Knygynų tinklo VAGA nuotrauka

Neseniai knygynų lentynose pasirodė naujas lietuvių ir švedų rašytojo Igno Šeiniaus mokslinės fantastikos romano „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ leidimas. Ši fantastinė tarpukario satyra – tai ankstyva, pranašiška ir satyriška polemika su Hitlerio Vokietijoje gimstančia nacizmo ideologija. 1934 m. pasirodžiusį, tačiau šiandien vis dar mažai kam žinomą romaną perleido leidykla VAGA.

Pagrindinis knygos veikėjas Siegfriedas Immerselbe – Miuncheno „Naujojo Antropologijos Muziejaus“ direktorius, antropologijos profesorius, tikrų tikriausias nacionalsocializmo ir rasizmo ideologas. Tačiau po profesoriaus Gonzano pasiūlytos atjauninimo operacijos, kurios metu jam įleidžiama jaunos žydės hormonų, vyro mąstymas visiškai pasikeičia. Trisdešimčia metų atjaunėjęs ir žydiškais bruožais apdovanotas profesorius supranta, kad tautinė ir rasinė neapykanta yra didžioji šių laikų pasaulio rykštė. Pasilikęs Italijoje Siegfriedas nusprendžia parašyti knygą „Pamatai naujai žmonijai“. Vis dėlto šias naujienas išgirdusi Vokietijos vyriausybė uždraudžia jam grįžti į tėvynę, kol vėl netaps grynu arijumi. Nors Siegfriedo veikalas išleidžiamas visose pasaulio šalyse, Vokietijoje jis lieka nepripažintas. Negana to, pagrindinis veikėjas įsimyli žydaitę Salomę, tačiau merginos tėvas nesutinka palaiminti jų santuokos, nes ši suteršianti žydiškos šeimos tradicijas.

Apie Igno Šeiniaus romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ kalbamės su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantu AUDRIUMI DAMBRAUSKU, tyrinėjančiu populiariają tarpukario Lietuvos kultūrą.

Istorikas Audrius Dambrauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Neseniai pasirodė I. Šeiniaus fantastinės tarpukario satyros „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ perleidimas, kurį vadinate profesionaliu, gabaus rašytojo parašytu europinio lygio fantastiniu romanu, aktualiu ir sensaciniu savo laiko kūdikiu, ne ką mažiau įtraukiančiu ir šiandien. Kada pats atradote šią knygą?

Šis romanas man pačiam buvo vėlyvas atradimas, pirmą kartą jį perskaičiau ruošdamas straipsnių ciklą apie fantastiką tarpukario Lietuvoje, lig tol jį žinojau tik iš pavadinimo. Daugelis puikiai žinome kitus Šeiniaus kūrinius – mokyklinėse programose skaitomą „Kuprelį“ ar vaizdžiai sovietų okupaciją aprašiusį „Raudonąjį tvaną“. Tuo tarpu „Sigfried Immerselbe atsijaunina“ atrodo geriau žinomas tik literatūros specialistų aplinkoje. Manau, taip yra todėl, jog romanas nuo pat tarpukario nebuvo išspausdintas atskira knyga, skaitytojams jis buvo prieinamas tik skirtinguose autoriaus raštų leidimų rinkiniuose, o dauguma tokių rinkinių nelabai skaito. Vis dėlto ketvirtajame dešimtmetyje šis kūrinys laikytas vienu populiaresnių to meto romanų Lietuvoje.

Džiugu, kad pastaruoju metu susidomėjimas šiuo kūriniu išaugo: pagal romaną sukurtas J. Miltinio dramos teatro ir „Teatrono“ bendras projektas, režisieriaus Gildo Aleksos spektaklis „Zygfrydas“, taip pat jis aptartas Lietuvos Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos laidoje „Knyginyčia“ ir t. t. Tikiuosi, kad naujas romano leidimas prisidės prie tolesnio šio susidomėjimo augimo.

Kuo šis Šeiniaus romanas jus sudomino – ar galime jį vadinti unikaliu Lietuvos ar Europos fantastinės literatūros kontekste?

Be abejo, tai geriausias tarpukario Lietuvoje parašytas fantastikos kūrinys. Europos literatūros kontekste – tai iš tiesų gana reta ir ankstyva nacionalsocializmo ideologijos kritika grožinėje literatūroje. „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ yra artimiausias lietuviškos literatūros atitikmuo George‘o Orwello kūrybai.

