Broliai Starkauskai ant scenos. Beno Šarkos nuotrauka

Straipsnis perpublikuojamas iš 7-ojo 2019 m. žurnalo „Ateitis“ numerio

Lietuvai jau teko išgirsti apie įkvėpimą, pavasarį ar vabalą dainuojančius „Abudu“. Tačiau jie visai ne du – 2015-aisiais į grupę muzikuoti susibūrę penki vaikinai iš Šakių, šiandien rengia koncertus visoje Lietuvoje, yra išleidę kompaktinę plokštelę, o kai kurių jau imti vadinti ir jaunąja roko žvaigždžių karta.

Bet šiame pokalbyje ne tik apie „Abudu“: du iš jų – DOMANTAS ir VYTENIS STARKAUSKAI – yra ne tik grupės nariai, bet ir broliai. Tam, kad su abiem pasikalbėtume apie muziką ir visaip kitaip į gyvenimą įsipynusią kūrybą bei brolystę, vykstame keletą kilometrų už Šakių. Į čia esančią sodybą, jei ne visi, tai bent po vieną iš grupės narių atvyksta pasiilsėti ar įsikvėpti naujiems kūriniams. Įsitaisę ant kėdžių po žvaigždėtu dangumi, gerą valandą iki vidurnakčio kartu su Domantu ir Vyteniu pradedame pokalbį.

Domantas ir Vytenis Starkauskai prieš paskutinį vasaros koncertą Vilniuje. Evgenios Levin nuotrauka

Abu priklausote grupei „Abudu“, taigi užsiimate kūryba. Ką šiuo metu savo gyvenime veikiate dar ir be to?

Domantas: Studijuoju vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, esu antrame kurse. Tai ir užima daugiausia mano laiko, nes daugiau jo beveik niekam nelieka. Galima sakyti, kad vien tik šias dvi veiklas ir turiu, ir jas nelengva tarpusavyje derinti, jos dažnai viena nuo kitos nukenčia.

Vytenis: Aš esu baigęs psichologiją, šiuo metu dirbu psichologu-psichoterapeutu. Dabar trečius metus mokausi psichoterapijos pouniversitetinėse studijose. Kai pabaigsiu, būsiu tikras psichoterapeutas.

Kiek laiko apskritai jūsų gyvenime užima kūryba? Domantai, labiau save įsivaizduoji kaip aktorių ar muzikantą? Vyteni, galbūt psichoterapijoje taip pat reikia kūrybos?

Domantas: Be tarpų, kai išvis nieko nedarau, tai užima visą laiką. Sunku prisiversti dažnai kurti, bet kartais tai reikia daryti – prisėsti, duoti tam laiko. Būna, jog nuo dienos įspūdžių ar darbų akademijoje esu labai pavargęs – negaliu padaryti net to. Tada daug laiko tinginiauju, norisi save atjungti. O kai muzikos kūrimui pavyksta atrasti daugiau laiko, vien tai ir stengiuosi daryti. Muzikos ir vaidybos kūryba yra šiek tiek skirtinga. Teatre ji labiau gyva, viską turi daryti vietoje, o kuriant muziką galima daugiau viską apgalvoti – ne kurti iškart, o su ja dirbti.

Abiem veikloms stengiausi atiduoti save šimtu procentų, abiem aukoti visą savo laiką. Per mokslo metus daugiau laiko užima aktorystė, bet dažniau save realizuoju muzikoje. Vaidinant dažniausiai gilinuosi į kitą personažą, o muzikoje galiu analizuoti ir orientuotis į save – tai, kas man rūpi, ką aš išgyvenu. Gal reikėtų savęs klausti, kas labiau patinka, bet patinka abu. Kadangi vaidybos dar tik mokausi, turbūt save vadinčiau muzikantu... Dabar nežinau, kuris labiau esu – ar muzikuojantis aktorius, ar vaidinantis muzikantas.

Vytenis: Prieš kiekvieną susitikimą su žmogumi stengiuosi galvoti, kaip tą žmogų prašnekinti, kaip pereiti per jo barjerus, gynybiškumą ir uždarumą. Iš tikrųjų, norint padėti žmogui atsiskleisti, psichoterapijoje reikia daug kūrybos. O muzikinė kūryba man visą laiką buvo kaip darbas. Tiesiog kai norisi sukurti dainą – prie jos sėdžiu ir bandau kažką išgauti.

