženklų. Parodos veidu pasirinktas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616) yra laikomas iškiliausiu Radvilų giminės atstovu, pirmuoju LDK piligrimu į Šventąją Žemę, išgarsėjusiu visoje Europoje savo bestseleriu „Kelionė į Jeruzalę“.

Hierosolymitana Peregrinatio Illustrissimi Principis Nicolai Christophori Radzivili... Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) pasakojimas apie kelionę į Jeruzalę Braunsbergas, 1601 Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaišktystės valdovų rūmai, VR-1092

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis vaikystėje augo protestantiškoje tėvo Mikalojaus Radvilos Juodojo aplinkoje. Kalbama, kad savo pravardę vaikystėje buvo gavęs iš valdovo Žygimanto Augusto, kuris, kartą pamatęs verkiantį paliktą vaiką, pavadinęs jį „vargšu našlaitėliu“… Sulaukęs keturiolikos M. K. Radvila Našlaitėlis išvyko studijuoti į užsienį, tačiau, po dviejų metų mirus tėvui, jam teko grįžti namo rūpintis palikimu ir jaunesniaisiais broliais bei seserimis. Vėliau jis keliavo po Prancūziją, Italiją, dalyvavo karinėse LDK operacijose Livonijoje. 1569 m. Žygimantas Augustas M. K. Radvilai Našlaitėliui suteikė didžiojo kunigaikščio rūmų maršalo urėdą, ir taip prasidėjo politinė jaunuolio karjera. 1578 m. M. K. Radvila Našlaitėlis tapo Lietuvos didžiuoju maršalu, 1590–1604 buvo Trakų vaivada, nuo 1604 m. Vilniaus vaivada.

Spėjama, kad tarp 1567–1575 metų M. K. Radvila Našlaitėlis atsisakė tėvų įdiegto kalvinizmo ir tapo kataliku. Manoma, kad tam įtakos turėjęs ir Romoje sutiktas jėzuitas Petras Skarga. Šis apsisprendimas nulėmęs M. K. Radvilos Našlaitėlio pasiryžimą aplankyti Šventąją Žemę. Kaip jis pats teigė, jaunystėje praradęs sveikatą kreipėsi į Dievą, melsdamas išgydyti kūną ir sielą, pasižadėdamas savo išpažinties klausytojui: „...jei Dievo gerumas grąžins man pirmykštę sveikatą, aplankysiu Šventąjį Viešpaties karstą, nenurodydamas šios kelionės laiko...“

Tais laikais nedaugelis ryždavosi šiai kelionei, nes vykstančius sausuma puldinėjo arabų plėšikai, o keliauti jūra būdavo rizikinga dėl audrų ir siautėjančių piratų. Tačiau M. K. Radvila Našlaitėlis 1578 m. pranešė popiežiui Grigaliui XIII, kad yra visiškai pasiryžęs aplankyti Viešpaties Karstą. Gavęs apaštališkąjį palaiminimą pradėjo rengtis kelionei, ketindamas išplaukti iš Venecijos. Tačiau visus užmojus sustabdė žinios apie Graikijoje, Sirijoje, Palestinoje ir Egipte siaučiantį marą. Kelionę teko atidėti bent dvejiems metams. Aplinkiniai – tarp jų ir karalius Steponas Batoras – visaip atkalbinėjo Našlaitėlį nuo pasiryžimo aplankyti Jeruzalę, bet šis kartojo, kad atsisakydamas savo pasižadėjimo užsitrauktų įžeisto Dievo rūstybę, jau nekalbant apie žmones…

Lietuvos didžiojo maršalkos, Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) portretas Lukas Kilijanas (1579-1637), Dominykas Kustosas (1560–1612); apie 1620 Motiejaus Radvilos privati kolekcija

Gavęs valdovo leidimą išvykti, M. K. Radvila Našlaitėlis grįžo namo į Nesvyžių, sutvarkė visus reikalus ir surašė paskutinės valios testamentą, nes nelabai tikėjosi sugrįžti į tėvynę. 1582 m. rugsėjo 16 d., lydimas Jurgio Koso ir Mykolo Konarskio, Andriaus Skarulskio, Petro Bylinos, Jono Šulco, jėzuito Leonardo Pacifiko, virėjo Jeremijaus Germeko, išvyko į Veneciją, kur apsirūpino Venecijos prefektų Graikijoje rekomendacijomis ir susitiko su Šventosios Žemės prokuratoriumi. Vėl teko kreiptis į popiežių leidimo piligrimystei į Šventąją Žemę. Apie tai jis taip rašo savo „Kelionėje į Jeruzalę“: „Mat yra toks paprotys, kad tas, kuris leidžiasi į šią šventą piligrimo kelionę, turi turėti raštą popiežiaus arba tų, kurie paskirti tokį leidimą duoti, nes katalikai Jeruzalėje vengia bendrauti su atvykusiais be leidimo: vietos vienuolių būna įtariamas, kad nėra tikras Katalikų Bažnyčios sūnus.“

Popiežius M. K. Radvilai Našlaitėliui atsiuntė naują raštą ir rožinį, paprašęs kelionėje pasimelsti ir už jį. 1583 m. balandžio 17 d. Radvila Našlaitėlis, lydimas savo palydovų, sėdo į laivą Malamokos uoste ir išplaukė į Graikiją. Išsilaipinęs Kretos saloje apžiūrėjo garsųjį Labirintą, vėliau, lankydamasis turkų valdomame Kipre, aprašė keistą susitikimą su vienu fanatiku, kuris, pribėgęs prie keliautojų, pažadėjo susižaloti, jei už tai gaus pinigų. Piligrimai pinigų jam davę, tik paprašę nesižaloti, tačiau šis vis tiek peiliu smogęs sau į krūtinę. „Iš to matyti, kokie bjaurūs, krikščionims pasišlykštėtini tų barbarų papročiai. Iš pradžių, nekreipdami dėmesio į jo kalbą apie susižeidimą, norėjome tam žvėriui nieko neduoti, bet minėtasis pirklys paragino jam duoti tokį pinigą, kad, mums atsisakius, jis ko nors peiliu nesužeistų, nes tie nenaudėliai, nuduodami esą pamišę, daugeliui krikščionių tą padaro.“

Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) pasas, išduotas sultono Murado III (1546–1595) 1583 Archiwum Główne Akt Dawnych, sygn. ks. 69/15, s. 2

© Valdovų rūmų muziejaus (M. Kaminsko) nuotrauka

Šis epizodas, taip pat daugybė kitų, kuriuose M. K. Radvila Našlaitėlis aprašo arabų plėšikus, nuogus jodinėjančius ant savo žirgų ir puldinėjančius keliautojus bei pirklius (ypač turkus!), atskleidžia neperžengiamą bedugnę, žiojėjusią tarp skirtingų kultūrų. Netgi Osmanų sultono Murado III išduotas pasas M. K. Radvilos Našlaitėlio svitos kelionei nedarė jokio įspūdžio arabams, o gal greičiau net kėlė pavojų, nes arabai labai nemėgo turkų ir žydų. Keliaudami piligrimai samdėsi vietinius raitus ir pėsčius sargybinius, puikiai išmaniusius vietinius papročius ir gebėjusius susitarti tiek su turkų sangiachais (sultono valdininkais), tiek su arabų plėšikais, kurių, kaip spėjama, tais laikais buvę arti dviejų šimtų tūkstančių.

Pasiekę Šventąją Žemę, piligrimai aplankė daugybę vietų, minimų Senajame ir Naujajame testamentuose: šulinį Samarijoje, prie kurio Jėzus kalbėjosi su moterimi samariete, tekančio vandens šaltinį Judėjoje, šalia kurio sėdėjo Švenčiausioji Mergelė Marija, pastebėjusi, kad tarp kartu einančiųjų nėra Jėzaus. „Nuo čia paėję apie dvi mylias, po dvidešimt pirmos valandos pamatėme šventąjį Jeruzalės miestą. Padėkojome Dievui, kad Jis suteikė malonę jį pamatyti. Kiekvienas sukalbėjome Viešpaties maldą ir Angelo pasveikinimą, sielose priimdami visuotinius atlaidus, kuriuos popiežius suteikia pirmąkart matantiems šį miestą“, tokį įspūdį, 1583 m. birželio 25 d. pamatęs Jeruzalę, aprašo M. K. Radvila Našlaitėlis.

Apsistoję Jeruzalėje pas pranciškonus, piligrimai pirmiausia aplankė Šventojo Kapo baziliką, kurioje meldėsi ir dalyvavo procesijoje su uždegtomis žvakėmis. M. K. Radvila Našlaitėlis smulkiai aprašė koplytėles ir maldos vietas, pastebėdamas, kad jas turi kiekviena krikščioniškoji konfesija. Lankėsi vietoje, kurioje šv. Elena atrado Šventąjį Kryžių ir kurioje pastatė koplytėlę. Lipo į Kalvarijos kalną, meldėsi prie Šv. Kapo koplyčios. Jeruzalės pranciškonai Radvilai Našlaitėliui ir jo palydovams įteikė specialius raštus, patvirtinančius jų priėmimą į Šventojo Kapo riterių ordiną.