Vienas svarbiausių romano epizodų – pagrindinio romano veikėjo, užkietėjusio nacionalsocializmo ideologo Siegfriedo atsijauninimo operacija, suleidus žydaitės hormonų, jis ne tik atjaunėja, bet ir atsikrato savo rasistinės ideologijos. Minite, kad šių laikų plastines operacijas atitinkančios idėjos jau sklandė to meto Europoje, o rašytojai jas pasiskolindavo rusų mokslininkų ar pseudomokslininkų. Pavyzdžiui,  Sergejaus Voronovo, kuris atjaunindavo vyrus, suleisdamas iš beždžionės sėklidžių paimtos medžiagos. Negana to, šios operacijos buvo labai populiarios. Turint omenyje nacionalsocializmo priešaušryje jau sklandžiusias idėjas apie grynakraujų arijų rasę, kaip manote – kodėl tuometinis noras sukurti tobulą žmonijos rasę buvo toks aršus, o pasekmės tokios iškreiptos?

Atjauninimo procesą Ignas Šeinius „pasiskolino“ iš rusų išeivių daktaro Sergejaus Voronovo ir to meto Europoje pagarsėjusių jo procedūrų. Beje, pasiskolino ne vienintelis. Michailo Bulgakovo „Šuns širdies“ personažas – daktaras Preobraženskis, taip pat buvo įkvėptas to pačio Voronovo. Tačiau šis veikėjas neišrado nieko naujo – tik uždarbiavo iš vargšų, savimi nepatenkintų vyrų, kurie norėdavo jaustis ir atrodyti jaunesni, tvirtesni, negu iš tiesų buvo. Problema – sena kaip pasaulis.

Savu laiku Voronovas iš to pasakiškai pralobo, o šiandien tai yra atskira industrija – plastinė chirurgija, dietologai, sporto treneriai ir t. t. Visi uždirba iš to, kad žmonės nori pakeisti save. Tik šiandienos metodai labiau moksliški nei Vorono beždžionėlės. Nors, geriau pagalvojus, manau, galėtume atrasti ne ką mažiau fantastiškų „atsijauninimo“ metodų. Tačiau tai individualus pasirinkimas – patys renkamės, ar ir kaip save keisti. O nacistinė Vokietija, remdamasi eugenikos idėjomis (nusižiūrėtomis iš JAV), norėjo pakeisti, „pagerinti“ ir „atjauninti“ visą pasaulį, tiktai pagal jiems patinkantį šabloną.

Tiek rasiniais pagrindais pasaulį „atjauninti“ norėjusi nacistinė Vokietija, tiek socialiniais pagrindais tą patį atlikti norėjusi SSRS teigė turinčios tobulus receptus tokiems pasauliniams „atjauninimams“, tačiau kuo viskas baigėsi, žinome – dviem kruviniausiais režimais istorijoje. I. Šeiniaus romanas rašytas totalinių, masinių ideologijų iškilimo metu, visa tai ir atspindi.

Romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ pristatomas kaip vienas pirmųjų mokslinės fantastikos pavydžių Lietuvoje, tačiau esate minėjęs, kad atidžiau patyrinėjus tarpukario literatūros archyvus būtų galima atrasti ne vieną šio žanro kūrinį. Kokius reikšmingus autorius dar paminėtumėte?

I. Šeiniaus romanas toli gražu nėra pirmasis mokslinės fantastikos pavyzdys Lietuvoje, tačiau jį būtų galima laikyti pirmuoju pripažinto, profesionalaus rašytojo sukurtu šio žanro kūriniu šalyje. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje šalies spaudoje pasigirdo raginimų lietuvių rašytojams kurti lengvus nuotykinio žanro kūrinius, lietuviškus „pinkertonus“ (itin populiari XIX a. JAV detektyvinių istorijų serija, kurta detektyvo, šnipo Allano J. Pinkertono bei jo vardu pasirašinėjusių kitų autorių). Pastarieji turėjo skatinti skaityti Lietuvos jaunimą, darbininkiją ir t. t.

Tačiau rimti rašytojai nelabai skubėjo atsiliepti į šį kvietimą. Todėl knygas pradėjo rašyti miškininkai, fabrikų darbininkai ir pan. Tarp jų randame ir ankstyvuosius lietuviškos fantastikos autorius. Žymiausias ir svarbiausias – Justinas Pilyponis. Jis – vienas produktyviausių tarpukario Lietuvos rašytojų, sūkuręs nemažą pluoštą detektyvinių ir fantastinių kūrinių. Jo pavardė neblogai žinoma ir šiandien, Sąjūdžio metais ir šiek tiek vėliau, nemaža dalis rašytojo romanų buvo perlesti gana nemenkais tiražais.

