Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
    „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.
    Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.
    Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.

Skaitiniai KV (16)

Iz 26, 1–6: Įžengs teisinga tauta, kuri saugo teisybę

Ps 118, 1. 8–9. 19–21. 25–27a. P.: Palaima tam, kurs ateina Viešpaties vardu!


Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius

Daugelį amžių miestas su tvirtomis, priešui neįveikiamomis sienomis buvo saugumo ir ramybės simbolis. Nors žmonijos istorija puikiai liudija, kad griūva ir tvirčiausi mūrai bei užmarštin dingsta galingiausios civilizacijos, pranašas Izaijas mus ramina – yra kai kas tvirtesnis už patį tvirčiausią mūrą: „Mes turime miestą tvirtuolį. Mums Viešpats išganymą teikia – sienas ir pylimus stato.“

Evangelijoje girdime, kad šis Izaijo skelbtasis neįveikiamas pamatas, amžinoji uola, yra Kristaus mokymas: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.“

Pasaulyje nėra nieko pastovaus ir patvaraus. Ši žinia yra ne bauginimas, bet duotybė, tačiau mes, Jėzaus mokiniai, žinome, jog neturime bijoti ar sielvartauti, nes Kristus yra tas mūsų įtvirtintas miestas, kuris niekada nežlugs.

Esame pasaulyje, bet ne iš pasaulio.

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai