Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

„Aš pasisakau už krikščioniškas vertybes ir manau, kad valdžios kritikuoti negalima“, – ši Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovo Zbignevo Jedinskio Seime pasakyta frazė sekmadienį pasklido feisbuke, sukeldama interneto vartotojų pašaipą.

Juokai juokais, tačiau Šventajame Rašte išties randame žodžius apie pagarbą – netgi paklusnumą – žemiškajai valdžiai. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams sako tai, kas šiandienos krikščionį gali versti pasijusti nejaukiai:

„Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta. Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais. Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą“ (Rom 13, 1–7).

Tad negi Z. Jedinskis teisus? Ar krikščionis privalo nuolankiai paklusti valdžiai – kad ir kokia ji būtų? Jei visos valdžios „nustatytos Dievo“ – ar tai reiškia, kad jų išties negalima kritikuoti?

Šia iš pirmo žvilgsnio sunkia tema sutiko pakalbėti biblistė dr. Ingrida GUDAUSKIENĖ. Pašnekovė teigia, kad, skaitant pavienes Biblijos eilutes, galimi nesusipratimai – tad svarbu suprasti ir visą Šventojo Rašto kontekstą. O jis kalba kur kas daugiau ir giliau, nei pateikia politikai.

Biblistė dr. Ingrida Gudauskienė.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Pauliaus Laiško romiečiams 13 skyriaus pradžia atrodo labai keista: „Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą“... Dar keisčiau, kad Paulius tai parašė laikotarpiu, kai Romos imperiją valdė žiaurusis Neronas, kuriam nebuvo jokio vargo krikščionis pasiųsti myriop. Tad kaip reikėtų suprasti Pauliaus žodžius apie „valdžią iš Dievo?“

Ši ištrauka gali atrodyti keista tol, kol ją skaitome išėmę iš konteksto – artimo ir visos Biblijos. Jums nekeista, kad Biblijoje pasakyta: „Dievo nėra“? Įtariu, tai bus keista, kol neperskaitysite, kas parašyta iškart po to: „...sako kvailys savo širdyje.“ Skaityti ir aiškinti biblinį tekstą be konteksto yra ydinga. Tad ir norint suprasti Pauliaus požiūrį į valdžią ne iš vienos eilutės ar pastraipos, pirmiausia labai svarbu, ką apie tai Biblija kalba plačiau.

Pavyzdžiui, pranašų tradicija. Jų sąjūdis Izraelyje prasidėjo apytikriai XI amžiuje pr. Kr. Kaip ir kituose kaimyniniuose kraštuose, pavyzdžiui, Egipte, pradžioje bene ryškiausia pranašų veiklos vieta būdavo karaliaus dvaras – taigi, valdžios rūmai. Yra žinoma, kad Egipte ir pas kitus Izraelio kaimynus tokie karaliaus dvaro pranašai būdavo tikri propagandistai. Viena iš esminių jų funkcijų buvo skleisti propagandą apie valdžią, apie nebūtas faraonų pergales, jų pasiekimus ar geradarybes. Daugelyje dalykų, pavyzdžiui, orakulų formos požiūriu, Izraelio pranašai kopijavo šiuos savo „amato brolius“, tačiau – ir tai išties unikalu – jie niekuomet netapo karaliaus ir jo dvaro propagandistais. Labai greitai, besivystant pranašų sąjūdžiui, jie išsinešdino iš rūmų, kad galėtų būti tiesos žodžio žmonėmis. O kodėl išsinešdino? Pranašai buvo realistai iki kaulų smegenų, jie matė, kokia kreiva ir korumpuota gali būti valdžia, ir prieš šią tikrovę neužmerkė akių. Karaliaus dvaras tapo pagrindiniu pranašų kritikos taikiniu.

Žinoma, daug kritikos teko ir kitai svarbiai institucijai – kunigijai. Galime sakyti ir šimtais pavyzdžių pagrįsti, kad pranašai radikaliai grumiasi už ištikimybę įstatymui ir šiose grumtynėse valdžiai atskaito daug karčių žodžių. Pavyzdžiui, toks Amosas, gyvenęs VIII a. pr. Kr. Tai buvo sąlyginės ekonominės gerovės laikai Izraelyje – labai panašiai kaip ir dabar pas mus. Pavartojau žodį „sąlyginės“ gerovės – nes to meto visuomenėje vyravo vadinamoji piramidinė struktūra: jos viršūnėse lobo ir lėbavo sauja turtingųjų, o apačios buvo masė vargšų, apkrautų duoklės mokesčiais viršūnėms, išnaudojamų ir netikrų dėl savo ateities. Skandalas. Nes juk įstatymas gina kiekvieną, gerovė turi būti garantuota visiems. Ką daro pranašas? Jis stoja prispaustųjų pusėn ir šaukte šaukia žodžius iš Dievo: „Vargas teisingumą paverčiantiems metėlėmis, vargas paminantiems teisumą, vargas gulintiems dramblio kaulo lovose, besitepantiems rinktiniais aliejais ir taip toliau, matysite, jums bus galas... Tevilnija teisingumas kaip upės srovė!“ Tai valdžios kritika ir netgi dar daugiau – grasinimas, kas nutiks, jei kelio kryptis nebus pakeista. Pranašų tradicijoje tai reiškia – žūsite, jei neatsigręšite į įstatymą, į teisę, jei nestosite teisingumo pusėn. Ir čia atkreipkite dėmesį, valdžia ir įstatymas nesutapatinami – įstatymas visuomet yra aukščiau.

O apaštalas Paulius, kaip žinome, buvo labai išsilavinęs žmogus, tikras intelektualas. Jis kaip savo namuose jautėsi trijose kultūrose – žydų, graikų, lotynų. Žydas jis buvo pagal kraują ir tikėjimą, maža to – Paulius buvo profesionalus Raštų žinovas, juos studijavęs Jeruzalėje pas tikrus mokytojus, metodiškai ir karštai. Jo mąstymo fonas visuomet yra mūsų vadinamas Senasis Testamentas. Jis niekuomet neužmiršta tų galingų konceptualių tiesų srovių, kurios laiko jo požiūrį į daugelį dalykų – taip pat ir jo požiūrį į valdžią.

Trumpai galėtume apibūdinti, kad taip, Paulius sako, jog valdžia yra iš Dievo, vadinasi, Jo norėta ir palaiminta – tai idealas; kita vertus, čia pat kontekste jis sako, jog valdžia yra Dievo tarnaitė – tai reiškia, ištikimai vykdanti įstatymą. O jis kam skirtas? Kurti bendram gėriui ir jį apsaugoti. Todėl Paulius ir pabrėžia – valdžia yra tavo labui. Jei valdžia nėra tarnaitė tavo labui, tuomet atsargiai – nes pagarbą reikia atiduoti tam, kam privalu ir jei privalu. Sakyčiau, Paulius stovi pranašų linijoje. Valdžia nėra visavaldė, karalius nėra visagalis. Valdžią ypač saisto įstatymas ir teisingumo vykdymas.

Rembrandtas. „Apaštalas Paulius kalėjime“, 1627 (fragmentas).

Wikimedia Commons nuotrauka

Tai, ką sakote, man atrodo, gerai atsispindi ankstyvosios Bažnyčios istorijoje. Krikščionys laikėsi imperatorių įstatymų, buvo „tvarkingi“ ir paklusnūs – bet iki tam tikros ribos...

Vienas pavyzdys iš Pauliaus patirties mums čia gali prakalbėti. Turiu mintyje apaštalo laišką Filemonui. Šis buvo jo bičiulis ir brolis pagal tikėjimą – tačiau jis turėjo vergų. Vienas jų, vardu Onesimas, buvo nuo jo pabėgęs. Ir štai šį Onesimą, bėglį vergą, sutinka Paulius. Onesimas atsiverčia į krikščionybę, tačiau tai nekeičia jo socialinio statuso. O Paulius yra Romos pilietis ir puikiai išmano romėnų teisę. Ką jis daro? Jis vykdo įstatymą, siunčia Onesimą atgal jo šeimininkui Filemonui – nes pagal teisę vergas yra šeimininko nuosavybė.