O kiti tarpukario Lietuvos fantastai yra pamiršti – tarp jų iš Brazilijos pargrįžęs Viktoras Kropas, ar Broliu Tomdykų pseudonimu pasirašinėję Rygos lietuviai Alfonsas ir Jonas Burčikai. Jų kūriniai tarpukariu nebuvo rimtai vertinti kritikų, juose netrūko aistrų ir nuotykių, bet gilesne mintimi jie nepasižymėdavo. Todėl ir politinės ar ideologinės kritikos juose ne itin buvo (be kelių išimčių). Tai buvo knygos, kurias visų pirma kūrė jų paklausa, jos ištirpdavo knygynų lentynose, nors kritikų nebuvo rimtai vertintos. Tai kėlė „rimtųjų“ rašytojų nepasitenkinimą. Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ užėmė unikalią tarpinę poziciją – įtikęs tiek prasmingo minties ieškantiems kritikams, tiek nuotykių ištroškusiai publikai.

Dauguma tarpukariu išleistų fantastinių kūrinių labiau atspindėjo meilę verslui, o ne mūzoms. Meniniu požiūriu šie kūriniai nebuvo itin vertingi, tačiau poreikis jiems (kaip ir visai „populiariajai“ literatūrai) egzistavo. Nemanau, kad tokia padėtis galėjo tęstis ilgai. Ilgainiui fantastinius kūrinius kepę rašytojai turėjo tobulėti, o išbandyti savo jėgas šiame žanre galėjo panorėti daugiau „rimtųjų“ rašytojų.

Ar tuometinėje tarpukario Lietuvos spaudoje dominavo nacionalsocialistinė propaganda? Minite išskirtinį atvejį to meto Europoje – 1935 m. Klaipėdos hitlerininkų teismą. Ar galėtumėte papasakoti apie jį?

Tarpukario Lietuvos spaudoje nevyravo tik nacionalsocialistinė propaganda, greičiau atvirkščiai, daugiau rastume nepasitenkinimo Vokietija, jos ideologija ir politika. Visa Lietuvos spauda buvo cenzūruojama, tad nacionalsocialistinė propaganda nelabai būtų galėjusi praeiti ir smetoninės cenzūros. Antanas Smetona, nors ir žavėjosi kai kuriais fašistinės Italijos aspektais, tačiau toli gražu nesimpatizavo nacistinei Vokietijai.

Tačiau kitokia padėtis vyravo Klaipėdos krašte, kuris pagal 1924 m. Klaipėdos konvenciją turėjo autonominį statusą. Jau trečiojo dešimtmečio pabaigoje krašte pradėjo veikti su naciais save siejusios pogrindinės organizacijos, tačiau tuo metu rimtai nevertintos Lietuvos saugumo. Tikri neramumai prasidėjo 1933-iaisias, Hitleriui atėjus į valdžią Vokietijoje. Nemaža dalis Klaipėdos krašto gyventojų jautė prielankumą Vokietijai, įkvėpti naujojo ideologo atėjimo į valdžią bei remiami šios šalies finansiškai, vietos naciai pradėjo kelti neramumus, niekinti Lietuvą, galimai, net ruoštis sukilimui.

Lietuva neliko nuošalyje, pažaboti hitlerininkams 1934-aisias išleido įstatymą „Tautai ir valstybei saugoti“, kuriuo pasiremdama suėmė ir nuteisė didžiausius neramumų kurstytojus. Vokietija kontratakavo – Lietuvai paskelbė ekonominę blokadą, grasino ir t. t. Tad dauguma nuteistųjų po kurio laiko buvo amnestuoti ir paleisti į laisvę. Po teismo proceso siekta Vokietijai per daug „netampyti ūsų“, todėl spaudos puslapiuose reikalauta neskelbti per daug neigiamos informacijos apie Vokietiją, būti lakoniškiems, konstatuoti tik faktus ir t. t.

Igno Šeiniaus romanas pasirodė pačiame Klaipėdos nacių teismo proceso įkarštyje. Ar šis, prieš nacistinę Vokietiją nukreiptas kūrinys, būtų galėjęs Lietuvoje pasirodyti ne 1934-aisias, o 1937-aisias? Bijau, kad tuomet vietinė cenzūra nebūtų „praleidusi“ šio romano, gerų santykių palaikymo su Vokietija vardan. Žinoma, kad romanui pasirodžius Vokietijoje Ignas Šeinius buvo pakrikštytas „žydu“, prisimenama, jog Klaipėdos vokiečiai (1935–1939 m. autorius dirbo šio miesto gubernatūroje) nevengdavo jo pašiepti, vadindami Siegfriedu Immerselbe.

Ar galima teigti, kad mokslinės fantastikos literatūros pradžia Lietuvoje buvo gan sėkminga ir, jeigu ne Antrasis pasaulinis karas, būtų suklestėjusi dar labiau?