Aš balansuoju tarp racionalaus proto ir proto atpalaidavimo. Nors psichoterapijoje reikia daug jausmų, taip pat reikia ir daug racionalaus proto. Kurdamas, koncertuodamas, stovėdamas ant scenos tą pusę kaip tik stengiuosi pamiršti, būti tik toje vietoje. Tačiau abi pusės man labai reikalingos, nes buvimas vien racionaliame pasaulyje nusibostų, greitai išsikvėpčiau. Man trūktų kūrybos.

Domantas ir Vytenis Starkauskai prieš paskutinį vasaros koncertą Vilniuje. Evgenios Levin nuotrauka

Šiuo metu jūsų grupė labai išpopuliarėjo, yra ant bangos. Kada supratote, kad kūryba jums tapo svarbi ir nusprendėt tuo užsiimti ne tik mėgėjiškai, bet sukti rimtesniais keliais?

Vytenis: Nuo kokių trylikos metų svajojau groti grupėje. Pirmiausia grojau mokyklos grupėj, vadinosi „Bordiūras“. Parašiau kelias dainas. Vėliau, po mokyklos, grojau kitoje grupėje. Tiesiog man labai norėjosi būti ant scenos, kurti, norėjosi savo dainas pristatyti žmonėms. Niekada negalvojau, ar tai jau pasidarė labai rimta.

Aišku, tai, kad žmonės klauso mūsų muzikos – įpareigoja. Galima sakyti, kad esame priversti žiūrėti į viską rimtai.

Domantas: Dabar pasakyčiau, kad viskas net ne visai, o labai rimta atrodo. Diskusijos tarp grupės narių ne šiaip „padurniavimai“ – jos tapo rimtesnės. Į ateitį norime žvelgti atsakingai, susidėlioti beveik kiekvieną žingsnį, ką darysime toliau.

Man atrodo, kad taip išėjo savaime. Kai dainas įkėlėme į internetą, kai jos pasidarė klausomos, kai atsirado žmonių, kuriems tai patinka ir rūpi. Viskas taip ir ėjo žingsneliais: iš pradžių sukūrėme grupę, kaip šiaip linksmą dalyką, kurį norėjome parodyti savo draugams. Po koncerto savo draugams ėmė vystytis kiti planai, o po jų ir vėl... Ta veikla tapo daug reikšmingesnė negu pradžioje: laipteliai vis didėjo, o dabar esame čia ir stengsimės eiti aukštyn.

Kūryba kartais reikalauja daug atsidavimo, tam reikia papildomo įkvėpimo ir jėgų. Kaip to semiatės?

Domantas: Pastebėjau, kad vaidyba papildo mano muzikinį įkvėpimą. Kartais atsiranda muzikinių idėjų iš matytų teatrinių elementų etiuduose ar spektakliuose. Kažkada net bandžiau rašyti dainos žodžius pagal Hamleto monologą. Arba pamatau kokią detalę kursiokų etiude, ir jau įsivaizduoju, kaip tai, ką pamačiau, galėčiau panaudoti muzikinėje kalboje. Kažkokie mini įkvėpimai, kurie papildo vienas kitą. O buvimas scenoje muzikuojant taip pat papildo vaidybą.

Vaidinant vienu metu reikia labai daug laisvės ir labai daug kontrolės, o muzikuojant ant scenos laisvės gali prisikurti kiek nori. Svarbiausia pajausti momentą, kai ant scenos gali daryti bet ką. Viskas priklauso tik nuo to, kiek turi energijos ir sveikatos.

Apskritai, manau, kad svarbiausias kūrybos variklis – mokėti gerai pailsėti, bet to dar neišmokau.

Vytenis: Man atrodo, kad Domantas gerai pasakė – kai esi pavargęs po dienos darbų, tai rasti motyvacijos kurti yra sunkiau. Man motyvacija, kaip ir sakiau, kartais yra neracionalaus mąstymo ilgesys – kartais norisi išsilaisvinti.

O ar nebūna taip, kad atidavus daug emocijų, kartais kūryba išsekina?

Domantas: Labiausiai tai jaučiasi ant scenos. Prieš koncertus mums labai stipriai jaudulys „trenkia“ į visus jutimo organus. Ir į tualetą reikia penkiolika kartų vaikščioti, ir vidinį drebulį, nerimą nuramint. Bet man niekada neišeina to padaryti. Tik užlipus ant scenos jis su laiku pradingsta.

Po koncerto ateina momentas, kai esi maksimaliai pakrautas – manau, tiek mes, kurie grojame, tiek žiūrovai. Paskutiniais koncertų momentais net nebegrojame, jaučiasi visa koncerto atmosfera. Prieš nulipant nuo scenos jaučiame, kad esame pakrauti kažkokios energijos, emocijos, kuri po to dar kurį laiką neišblėsta. Bet kai koncertas baigiasi, pajuntu stiprų nuovargį. Tada žinau, kad turiu kažką veikti arba miegoti, nes užmigsiu kur nors ten.

Kartais išsenki, bet tai eina lyg kalniukais – pasikrauni, vėl nurimsti. Svarbiausia, kad išsekimas nebūtų psichologinis. Stengiuosi negalvoti, kad per koncertą buvo labai gera, o dabar nebe taip. Man patinka iš karto paleisti: sugroti koncertą, dar keletą valandų pasidžiaugti, pabūti įkrautam geros emocijos, o tada atsiriboti – einu atsigulti ir įsijungiu kokį serialą.

Vytenis: Tai vienareikšmiškai ne vien malonumas. Net ir pats kūrimas kartais būna frustruojantis. Ypač, kai bandai parašyti žodžius dainai ir penkis kartus juos keiti, bet tau vis nepatinka. Tada susiduri su savo ribotumu. Galvoji, kaip reikėtų perteikti kažkokią mintį, kad ji būtų suprantama ne tik tau pačiam, bet ir klausytojams.

Arba kai susitinki su grupės nariais ir visi įsivaizduoja skirtingai, kaip ta pati daina, kurią atsineši, galėtų skambėti. Tada ir ieškai kompromisų. Tik tiek, kad man patinka ir aš labai vertinu tai, ką į dainą įneša kiti grupės nariai. Ir repetavimas yra darbas, ir koncertai kartais yra darbas. Tik koncertai labiau lyg iškrova – bandai atiduoti ir parodyti, ką turi gražiausio.

Grupė „Abudu“. Žurnalo „Ateitis“ / Evgenios Levin nuotrauka

Kiek kurdami stengiatės įdėti savęs? Taikotės prie publikos, ar išlieka daug saviraiškos?

Domantas: Manau, kad visada kažkiek tapatiniesi su auditorija. Nors daugiausiai rašome apie save, kartu pritraukiame tuos, kurie išgyvena panašius dalykus. Tai padėjo suprasti, kad kuriant apie save, atsiras ir kitų į tave panašių žmonių. Tai ir yra beveik gražiausia: rašai apie save, o kartu ir ne apie save, atsiranda žmonių, kurie supranta tave, atsiranda žmonės, kuriuos supranti tu.

Labai lengva slėptis už metaforų – parašyti kažkokią eilutę taip, kad net pats už jos šiek tiek pasislėptum. Mintys kartais būna tokios elementarios ir paprastos, jas galima sutraukti į vieną sakinį: aš jaučiu tą ir tą, man yra gera arba bloga dėl to ir to. Tada sprendi, ar slėpsiesi už metaforų, ar rašysi taip, kaip yra. Aišku, ne tiesmukai, bet iš tos minties reikia ištraukti šaknį. Ir man atrodo, kad labiausiai pritraukia, kai rašai iš tos šaknies.

Vytenis: Man atrodo, kad muzika neturi būti suprantama vien tik tau. Kartais dainą norisi rašyti taip, kad ji būtų suprantama tau, bet klausančiam žmogui ji gali būti per daug sudėtinga. Tai kartais kyla iššūkis padaryti taip, kad žmogui taip pat būtų artima ir kad jis su daina galėtų susieti save.