Žinoma, pabėgusiam vergui dargi gresia bausmė. Paulius sėdasi ir rašo Onesimą palydintį laišką Filemonui. Ir čia labai įdomu. Jis šiame trumpame laiške nedėsto jokių argumentų prieš vergovę. O tikrai galėtų, nes asmens laisvė Pauliui yra viena iš kolonų, laikančių žmogaus sampratą. Tačiau Paulius išties pasako labai daug ir, ko gero, dar daugiau už bet kurią tiesioginę argumentaciją prieš vergovę: jis stoja įstatymo pusėn, tačiau tai darydamas savo mąstymu ir laikysena išties šį įstatymą peržengia. Jis rašo Filemonui: „Priimk Onesimą jau ne kaip vergą, o kaip brolį.“

Taigi, įstatymas yra viena medalio pusė – tačiau yra kažkas esminio, kas šiuo atveju yra aukščiau už įstatymą: tai asmens orumas, jo laisvė. Taip Paulius skelbia, kad joks žemiškas įstatymas nėra tobulas ir kad pamatinis sociumo būvį reguliuojantis kriterijus yra ne įstatymas kaip toks, o asmens orumo paisymas. Įstatymas nusipelno šio vardo tiek, kiek tai įrašyta į jo esmę. Riba, kurios negali peržengti, Pauliui visuomet yra ne įstatymo raidė, o asmens orumas.   

Pranašas Elijas (XIII a. pradžia). Ikonos Sinajaus kalno šv. Kotrynos vienuolyne fragmentas.

Wikimedia Commons nuotrauka

Norėjau klausti apie Senojo Testamento požiūrį į klusnumą valdžiai, Jūs jau užsiminėt apie pranašus. Vėlgi Senajame Testamente randame nemažai istorijų apie tai, kaip izraelitai nepaklusdavo valdovams. Tai siejasi su Pauliaus žodžiais apie tikrąją valdžios paskirtį?

Kaip jau sakiau, vienareikšmiškai siejasi. Norėčiau pabrėžti, kad Senasis Testamentas visų pirma pilnas pavyzdžių, kaip baudžiama valdžia – t. y. tie žmonės, kurie turi galią ir ja neteisėtai naudojasi. Kurie, užuot savo galią, valdžią panaudoję tarnavimo žmonėms priemone, ją išties paverčia savo interesų, užgaidų, manipuliacijų kito žmogaus ar tautos likimu įrankiu. Tai – baisi perversija, baisiai reali žmogaus tikrovėje.

Šią mintį itin įtaigiai iliustruoja istorija apie Naboto vynuogyną. Šis žmogus, anot pasakojimo, gyvena karaliaus Ahabo laikais, o jo žemės, jo nelaimei, ribojasi su karaliaus žemėmis. Ahabas įsigeidžia jas įsigyti, tačiau Nabotas pagal įstatymą negali jų atiduoti – tai tėvų paveldas. Ahabas, kaip izraelitas, tai supranta, nesipriešina įstatymui, tačiau nuliūsta. Pastatytas prieš faktą, kaip sakoma, ir nė iš vietos, išeities nėra. Tačiau jo žmonai Jezabelei atrodo kitaip. Ji sako: „Parodyk savo valdžią, pademonstruok galią kaip karalius.“ Ir ji imasi veikti, Ahabas neprieštarauja. Ji suranda du melagingus liudytojus, suorganizuoja klastingą teismą, tie paliudija, kad Nabotas piktžodžiavo, jis apkaltinamas ir užmušamas akmenimis. Reikalas sutvarkytas, Naboto žemės Ahabo rankose.

Tai štai, šiame pasakojime viršų ima perversiška valdžios samprata. Jezabelė išties nebuvo izraelitė, o kaimyninės Tyro šalies princesė, baalizmo išpažinėja. Baalizmas buvo viena iš Kanaano pagoniškų vaisingumo religijų atmainų, karaliaus valdžia šios religijos buvo suabsoliutinta ir reiškėsi samprata, jog karalius žemėje įkūnija grėsmingą ir nežabotą dievybės Baalo valdžią. Yra tikslas, yra priemonės jam pasiekti, o kokios jos – nesvarbu. Jei tavo rankose valdžia, gali daryti, ką nori.

