„Klasika visiems“ archyvo nuotrauka

Gruodžio 7 d., šeštadienį, 19 val. į Vilniaus Šv. Jonų bažnyčią klausytojus susirinkti pakvies šiemet jau aštuntą kartą rengiamas edukacinis projektas „Klasika visiems“. Išties gausus, kelis šimtus siekiantis, jo dalyvių būrys jau atliko visą šūsnį garsių klasikos partitūrų – ankstesnėse projekto laidose skambėjo W. A. Mozarto, A. Vivaldi, F. Schuberto, C. Orffo, G. Fauré ir C. Saint-Saenso šedevrai. Tačiau šiemet klausytojų, o ir pačių dalyvių, laukia naujovė – modernus, šiuolaikinis, jaunosios kartos norvegų kilmės kompozitoriaus kūrinys – „Saulėtekio mišios“ („Sunrise mass“).

Projektas „Klasika visiems“ ypatingas tuo, kad pakviečia muzikos raštą pažįstančius ir muzikavimo patirties turinčius žmones gyvai muzikuoti ir kartu atlikti kurį nors chorinės klasikos kūrinį. Dalyviai registruojasi internetu, mokosi savarankiškai, o sutartą dieną kartu su Vilniaus universiteto chorų „Gaudeamus“, „Pro musica“ ir „Virgo“ nariais mokosi drauge, vėliau repetuoja su solistais, orkestru. Galiausiai visos dienos repeticijų rezultatą vakariniame koncerte pristato publikai. 

„Klasika visiems“ archyvo nuotrauka

O. Gjeilo „Saulėtekio mišios“ dviem chorams ir styginių orkestrui

Šį kartą „Klasika visiems“ dalyviai imsis jauno norvegų kilmės kompozitoriaus Ola Gjeilo (g. 1978) kūrinio dviem chorams ir styginių orkestrui „Saulėtekio mišios“. Patrauklia, šiuolaikiška muzikos kalba parašytas kūrinys sukurtas 2007 m. Jau kurį laiką O. Gjeilo gyvena ir kuria Niujorke, Manhatane – mieste, kurio įtaka itin ryški jo kūrybai. Iš miestovaizdžio jo muzika semia sodrų, keliais sluoksniais persiklojantį, erdvinį skambesį, iš jo ateina ir žmogiškosios kūrinijos motyvai, tokie ryškūs „Saulėtekio mišiose“. Kūrinio pagrindu kompozitorius pasirinko tradicinę mišių formą ir įprastą lotynišką liturginį tekstą, tačiau dalis papildė savais pavadinimais.

Čia išganymo malda Kyrie tampa dangaus skliautu, Gloria – saulėtekiu, tikėjimo išpažinimas Credo – pačiu miestu, o Sanctus – erdve savam pagrindui rasti ir tapatybei įtvirtinti. Argumentuodamas, kodėl lotyniškas kūrinio dalis pervadino šiuo būdu, O. Gjeilo teigia siekęs, kad „Saulėtekio mišios“ padėtų klausytojui nukeliauti visą dvasinį kelią „nuo to, kas erdviausia ir skaidriausia, į tai, kas visiškai žemiška; nuo pirmykštės miglos, neaiškumo į tai, kas šilta bei tvirta“.

Kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas ir jo vadovaujamas ansamblis NIKO (Naujų idėjų kamerinis orkestras). Viktoro Morozovo nuotrauka

Du šiandienos kompozitoriai: O. Gjeilo ir G. Gelgotas

Šiųmetė „Klasika visiems“ išties bus pažymėta modernumo ženklu. Joje neakivaizdžiai sutiks du šiandienos kompozitoriai, kuriems būdingas savitas požiūris į šiuolaikinę muziką. Tai jau minėtas „Saulėtekio mišių“ autorius Ola Gjeilo ir Lietuvos kompozitorius Gediminas Gelgotas, vadovaujantis Naujų idėjų kameriniam orkestrui, arba trumpiau NIKO. Kolektyvas itin susijęs su šių metų projekto sumanymu, nes jam labai svarbus naujas požiūris į klasikinę muziką, jos pateikimas, poveikis klausytojui. Pirmoje koncerto dalyje NIKO atliks savo repertuaro kūrinius.