Visai neseniai buvo toks atvejis, kai parašiau dainą ir nusiunčiau Domantui paklausyti. Jis sako: „Fainiai gavos, tik tos metaforos per daug gilios, per daug neaiškios. Pabandyk taip, kad būtų aiškiau kitiems, apie ką tu rašai.“

Bet kūryboje faina ir tai, kad kai parašai dainą su sudėtingesnėmis metaforomis, vėliau jai galima sugalvoti ir daugiau prasmių. Tada groti ją būna įdomu ilgesnį laiką, negu kad parašius tiesmukai. Be to, jausmas, kurį turi kuriant dainą, vėliau pasidaro nebeaktualus. Ir kuo žodžiai tau asmeniškai įdomesni, artimesni ir jiems gali sugalvoti daugiau prasmių, tuo tau pačiam įdomiau groti.

Kaip apibūdintumėte savo grupės muziką? Kokia ji ir apie ką daugiausia kalba?

Domantas: Čia jau ir atsiranda diskusijų. Aš esu iš vienos aplinkos, man yra dvidešimt vieneri. Vytenis iš kitos aplinkos, jis truputį vyresnis (juokiasi). Kiti irgi vyresni, tik Leonas arčiau manęs. Labai sunku išreikšti, kas konkrečiai yra „Abudu“ muzika. Vytenis, Leonas ir aš rašom žodžius, kuriam savo muziką. Truputį ir klausytojai formuoja tai, kas yra mūsų muzika. Šimtu procentų galiu pasakyti, kad ji yra jaunam žmogui. Matau, Vytenis jau linguoja galva... Gerai, neskirstant į jaunus ir vyresnius – visi gali klausytis. Esu žiūrėjęs – procentaliai turime ir vyresnio amžiaus klausytojų. Man atrodo, kad „Abudu“ yra apie emocinį išsilaisvinimą, apie savęs ieškojimą ir atradimą. Mes apie tai rašom ir kalbam.

Mes dažnai orientuojamės ir į tai, kas mums nepatinka: tiesiai šviesiai apie tai rašom, apie tai kalbam. Ar apie save, ar apie visuomenę. Jeigu mums kažkas konkrečiai nepatinka, tai mes apie tai galvosim ir rašysim.

Vytenis: Dar vienas svarbus aspektas, kad „Abudu“ nebijo atskleisti savo pažeidžiamos pusės. Kai kurios grupės būna kietos, jų muzika ir žodžiai būna kieti, rašo tik apie gerus dalykus. Mes nebijome pasakyti, kad mums kartais nesiseka. Stengiamės būti autentiški, išreikšti, kaip mes jaučiamės, kaip gyvenam.

Esate du broliai vienoje grupėje. Ar jaučiate vienas kito palaikymą, o gal kartais ir įtampos atsiranda?

Domantas: Dabar tai jokios įtampos nėra, kažkaip susiderinome. Iš pradžių gal ir buvo išbandymų, bet dabar, man atrodo, visi grupės nariai supranta vieni kitus. Daugiau kalbame, sprendžiame problemas. Ir pati grupė per metus išsigrynino, apie ką ji, kur ji toliau eis.

Vytenis: Sutinku (šypsosi).

Buvimas ant scenos kartu turbūt atneša didelių emocijų antplūdį. Galbūt tai kaip tik sustiprina jūsų abiejų ryšį?

Domantas: Nemanau, kad mes labai daug bendrautume, jei negrotume kartu. Gal bendravimas būtų dalykiškesnis, o dabar jis labai paprastas, kaip su bet kokiu draugu. Kai aš buvau penktoj klasėj, tai Vytenis mokyklą baigė – ilgą laiką jo nematydavau ir nežinojau, ką jis veikia. Susiėjom tik paskiau.

Vytenis: Nežinau, kiek turi įtakos tai, kad esam broliai, bet tiesiog bandom vienas kitą palaikyti, papildyti kūrybą, pakreipti kokia linkme. Būnant vienoj grupėje esame priversti labiau susiderinti. Nepaisant to, kad užaugom tame pačiame mieste, kad turime tuos pačius tėvus ir tą pačią sesė, į grupę atėjom iš truputėlį skirtingų pasaulių. O dabar, kuo toliau, tuo labiau gyvenam vieną gyvenimą, viena kryptimi einam.

O muzikinį skonį brandinote kartu?

Domantas: Būdamas vaiku jo dar išvis neturėjau. Visą muzikinį skonį pradžioje man diktavo Vytenis. Geriausia gimtadienio dovana buvo, kai dar visai mažas gavau MP3. Tai visas dainas, kurias buvo parsisiuntęs Vytenis, persikėliau į savo MP3 ir klausydavau.

Vytenis: Kažkoks bendrumas muzikos skony, man atrodo, buvo nuo pat senų laikų. O dabar aš atrandu daug muzikos per Domantą.

Broliai Starkauskai ant scenos. Beno Šarkos nuotrauka

Kiek žinau, ne svetimi jums ir tikėjimo klausimai, o seniau yra tekę dalyvauti ateitininkų veikloje. Koks jūsų santykis su tikėjimu dabar?

Domantas: Vertybės yra užsilikusios iš vaikystės – viena iš esminių yra meilė. Meilė visuomet įvairiomis formomis figūruoja tiek kūryboj, tiek gyvenime. O šiaip paatviraujant... Pastaraisiais metais apie tikėjimą kildavo visokių minčių, daug sunkumų. Manau, viskas su tuo yra gerai. Pats Vygantas Malinauskas yra pasakęs, kad jeigu nekeli klausimų, tai esi prastas tikintysis. Yra daugybė tikinčiųjų, kurie tiki aklai, nieko nemąsto, tačiau klausimus visada reikia kelti – kad atrastum, tikrai svarbu tau tai, ar visgi ne.

Vytenis: Labai normalus etapas pradėti klausinėti klausimų. Kai paaugliai pradeda maištauti ir nesutikti su tėvais, kas jiems atrodo visiškai savaime suprantama, taip ir žmogus – kai jis auga, susiduria su daugiau situacijų ir pamato, kad nėra viskas taip paprasta. Vis dėlto daugelyje gyvenimo situacijų pajunti, kad, nori ar nenori, kažkur giliai yra tavo tikėjimo šaknys. Mes abu užaugom katalikiškoj šeimoj, kurioje tėvams tos vertybės labai svarbios. Kadangi matėme, kad tikėjimas gali būti tikras, tai sunku į tai spjauti. Negali apskritai to atsisakyti, vis tiek matai, kad tame yra prasmė ir tame yra tavo šaknys.

Kaip save įsivaizduojate po 10 metų? Vis dar kuriančius, ar vis dėlto pasukusius kitais gyvenimo keliais?

Vytenis: Aš tai jaučiu, kad jei iki šiol kūriau, tai kursiu ir toliau. Manau, kad turėsiu poreikį ir ateityje save išreikšti dainose. Tai yra kaip gėlė, kurią reikia laistyti. Nors kartais ir atsiranda daug vilionių pasirinkti galbūt paprastesnį, ramesnį, aiškesnį gyvenimą – materialiniai dalykai, kiti stabdžiai... Bet aš labai tikiuosi, kad viskas judės ir toliau.

Domantas: Truputį gąsdina tie materialiniai dalykai... Bet kai dar muzikos mokykloje mokiausi groti klarnetu, mano mokytojas – buvęs Šakių grupės „Impulsas“ gitaristas – labai paprastai pasakė tai, ką atsimenu iki šiol. Jis sakė negalvoti apie pinigus ir tik kurti, kas tave veža – pinigai ateis savaime. Tikiuosi, kad taip ir bus. Bet visa kūrybinė jėga ir kūrybinis potencialas neleidžia galvoti, kad reikėtų imtis kitų dalykų. Tikiuosi, kad niekada nereikės kažko savyje slopinti.

Bet čia irgi sunku pasakyti, visiems skirtingai... Kai galvoju apie save, tai didžiąją savo gyvenimo dalį ir matau „Abudu“. Būtų labai keista, jei to nebūtų. Nors atsitikti gali visaip, tikiu, kad kažkokia forma, kažkokiu būdu visada yra kur eiti. Svarbiausia nestabdyti, susidėlioti gerus žingsnius ir, man atrodo, eisim toliau.