Kaip jau minėjau, dauguma tarpukariu išleistų fantastinių kūrinių labiau atspindėjo meilę verslui, o ne mūzoms. Meniniu požiūriu šie kūriniai nebuvo itin vertingi, tačiau poreikis jiems (kaip ir visai „populiariajai“ literatūrai) egzistavo. Nemanau, kad tokia padėtis galėjo tęstis ilgai. Ilgainiui fantastinius kūrinius kepę rašytojai turėjo tobulėti, o išbandyti savo jėgas šiame žanre galėjo panorėti daugiau „rimtųjų“ rašytojų. Tačiau nebūčiau didelis optimistas, Lietuva nedidelė šalis, tad vargu ar galėtume kalbėti apie daugiau nei 1–2 fantastinius kūrinius per metus, tarp jų gal kartą per penkmetį ir pasitaikytų kitas „Siegfried Immerselbe“.

Sovietų okupacija sustabdė natūralią žanro raidą šalyje – teigta, kad populiarūs šalyje detektyvai, meilės romanai ir tie keli fantastiniai kūriniai yra skirti darbininkams mulkinti ir išnaudoti. Jų autoriai iškeikti ir pamiršti. Iš esmės nuo sovietų okupacijos iki pat septintojo dešimtmečio Lietuvoje neišspausdinta nė viena lietuvių autorių parašyta fantastinė knyga. Apskritai totalitariniai režimai, tiek SSRS, tiek nacistinė Vokietija, nelabai mėgo fantastiką – mat jie patys skelbė fantastinius projektus, kuriuos neva įvykdys ateityje, o mąstyti apie kažkokias kitokias paraleles ar ateitis nebuvo rekomenduojama.

Manau, kad šiandienos Lietuvoje Igno Šeiniaus plunksnai temų tikrai nestigtų. Liūdna, tačiau politinei satyrai reikštis dabar puikus laikotarpis. Na o visuomenėje vykstantys ginčai puikiai įrodo, kad pravartu dar kartą pasmerkti tiek sovietų, tiek nacių bei jų kolaborantų vykdytus nusikaltimus, ką sugebėjo padaryti ir Ignas Šeinius.

Nepaisant to, kad šiandien leidžiama gana nemažai fantastinės užsienio literatūros, nuoseklaus šio žanro vystimosi ar juo labiau suklestėjimo tarp lietuvių autorių nematome. Kaip manote, kodėl?

Sakyčiau, tai yra ne tik fantastikos žanro problema, neturime ir gausesnio lietuviškų detektyvų, nuotykinės literatūros derliaus. Apskritai Lietuvoje jaučiu žanrinės literatūros trūkumą, o ką jau kalbėti apie geros žanrinės literatūros trūkumą. Kodėl taip yra? Vieno atsakymo neturiu, matyt, tai yra kompleksinė problema. Vieną priežasčių jau nurodžiau – sovietinė okupacija nutraukė natūralią minėtų literatūros žanrų šalyje raidą. Prie istorinių priežasčių pridėčiau dar tai, kad sovietmečiu žanrinė literatūra buvo nuvertinta. Įvairūs rašytojų kūrinių aptarimai, vertinimai ir apskritai socialistinės sistemos specifika (kai leidžiami tokie kūriniai, kurių reikia, o ne skaitytojų norimi ir skaitomi), išugdė požiūrį, kad žanrinė literatūra yra nerimta ir neverta rašytojo vardo. Ir atvirkščiai – toji literatūra, kuri buvo gausiai skaitoma, laikyta vertingesne.

Tokį požiūrį savotiškai patvirtino po SSRS griūties įvykęs „žanrinės literatūros sprogimas“, kai rinka buvo užversta lig tol nematytais, tačiau neretai itin prastais ir dar prasčiau išverstais meilės romanais, detektyvais ir pan. Galiausiai šių žanrų ribotumui įtakos turi maža Lietuvos rinka, kurioje rašytojas vargu ar ką uždirbs. Taip pat leidyklos, labiau linkstančios nerizikuoti nežinomų lietuvių autorių tiražais, o rinktis girdėtus užsienio klasikų vardus ir t. t. Vis dėlto džiugu, kad pastaraisiais metais matosi pokyčių, tikiuosi, jų daugės.

Kaip manote, jeigu I. Šeinius būtų gyvenęs šiais laikais, turint galvoje jo aštrų ir satyrišką žvilgsnį, netikėtos idėjas, domėjimąsį politiniu, istoriniu kontekstu, ar visa tai nebūtų galėję jį paversti vienu aktualiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, publicistu ar visuomenės kritiku? Ar nepasigendate panašių asmenybių šiandien?

Manau, kad šiandienos Lietuvoje Igno Šeiniaus plunksnai temų tikrai nestigtų. Liūdna, tačiau politinei satyrai reikštis dabar puikus laikotarpis. Na o visuomenėje vykstantys ginčai puikiai įrodo, kad pravartu dar kartą pasmerkti tiek sovietų, tiek nacių bei jų kolaborantų vykdytus nusikaltimus, ką sugebėjo padaryti ir Ignas Šeinius.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.