Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka

Literatūros mėnraštis „Metai“ (2019 m. Nr. 11)

Rugsėjo pabaigoje paskelbti Metų knygų rinkimų penketukai net ir daugeliui lietuvių literatūrai abejingų žmonių atskleidė, kad šis konkursas yra šis tas daugiau nei paprasta skaitymo skatinimo akcija, finišuojanti Vilniaus knygų mugėje. Tai – procesas, veikiamas daugybės interesų, stereotipų, ambicijų, interpretacijų ir (suinteresuotų) personažų.

Per keturiolika akcijos įdirbio metų keitėsi, plėtėsi ir laukas, ir turinys. Šiandien po skaitymo skatinimo vėliava telpa ne tik kilniai skambanti misija užkrėsti skaitymo virusu, siūlyti rekomenduojamas knygas, lavinti skonį ir populiarinti naujausią lietuvių literatūrą, bet ir atstovavimas rinkos dalyviams, kuris žodžių junginiui „dėmesio vertos knygos“ suteikia papildomų konotacijų.

Šiųmetinius penketukus lydėjęs skandalas parodė, kaip skirtingai knygos „gerumą“ ir jos vertę suvokia literatūros bendruomenė, ir kaip – plačiajai publikai neva atstovaujantys influenceriai. Šių pastangomis garsiau nei įprastai apmaudauta, kad į suaugusiųjų prozos sąrašą neįtraukta Kristinos Sabaliauskaitės romano „Petro imperatorė“ pirma dalis, ir mėginta įvairiais kanalais įtikinti, kad kalbėti apie šį sprendimą – visų svarbiausia.

Penketukų paskelbimą lydėjo supriešinanti retorika, kuri sąmoningai skatino literatūros kūrėjus skirstyti į „lyderius“, „tautos balsą“ ir „tuos kitus“, t. y. kažkokį mailių. Ir argumentacijos (tiksliau, pasiteisinimų) norėta tik dėl „Petro imperatorės“, bet ne išgirsti, kodėl atrinkta devyniolika knygų, ir apskritai, koks yra lietuvių literatūros – suaugusiųjų, poezijos, paauglių ir vaikų – žemėlapis. Galimybę konstruktyviai diskutuoti apie knygų kokybę užgožė triukšmas, neišradingos patyčios iš ekspertų, kurios atskleidė, kad skaitymo skatinimo akcija Metų knygos rinkimai suvokiama kaip galios įrankis, tinkamas perkonstruoti literatūros suvokimo ribas, eliminuoti kriterijus ir didinti pardavimus. Tokiu atveju labiausiai pralaimi skaitytojas, kurį bandoma įtikinti, kad visa tai – vis dar apie skaitymą.

Vis dėlto verta kritiškai pasižiūrėti ir į savo lauką. Ar nėra taip, kad už šį skandalą (ir galimus būsimus panašius) dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir kritikai, literatūrologai, kurie mielai džiaugiasi bendrais literatūros laimėjimais, bet ilgus metus to paties darbo – literatūrai ir viešiesiems ryšiams – „misijas“ laikė savaime suprantamu prasilenkiančiu dalyku, o kai kuriuos publikos numylėtinius apskritai apleido ir paliko savarankiškai veikti rinkoje padedant jų piarui? Toks klausimas kyla toli gražu ne kritikos krizės akivaizdoje, bet tada, kai tikrai netrūksta knygas leidžiančių, apie jas įvairiai publikai rašančių ir lydinčių vertimų publikacijas, kai gausu literatūros renginių ir festivalių.

Jau seniai netikiu, kad skaitymas dėl skaitymo ugdo, kad lengvo turinio knyga prikvies imtis sudėtingesnių tekstų (tai būtų, bet ne taip jau visuotina). Iliuzija atrodo ir tai, kad masė hibridinių tekstų apie knygas prisideda prie geresnio literatūros suvokimo – vargu ar daugelis pradėjo labiau skirti reklaminę anotaciją nuo apžvalgos, nėra atsikratę požiūrio, kad recenzijos – nepaskaitomos.

Tolerancija vidutiniškoms knygoms (ir vidutiniškumui apskritai) mūsų angažuotai kultūrai buvo būdinga visą laiką, tačiau šiandieną vertinimo vengimą, teigiamų pusių ieškojimą, siekiant sudominti skaitytoją, stengiamasi parodyti kaip kritikos misijos esminę dalį. Tai – didelė problema. Studijų metais pradėjusi reguliariai rašyti knygų apžvalgas, pyktelėjau, kad kultūrinė spauda (tada didžiųjų portalų „Kultūros“ rubrikos ne itin domėjosi literatūra) nepastebi nemažos dalies knygų. Anuomet tai siejau su bendruomenės susireikšminimu ir savotišku apsnūdimu, todėl pradėjau remtis „maištinga“ nuostata, kad verta stebėti visus lietuvių autorius, būti supratingai visokiausioms knygas išleidusių rašytojų intencijoms ir apžvalgoje būtent joms skirti adekvatų dėmesį, aprašyti jų sumanymus. Tikėjausi, kad tuomet atsivers daugiabalsė literatūrinių atradimų ir galimybių erdvė.

