Kristina Zamarytė-Sakavičienė

Liūdni Artūro Tereškino tekstai, vietomis net graudūs. Nesinorėtų kritikuoti minčių, gimusių iš didelio ir, regis, nuoširdaus susirūpinimo. Tačiau paskutiniame savo straipsnyje autorius išliejo apmaudą dėl Laisvos visuomenės instituto (LVI) veiklos. Taigi kilo pareiga atsakyti.

A. Tereškinas tekstą „Orumo burbulai“ pradeda patyčiomis, nukreiptomis į pirmosios ponios Dianos Nausėdienės organizuotą konferenciją apie orumą. Nors autorius apgailestauja, kad renginyje nedalyvavo, jis teisingai pastebėjo, jog konferencijos „vinimi“ tapo pranešimas apie krizinio nėštumo problematiką. Vėl ta pačia patyčių maniera bandydamas sumenkinti negimusių kūdikių orumą (rašo „gemaluorumas“), A. Tereškinas nusistebėjo, kad pirmosios ponios konferencija sutapo su LVI akcija #renkuosigyvybe. Šiame sutapime autorius įžvelgia grėsmes abortų legalumui Lietuvoje: „Už šio himno ir kalbų apie krizinį nėštumą slepiasi tik vienas noras – įteisinti abortų draudimą ir neleisti moterims rinktis.“

Viešai deklaruotas ir tikrasis akcijos #renkuosigyvybe tikslas yra išlaisvinti krizėje nėštumo metu atsidūrusias moteris, ieškant galimybių užtikrinti joms daugiau ir geresnių pasirinkimų nei abortas. Žvakes degėme už negimusius kūdikius, taip kartu suteikdami jų mamoms erdvę gedėti, nes dažnai jos išgyvena su vaiko netektimi susijusius jausmus, kurie mūsų visuomenėje laikomi nepriimtinais ir net negalimais: pati pasirinkai, tai ir džiaukis (Burke. Forbidden grief, 2007). Toks požiūris klampina vis giliau – uždraustas sielvartas tęsiasi ilgiau ir palieka gilesnes žaizdas žmogaus sieloje.

Akcija „Renkuosi gyvybę“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Iš tiesų dažniausiai moterys priima sprendimą nutraukti pradėto vaiko gyvybę ne todėl, jog taip nori realizuoti savo laisvę, bet todėl, kad nemato kitos išeities; nes yra suparalyžiuotos sudėtingų aplinkybių ir priešiškai nusiteikusių aplinkinių (Lundell ir kt., 2013; Chae ir kt., 2017). Pagalba ir palaikymas tokiu metu kartais gali išgelbėti ne tik vaiko gyvybę, bet ir pačią mamą nuo itin skaudžių aborto pasekmių jos fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai (Hamama, 2010; Coleman, 2011). 

Net jeigu esame prieš abortus, suprantame – valstybė neapsaugos mamos įsčiose augančio vaiko saugodama jį atskirai nuo mamos ir prieš mamos valią. Mama ir dar negimęs kūdikis yra neatsiejami. Kaip rašo D. Reardon, „neįmanoma sužaloti vaiko motinos įsčiose, nesužalojant jo motinos, ir neįmanoma pasirūpinti vaiku nesirūpinant jo mama. Tik motina gali pasirūpint jos įsčiose augančiu kūdikiu. Viskas, ką gali dėl jo padaryti aplinkiniai – tai rūpintis mama.

Remdamasis amerikiete Lauren Berlant, A. Tereškinas pateikia argumentą prieš negimusio vaiko subjektiškumą: „gemalas neturi autonomiško kūno”. Čia reikia pastebėti, kad žmogus nuo pirmų dienų po pradėjimo turi atskirą, individualų, tačiau besivystantį kūną, kuris auga mamos kūne, todėl nėra „autonomiškas“ griežtąja šio žodžio prasme. Visgi nei vienas iš mūsų nesame visiškai autonomiški, nes naudojamės patogumais ir reikalingomis gyvenimo sąlygomis, kurias suteikia žmonių visuomenė. Ypač priklausomi nuo kitų žmonių yra kūdikiai, kurie palikti vieni („autonomiški") neišgyventų. Tačiau dėl to nekvestionuojame jų teisės į gyvybę. Priešingai – vaikų apsaugą nuo smurto, nepriežiūros ir kitų grėsmių nuolat stipriname.

Toliau autorius piktinasi: „…norima paversti gemalus piliečiais ir priskirti jiems politinę tapatybę.“ Tenka atskleisti, kad A. Tereškinas painioja skirtingus dalykus. Taip, pilietybė yra įgyjama gimstant (LR Konstitucijos 12 straipsnis). Tačiau piliečio politinės teisės nėra tapačios žmogaus teisėms. Juk net ir užsieniečiai, kurie nėra Lietuvos piliečiai, mūsų šalyje turi visiems žmonėms būdingas prigimtines teises – teisę į gyvybę, nuosavybę ir kt. 

A. Tereškinas iš tikrųjų rūpinasi ne pilietinių, bet žmogaus teisių trūkumu Lietuvoje: „Užuot kalbėjus apie žmogaus teises, kurios neatskiriamos nuo orumo, ir jų trūkumą Lietuvoje, ir vėl buvo sentimentaliai susikoncentruota į gemalus.“ Dabar labai populiaru įvairiomis iniciatyvomis siekti įgyvendinti, apginti, garantuoti ar užtikrinti gimusių žmonių teises. „Žmogaus teisių“ terminas vartojamas taip dažnai, kad gali susidaryti įspūdis, jog skirtingos grupės jį supranta vienodai. Tačiau dėl žmogaus teisių turinio vyksta aršios batalijos tiek Lietuvos, tiek daugelio kitų valstybių politinėse arenose. Atsakymas į klausimą, kokios teisės vertos valstybės apsaugos, priklauso nuo žmogaus teisių sampratos. Būtent čia pažiūros išsiskiria.