Tai, sakyčiau, yra tobulas pasakojimas apie karikatūra virtusią valdžią. Ir čia būtinai į sceną įžengia pranašas Elijas, kuris reikšmingai sako: „Tai ką? Užmušei ir dabar pasisavini? Ar bent nutuoki, kas tavęs laukia?“ Ahabas turės nueiti sudėtingą tiesos pripažinimo ir atsiteisimo už savo nuodėmę kelią. Panašiai ir Dovydas. Pasakojimas apie tai, kaip jis pasisavina hetito Urijo žmoną Batšebą, gal kiek labiau žinomas. Esmė labai panaši – Dovydas, kaip karalius, pasinaudoja savo valdžia ir klasta suorganizuoja Urijo nugalabijimą, kad galėtų pasisavinti šio žmoną, kuri jam labai patiko.

Tokie pasakojimai yra tikri biblinio naratyvo perlai, visomis prasmėmis – literatūrine, antropologine, teologine... Jie vienareikšmiškai sako stop iškreiptam valdžios suvokimui, stop kito žmogaus teisių pažeidimui, stop savinimosi, gviešimosi kultūrai. Tai yra tos demarkacijos linijos, kurias peržengus, valdžia sukarikatūrinama, o galia, pasinaudojus ja kaip įrankiu prieš kitą, o ne dėl kito, išties virsta negalia. Nes juk kol esi tokia karikatūra, tol nesi valdžia – nes prasilenki su pamatiniais kokybiniais jos svertais.

Lietuvos Prezidento kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotrauka

Turbūt nerasime valdžios, kuri pati save matytų kaip karikatūrą, netgi atvirkščiai – politikai mėgsta žaisti „krikščioniškų vertybių“ korta, save laikyti tikėjimo gynėjais. Pavyzdžiui, Lenkų rinkimų akcija (bet kartu ir kitų partijų politikai) Bažnyčios mokymo ištraukomis ar Biblijos eilutėmis pateisina savo veiksmus arba kritikuoja oponentus. Be Zbignevo Jedinskio pasisakymo galėtume prisiminti ir diskusijas dėl „vaikų nemušimo“ įstatymo – tada kai kurie politikai citavo Senąjį Testamentą, esą rykštė yra gera auklėjimo priemonė, ir pan... Ką apie tai manote? Ar tokie pareiškimai nedaro meškos paslaugos pačiai Bažnyčiai, katalikybei?

Pirmiausia man, kaip krikščionei katalikei, malonu girdėti, kad valdžios žmonėms rūpi Biblija ir Bažnyčios mokymas – o kaip Lietuvos pilietei malonu būtų girdėti, kad jiems, kaip atstovaujantiems visiems Lietuvos žmonėms, rūpi ir kitų krikščionių konfesijų mokymas, dargi ir kitų religijų. Kaip jau kalbėjome, Biblija – ne naivių pasakojimų šalis, ji pilna rimto prasminio krūvio ir su juo elgtis reikia atsakingai. Išganymo istorija – tai Dievo rūpinimosi žmogumi istorija, papasakota tam, kad mūsų istoriškume, mūsų rupioje tikrovėje virstų žmogaus rūpinimosi žmogumi istorija.

Manyčiau, geras barometras pamatuoti, kiek šia korta tik žaidžiama, o kiek tai rimta – paimti, pavyzdžiui, popiežiaus Pranciškaus pasisakymus socialinio teisingumo klausimais ir peržiūrėti, pamatuoti tam tikras mūsų gyvenimo sritis, klausiant, kokia pas mus socialinė atskirtis, koks skurdo rizikos lygis, ką mes nuveikėme vakar ir ką veikiame šiandien dėl labiausiai pažeidžiamų mūsų visuomenės narių, ką nuveikėme dėl asmens orumo apsaugojimo ir gynimo... Rodikliai tokiais ir panašiais klausimais kalba skaičių kalba. Tad neturėtų būti sunku rasti atsakymą į klausimą, kas tai – meškos ar save gerbiančios valdžios paslaugos mums.