NIKO – tai jaunosios kartos muzikų kolektyvas, originalia raiška skleidžiantis naujoviškas klasikinės muzikos kūrimo ir atlikimo idėjas. 2006 metais tuomet devyniolikmečiui kompozitoriui G. Gelgotui kilo idėja įkurti ansamblį, kuris galėtų atlikti jo muziką ir padėtų skleisti jo meno vizijas. Ši idėja primena beveik užmirštą kompozitoriaus gyvenimo modelį, tačiau labai natūralų, kai kūrybos procesas nenutrūksta užgimus kūriniui, o toliau tęsiasi kompozitoriaus, jau kaip atlikėjo, rankose. 

Dabar, prabėgus daugiau kaip dešimčiai metų, šis ypatingas kolektyvas atlieka G. Gelgoto muziką viso pasaulio prestižinėse salėse, į jas pritraukdamas naują bei jauną klasikinės muzikos publiką. 

NIKO koncepcijos unikalumas stipriai sąlygotas pačios G. Gelgoto muzikinės kalbos, kurioje klasikinė muzika susipina su subtiliomis populiariosios muzikos užuominomis. Ypatinga kompozitoriaus sumanymo dalis – minimalistinės choreografijos elementai, pratęsiantys muzikinę mintį. Be visa to, NIKO koncertų magiją padeda kurti atlikimas mintinai, naudojant balsus ir neįprastas muzikos atlikimo technikas. Kitaip tariant, žiūrovas stebi gyvą, improvizuotą kompozitoriaus vizijos išsipildymą, ištirpdantį ribas tarp eksperimentinio, minimalistinio šiuolaikinio meno bei populiariosios muzikos.

Kalbėdamas apie menininko ir kūrėjo viziją, O. Gjeilo yra sakęs: „Man svarbu tai, kad meno išraiškoje vyktų teigiama raida, kuri visa vestų pirmyn. Kad ji gebėtų padėti mums žengti gilyn į save, o ne atvirkščiai. Aš tikrai tikiu, kad tai yra meno tikslas. Nežinau, ar esu vienas iš jų, bet manau, kad tikri menininkai geba pasidalyti kai kuo labai svarbiu; išreikšti gilesnį ryšį su kai kuo šventu; siela, Dievu, gamta ar tuo, ką suvokiame per meną. Ir aš visuomet tikėjau, kad ta dovana turėtų būti panaudota tam, kad mus pakylėtų ir mums primintų, kas iš tiesų esame ir kas yra tikrai svarbu mūsų gyvenime, kad ir kas tai būtų.“

Giliau analizuodamas šiuolaikinę muzikos raišką O. Gjeilo pabrėžė, kad „disonanse nėra nieko blogo, nes konfliktas ir nesutarimas yra natūrali gyvenimo dalis, kuri yra reikalinga visam teigiamam vystymuisi ir brandai. Ir visose visuomenės srityse konfliktas yra tai, ką visuomet trokštame išspręsti. Bet atrodo, kad didelė avangardinio meno dalis siekia pasilikti pačiame konflikte, o man tai reiškia tiesiog tai, jog primetame klausytojui savo pačių neurozes. Svarbu ištyrinėti disonansą ir ryškų chromatizmą; modernistai drąsiai nėrė į tamsiąją ir susierzinusią žmogiškosios psichikos dalį, bet aš manau, kad jie ten kažkodėl įstrigo. Didelė meno dalis kuriam laikui atstūmė publiką. Manau, kad žmonės natūraliai ir instinktyviai nori patirti transcendenciją, išrišimą bei atpirkimo, džiaugsmo ir taikos jausmą, kurį gali suteikti disonanso išrišimas.“

Ir štai ateina kulminacija – skausmingas lūžis. Tradiciniame Mišių tekste tai „Crucifixus“ – „Nukryžiuotasis“. Be galo stipri dramatinė kulminacija, po kurios seka prisikėlimas ir nauja viltis per „Agnus Dei“ – paskutiniąją ciklo dalį. Vėl visata su jos amžinai besisukančiomis planetomis, ir toje kosminėje erdvėje nepaprastai tyliai, tarsi nedrąsiai, gimsta nuostabi melodija, giedama choro „a cappella“. Iš „pianissimo“ išaugusi iki apoteozės naujo gyvenimo ir naujos aušros viltis.