Akcija „Renkuosi gyvybę“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Supaprastintai galima išskirti dvi žmogaus teisių sampratas: 1) besiremianti prigimtine teise, pagal kurią žmogaus teisės kyla iš žmogaus prigimties ir nustato minimalų standartą, kurio  negali paneigti nei įstatymus leidžianti valdžia, nei visuomenė; 2) pozityvistinė, pagal kurią teisėmis tampa valdžios legitimuoti žmonių grupių reikalavimai, interesai, troškimai... 

Pirmoji samprata pateikia tvirtą atsakymą, kodėl Lietuvoje visi žmonės, o ne tik piliečiai, turi prigimtines žmogaus teises – nes jos kyla iš prigimtinio kiekvienam žmogui būdingo orumo. Tai deklaruoja ir tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai, ir Lietuvos konstitucinės teisės doktrina. LR Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pažymi, kad žmogaus teisės „kyla iš žmogaus asmenybei būdingo orumo“.

Taigi kalbos apie orumą nėra tik tušti oro burbulai. Sprendžiant žmogaus teisių trūkumo problemą, svarbu suprasti, kas yra žmogaus orumas, iš kurio jos kyla.

Nors šiais laikais nekorektiška priminti, tačiau orumo koncepcija yra fundamentaliai religinė/metafizinė. Kaip knygoje “Essaays in Anthropology” rašo Robert Spaeman, kiekvienas žmogus turi orumą, nes iš prigimties yra moralės subjektas, kuris turi protą ir laisvą valią, todėl kiekvienas potencialiai gali (arba galės) pasirinkti gėrį vietoj blogio; gali pasirinkti daugiau nei egzistavimą tik dėl savęs paties – gali atsisakyti savo poreikių vardan kito žmogaus poreikių. Vaizdžiai tariant, žmogus gali atsitraukti, kad leistų kitam būti; numirti (savo troškimais), kad kitas gyventų. Kitais žodžiais, kiekvienas žmogus yra pašauktas į šventumą. O ši begalinė potencija, glūdinti žmoguje nuo jo gyvenimo pradžios iki pabaigos, yra prigimtinio orumo esmė.

R. Spaemanas, orumą apibrėžęs kaip moralinę kategoriją, toliau pratęsia mintį teiginiu, kad ne visi žmonės turi orumo vienodai. Tie, kurie prisiima daugiau atsakomybės už kitus žmones (pvz., sąžiningai dirbantys gydytojai, mokytojai, teisėjai, tautos didvyriai…), įgyja daugiau orumo. Ir atvirkščiai – tie, kurie savo interesus tenkina kitų sąskaitą (korumpuoti valstybės tarnautojai, valdžia piktnaudžiaujantys pareigūnai, seksualiniai prievartautojai…), savo orumą naikina.

Niekas kitas negali sumažinti žmogaus orumo, bet tik jis pats gali tai padaryti savo elgesiu. Silpnesnio žmogaus žeminimas, kankinimas, išnaudojimas, patyčios – tai yra elgesys, kuris nepaiso aukos orumo, bet iš tiesų menkina tik agresoriaus orumą. Tačiau net ir žiauriausi nusikaltėliai negali visiškai prarasti savo orumo, nes, kol žmogus yra gyvas, jis yra moralinis subjektas ir iki paskutinės gyvenimo akimirkos bent potencialiai, bent širdyje gali atsigręžti į gėrį.

Teisė visiems žmonėms pripažįsta lygų prigimtinį orumą (išreiškiantį žmogaus moralinę potenciją), iš kurio kyla lygios prigimtinės teisės. Tačiau nors ir netobulai, teisė iš dalies atspindi ir orumo skirtumus, kurie priklauso nuo žmogaus moralinių pasirinkimų. Asmenys, kurių profesinė veikla, darbai ar gyvenimo formos labiau prisideda prie visuomenės gerovės (bendrojo gėrio kūrimo), nusipelno papildomų teisių (pvz., Nepriklausomybės akto signatarai, prezidentai nusipelno valstybinės rentos; vaikus auginančios mamos – motinystės išmokų; statutiniai pareigūnai – ankstesnės pensijos ir kt.). Tie, kurie visuomenei daro didelę žalą ar stipriai kenkia konkretiems jos nariams, dalies teisių netenka (apribojama nusikaltėlių laisvė ar pan.). Tačiau niekada negali būti paneigiamos minimalios prigimtinės žmogaus teisės – pavyzdžiui, orumo subjekto egzistavimui svarbi teisė į gyvybę. Ypač, jei tas subjektas dar niekuo niekam nenusikalto.

Įsižeisti dėl A. Tereškino teksto nereikia – adresatų orumo patyčios nesumažina. Visgi nenuoseklu tyčiotis iš kalbančių apie žmogaus orumą ir tuo pačiu pasisakyti už žmogaus teises. Anot G. K. Chestertono, „kai žmonės pradės ignoruoti žmogaus orumą, greitai pradės ignoruoti ir žmogaus teises.“ Taip yra todėl, kad į orumo pagrindą nesiremiančios teisės greitai virsta privilegijomis, tenkinamomis kitų asmenų teisių ir laisvių sąskaita. Šių privilegijų vis daugiau, vis stiprėja iniciatyvos tas privilegijas plėsti. Laikas grįžti prie kalbėjimo apie orumą kaip tikrąjį žmogaus teisių šaltinį.

Kristina Zamarytė-Sakavičienė, Laisvos visuomenės instituto valdybos narė, teisininkė