Kristaus Kapo riterio titulo suteikimo Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui (1549–1616) aktas 1583 m. birželio 29 d. Archiwum Główne Akt Dawnych, sygn. 7898

Matydamas didžiulius Jeruzalės vienuolyno brolių nepriteklius, stengiantis išlaikyti nepaliestas šventąsias vietas, M. K. Radvila Našlaitėlis įsipareigojo remti pranciškonų vienuolyną kasmetine šimto dvidešimt penkių auksinių suma. Jėzaus Kapo bazilikai jis padovanojo auksinę taurę ir pateną su išraižytu jo giminės vardu ir herbu. Kita sidabrinė paauksuota taurė su sidabrine paauksuota patena buvo padovanota Jėzaus Kristaus gimimo vietai – Betliejui. Pastarąją taurę kartu su patena šiomis dienomis galima išvysti Valdovų rūmų parodoje. Pasak šio muziejaus direktoriaus Vydo Dolinsko, nuo tada, kai taurė ir patena buvo padovanotos, niekas Europoje jų nebematė ir nežinojo, kad jos išlikusios. Apie Betliejui padovanotąją taurę ir pateną žinojo tik keli žmonės Lenkijoje, vienas pranciškonas Šventojoje Žemėje ir menotyrininkas, laikęs ją savo rankose. Auksinė taurė su patena, skirta Kristaus Kapo bazilikai, neišliko. Spėjama, kad taurės buvo sukurtos Vilniuje, ir jas M. K. Radvila Našlaitėlis pasiėmė su savimi, nes kelionės metu išraižyti gana ilgą tekstą ir herbus būtų buvę sudėtinga. Šie dirbiniai yra vieni iš nedaugelio išlikusių XVI a. Vilniaus auksakalių darbų.

Taurė ir patena, kuriuos Šventajai Žemei dovanojo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549 – 1616) Vilnius, 1583 Custodia Terrae Sanctae – Terra Santa Museum, Jerusalem

© Valdovų rūmų muziejaus (M. Kaminsko) nuotrauka

Iš Šventosios Žemės Našlaitėlis parsivežė venecijietiško stiklo rožinį su relikvijomis kapsulėse. Tradicija sako, kad šį rožinį ir piligrimo lazdą jis padovanojo kaip votus Čenstachavos Dievo Motinai. Parodoje galima pamatyti ir medinį perlamutro technika papuoštą kryžių su Jeruzalės karalystės herbu – M. K. Radvilos Našlaitėlio atsigabentą suvenyrą, neaišku, kada atsiradusį Vilniaus arkikatedros bazilikos lobyne. Tokie suvenyrai Šventojoje Žemėje gaminami iki šiol. Jeruzalės karalystės penkiagubas kryžius buvo tapęs M. K. Radvilos Našlaitėlio asmeninio herbo neatsiejamu priedu.

Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549-1616) rožančius Nežinomas meistras Lenkija (?), XVI a. IV ketv. Zbiory Sztuki Wotywnej Jasnej Góry. Klasztor OO. Paulinów na Jasnej Górze, Częstochowa

© Valdovų rūmų muziejaus (M. Kaminsko) nuotrauka

Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kelionė užtruko beveik dvejus metus. Aplankęs Šventąją Žemę, jis pasuko į Egiptą, iš kurio, vykdamas per Italiją, 1584-ųjų liepos 7 d. pasiekė Nesvyžių.

Grįžęs iš kelionės, M. K. Radvila Našlaitėlis ėmėsi plunksnos ir aprašė matytus kraštus. Pirmasis „Kelionės į Jeruzalę“ leidimas, teologo Tomo Treterio išverstas į lotynų kalbą, pasirodė 1601 m. ir susilaukė didžiulio amžininkų susidomėjimo. Tyrinėtojams iki šiol kyla klausimų, ar šis vertimas buvo autentiškas, mat tikrasis rankraštis, iš kurio buvo padarytas vertimas, yra dingęs. Svarstoma, ar pats M. K. Radvila Našlaitėlis, ar jo diktuojamas sekretorius jį rašė, nėra aišku, ar knyga parašyta kelionės metu, ar po kelionės. Nesutariama ir dėl teksto formos: ar tai buvę užrašai, ar laiškai. 1607 m. knygą į lenkų kalbą išvertė kunigas A. Vargockis.

„Kelionė į Jeruzalę“ iki šiol laikoma vienu geriausių vadovų į Šventąją Žemę, ji praverčia ir mūsų laikų piligrimams. M. K. Radvila Našlaitėlis buvo išskirtinė savo laikmečio asmenybė, kurio interesų laukas aprėpė įvairių šalių ir tautų kultūras, istoriją, geografiją. Didelis jo nuopelnas mokslui, švietimui, kultūrai buvo XVII a. pradžioje parengtas LDK žemėlapis, kuriuo naudotasi iki XIX a. pabaigos.

1990 m. knyga „Kelionė į Jeruzalę“ buvo išleista lietuvių kalba, iš lotynų kalbos ją išvertė Ona Matusevičiūtė.

Krucifiksas galimai dovanotas Lietuvos didžiojo maršalkos, Vilniaus vaivados Mikalojaus VIII Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) Šventoji žemė, XVI a. pab. – XVII a. pr Bažnytinio paveldo muziejus, BP-268

© Valdovų rūmų muziejaus (M. Kaminsko) nuotrauka