Vilniaus universiteto choro „Pro musica“ meno vadovė ir vyr. dirigentė Rasa Gelgotienė. Gintaro Mačiulio nuotrauka

Vilniaus universiteto chorų vadovė R. Gelgotienė: „Šio kūrinio populiarumas – stulbinamas“

Projekto „Klasika visiems“ sumanytojos ir Vilniaus universiteto chorų vadovės RASOS GELGOTIENĖS paprašėme išsamiau papasakoti apie 2019 m. „Klasikos visiems“ kūrinį – O. Gjeilo „Saulėtekio mišias“.

Šio kūrinio populiarumas – stulbinamas. Galima drąsiai sakyti, kad tai pastaraisiais metais didžiausio ir atlikėjų, ir klausytojų dėmesio sulaukiantis kūrinys visoje Europoje. Kuo jis ypatingas? Kodėl užsitarnavo tokį išskirtinį muzikinės bendruomenės dėmesį? Manau, kad kūrinys rado atsakymus į amžinuosius klausimus – žmogaus lemties, visatos begalybės, amžinų tikėjimo tiesų ir žmogaus gyvenimo sąsajų.

Kūrinys prasideda originaliu dviejų chorų akordiniu skambesiu, kur tie akordai tarsi planetų orbitos sukasi, artėja vieni prie kitų, susilieja trumpai akimirkai ir prasilenkia, vėl nutoldami... Besisukančių planetų vaizdas be galo ryškus, tobulai pagautas ir atvaizduotas muzikinėmis priemonėmis. Tas priartėjančių ir nutolstančių planetų įvaizdis – tai analogija su žmonių pasauliu, kur žmonės, skirtingos asmenybės, yra tokie patys vieni prie kitų priartėjantys, susiliečiantys, prasilenkiantys ir vėl nutolstantys pasauliai.

Tas kosminis begalybės vaizdas užleidžia vietą Kyrie, suskambančiu archainiu skambesiu tarsi senovinėje arba greičiau amžinoje Bažnyčioje, kviečiantis visus, nutolusius ar vis dar tolstančius žmonių pasaulius ateiti į šv. Mišias ir prisijungti prie Kyrie giesmės. 

Tolesnės „Saulėtekio mišių“ dalys vėlgi turi dvejopą turinį – tradicinis lotyniškų mišių tekstas (Gloria, Credo ir Agnus Dei) gretinamas su žmogaus gyvenimo ciklu. Gloria atitinka jaunystę – tai šviesus, kupinas vilčių ir veržlaus polėkio muzikinis paveikslas, kuriame po aktyvios plačia intervalika sudėliotos unisoninės melodijos pasigirsta lengva, plona, aukšta sopranų linija, nušviečianti pasaulį tarsi brėkštanti aušra ir pirmasis saulės spindulys. Tai pasaulio rytas, taip pat žmogaus gyvenimo jaunystė su visomis jos viltimis ir šviesiu tikėjimu.

Optimistinę Gloria dalį pakeičia kulminacinė, pati didžiausia ir dramatiškiausia ciklo dalis – Credo su paantrašte City (Miestas) – ir čia šviesi kurianti antros dalies energetika pavirsta mechanine jėga, prislegiančia žmogų savo nenumaldomu judėjimu tarsi prisuktas mechanizmas arba nerimstantis miesto triukšmas. Tai jau antihumaniška. Žmogus savo aktyvaus gyvenimo etape, jis bėga įtrauktas to miesto, to nenumaldomo judėjimo, to nesustabdomo srauto... 

Ir štai ateina kulminacija – skausmingas lūžis. Tradiciniame Mišių tekste tai CrucifixusNukryžiuotasis. Be galo stipri dramatinė kulminacija, po kurios seka prisikėlimas ir nauja viltis per Agnus Dei – paskutiniąją ciklo dalį. Vėl visata su jos amžinai besisukančiomis planetomis, ir toje kosminėje erdvėje nepaprastai tyliai, tarsi nedrąsiai, gimsta nuostabi melodija, giedama choro a cappella. Iš pianissimo išaugusi iki apoteozės naujo gyvenimo ir naujos aušros viltis.