Iš tiesų per pustrečių metų atsivėrė varginanti, inertiška vidutinybių dykra. Ją pažinti ir dabar atrodo naudinga patirtis, net jei kritiko dėmesio ir viešo teksto verta pasirodo mažoji tekstų dalis (nebūtinai laureatų). Pasirodė, kad vis dažniau tenka aptarinėti vidutinišką ar prastą, tačiau idėjiškai daugelį kabinantį, aktualių temų (norintį įtikinti, kad „reikalingą ir teisingą“) tekstą, o jį kritikuoti yra sunkiau ir neparankiau negu pakankamai gerą, tačiau šiais elementais nepasižymintį. Argi tai svarbu, kai juntama įsivaizduojama būtinybė kritikui pirmiausia dirbti ne vertintojo darbą, bet rasti palankių žodžių, lengvai viešaryšiškai kilnojamų iš vieno konteksto į kitą? Kai kūrėjų ratuose egzistuoja įprotis garbinti vienam kitą, o iš kritikos labiausiai laukiama gerosios žinios – autoritetingų įrodymų ar patvirtinimų, kad jie yra neklystantys?

Todėl tokiu metu, kai kiekvienas reiškinys pristatomas kaip tautos / kartos balsas ir aktualija, unikalumas, pripažinto autoriaus genialumą tik patvirtinantis tęsinys, vien tolerancijos ir supratingumo besilaikančiam kritikui lengva tapti ne autoritetu, bet ruporu, kuris kalbėtų tai, ką autoriai ir leidėjai nori girdėti, pristatydami bet kokį leidinį kaip literatūros Ženklą. Tai nėra vien spėlionės: jau kelerius metus stebiu, kaip recenzijas mėginantys rašyti studentai literatūrą natūraliai pozicionuoja kaip prekę, kuri būtinai kam nors patiks, net jei patiems tekstas atrodo prastokas.

Esu tikra, kad literatūros kritika prasideda ne tada, kai visus teksto sumanymus ir lygmenis transliuoji, bet kai juos vertini ir esi laisva savarankiškai bei profesionaliai juos kvestionuoti viešumoje. Nors visi esame industrijos dalyviai, čia prireikia ne charizmos, nuomonės, džiaugsmo ir cinizmo šuorų, nuolat pasirodančių socialiniuose tinkluose, o gerokai daugiau – tokių viešųjų ryšių laikais nemadingų dalykų: nuovokos ir skonio, susidomėjimo sritimi ir konteksto, lėto skaitymo ir... kriterijų. Pozityvių atsiliepimų be kriterijų, įvairių dėmesį į knygą atkreipiančių nuomonių sugyvenimą įtvirtinusioje industrijoje tai netgi atrodo įžūliai ir, kaip rodo skandalas, dėl to yra diskredituotina.

Sugrįždama prie Metų knygos rinkimų, pridėčiau nuostabą tik dėl to, kad skandalingomis situacijomis lengvai apsinuogina jau kurį laiką brendęs menkinamas požiūris į eksperto ir apskritai profesionalaus kritiko darbą. Kritikos, suvoktos kaip instancijos, kuri teikia bendradarbiavimą, supratingumą, atvirumą, rekomendacijas (ir asmenines), ir vartotojų laukai staiga nesutapo, nors ir neprivalėjo sutapti. Logiškas ir teisėtas, bet rinkai nepalankus teiginys, kad dideli knygų pardavimai negarantuoja vietos penketuke, pažeidė liaupsėmis išcenzūruoto eterio diskursą: medijose išsivertė į skambų „atkirtį“ autorei. Ši persūdyta retorika iškėlė patyčių vėzdą, kuris, kaip parodė Rimvydo Valatkos, Andriaus Tapino ir Algio Ramanausko pasisakymai, iš principo sąmoningai pažemino skaitymą ir bet kokias pastangas suvokti knygą, o kartu ir ydingai stereotipizavo nepaklusnią literatūrologų bendruomenę ir apskritai filologijos įvaizdį. Tačiau taip ir nesuteikė realybės pojūčio.

Todėl visą šią situaciją matau tik kaip vertingą ir supurtantį paskatinimą aktyviau tą realybės pojūtį suteikti: drąsiau brėžti ribas tarp žanrų, stilių, net jei jos reikš ir tokią nemėgstamą skirtį tarp popso ir elitizmo, aiškiau vertinti ir kalbėtis apie literatūrą, net jei norėsis remtis ne vien geraisiais pavyzdžiais. Jau seniai netikiu, kad skaitymas dėl skaitymo ugdo, kad lengvo turinio knyga prikvies imtis sudėtingesnių tekstų (tai būtų, bet ne taip jau visuotina). Iliuzija atrodo ir tai, kad masė hibridinių tekstų apie knygas prisideda prie geresnio literatūros suvokimo – vargu ar daugelis pradėjo labiau skirti reklaminę anotaciją nuo apžvalgos, nėra atsikratę požiūrio, kad recenzijos – nepaskaitomos.

Nieko čia tragiško. Juk ne priešpriešomis laukas gyvas, o atidumu literatūros pokyčiams ir aktyviomis paieškomis, kokiomis formomis ir būdais kalbėti apie reikiamus kriterijus, kaip patraukliai jais remtis apibūdinant teksto vertę. Juolab kad egzistuoja smagios platformos, nemenksta skaitytojų ratelių ir vertinimams atvirų recenzijų rubrikų, kuriose pasirodančių tekstų verta laukti, tačiau nebūtina su viskuo sutikti. Tad dažniau ekspertuokime, kalbėkime, siūlydami pamatyti daugiau. Daugelio dalykų pati literatūra nematys ir apie save nepasakys.