Svirbeliai. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (Merkinė, 2013 m.)

Lapkričio 3-ioji

Dar dega žvakelės kaimo kapinėse. Net ir pačiose mažiausiose kaimo kapinaitėse šviečia žiburėliai, tarsi maži šviesos liepteliai tarp dangaus ir žemės. Kaip ir aukšti kryžiai. Niekas nestato tokių aukštų kryžių kaip šilų dzūkai. Šis etnografinis regionas išsiskiria dar ir tuo, kad ir mažiausias kaimelis turėjo savo kapinaites. Jos ir dabar neužmirštos. Ir jeigu tokiose kapinėse atsiranda dar vienas smėlio kauburėlis, kai baigiasi laidojimo apeigos, kas nors iš kaimo bendruomenės kreipiasi į visus susirinkusius tokiais žodžiais: „O dabar sukalbėsime tris poterius už visus tuos, kurie iš šio kaimo išėjo, pradingo be žinios ir čia nesugrįžo...“ Būna dar šitaip šilinių dzūkų kaimuose ir per Vėlines.

Paskutinį rudens mėnesį vis dar jaučiame pavasario ir vasaros sausrą: dirvožemis apysausis, ir ką besodinsi, turi daug laistyti. Sode prie Krūčiaus sukasiau mažą, tiktai šešių kvadratinių metrų daigynėlį ir suradau net dešimt vikšrų. Aštuoni dideli, balti, geltonom galvom – grambuolių pernykščiai ir užpernykščiai vikšrai, be to, viena maža, labai kieta, geltona dėmėtojo spragšio lervutė, o vienas tamsiai pilkas, toks nerangus – tai lokys. Jis didesnis už pačius didžiausius grambuolių vikšrus. Šį kartą visus besislepiančius kenkėjus atpažįstu nesunkiai. Tas nedidelis spragšis labiausiai kenkia tada, kai bulvių laukelyje atsiranda varpučių, nes spragšių lervos labiausiai mėgsta šių piktžolių šakniastiebius. Bet pradeda graužti ir bulvių gumbus.

Grambuoliai kenkia visur, tik ne kasmet jų būna daug, o lokiai paplitę ne visur, geriausiai juos žino žemaičiai žvejai prie Virvytės. Vieną vasarą labai seniai keliavau pėsčias iš Palangos į tėviškę, aplankydamas Kretingos žiemos sodą, Gondingos piliakalnį prie Babrungo ir, žinoma, legendinę Šatriją. Minijos pakrantėmis ėjau prieš srovę, o palei Virvytę – pasroviui, ir taip mane patraukė ši srauni akmenuota upelė, kad negreitai supratau, jog jau imu tolti nuo Šatrijos ir nuo tėviškės. Užtat ir sužinojau, kas yra lokiai. Dieną tenykščiai žvejai kastuvais išrausia tuos didelius tamsius vikšrus iš paupio juodžemio ir sako, kad jie yra lokiai. Vakare veria tuos lokius ant kablių ir vilioja pačias didžiausias Virvytės žuvis.

Dzūkijoje tuos vikšrus vadina pendrakais. Betgi kiekvienas vikšras, neplaukuotas ir besislepiantis žemėje, yra pendrakas. Net ir pats didžiausias, net dešimties centimetrų ilgumo kvapiojo medgręžio spalvingas vikšras yra pendrakas. Tegu sau būna, jeigu retkarčiais mes tą lenkišką žodį šiek tiek toleruojame. Bet jeigu tas didelis juodas vikšras, kurį žemaičiai vadina lokiu, užmestas į gilią Nemuno įlanką prie Liškiavos ar Merkinės patinka dideliems, labai atsargiems ir gudriems ūsoriams, reikėtų jį pavadinti taip, kad atsiskirtų nuo visų kitų žemėje besiraitančių lervų. Galima laikinai pavadinti ir lokiu, geriau skolintis iš savų žemaičių, ne iš kaimynų lenkų. Kol kas tenka taip ir palikti, žinau, kad visus naujus vardus turėtume derinti su kalbininkais, bet sodininkams svarbiau žinoti, kad visi tie pendrakai graužia Dainavos šalies augalų bei krūmų šaknis.

Šitie mano iškasti jau nebegrauš, medine kuoka lyg priešus sutraiškyti juos nesunku. Bet juk pavasarį į tą daigynėlį, kur pasodinsiu gudobelių, skroblų, guobų, laukinių obelaičių daigelius, ateis nelabieji graužikai iš pievos. Ką daryti? Nieko, reikia gyventi kartu su visais. Ne visi tokie bjaurūs. Ana, tik už trisdešimt metrų uoginės obels derlių lesinėja jerubė. Ji mane mato, bet nebijo. Dabar jerubei labai rūpi maži obuoliukai ir jų sėklos. Žiemą ji tupės beržo viršūnėje ir skabys pumpurus. Ankstyvą pavasarį kapstys kojomis pernykščius klevų lapus, po kuriais daug kas slepiasi, o vasaros pradžioje baugščiai vaikštinės su pulkeliu mažų jerubiukų ir mokys juos rinkti visokius vabzdžius.

Šiemet jerubių daug, stebiu jas kiekvieną dieną. Kartais matau, kaip ta nedidelė kanapėta miško vištelė iš gilaus Vaikšnoro Ravo iki dendroparko, kur sunoko daugybė mažų vaisių bei sėklų, eina pėsčia Murzos šaltinio raguvėle, tada pasuka siauru takeliu pro šermukšnialapes lanksvūnes, skubiai pratipena, bijo, kad kas nepamatytų. Bet aš ją matau ir stebiu, stoviu nejudėdamas šalia dviejų apdriskusių kaliausių ir nė kiek nejudu. Girdžiu, kaip pušyje tuksi genys, kaip juodoji meleta kapoja kelmą, matau juoduosius strazdus ir jerubes, zyles ir bukučius. Stypsau kaip ir tos atlapaširdės kaliausės nudriskusiais švarkais, seniai jau nebebaidančios nei stirnų, nei šernų, nei lapių, kurios mano Sode irgi elgiasi kenkėjiškai – gaudo ne tiktai pelėnus, bet ir driežus…

Vėlų rudenį pasitaiko labai ramių dienų, galima pamatyti tai, ką vasarą paslepia lapuočių medžių lajos. Paukščių, tiesa, dabar liko mažai, užtat visi savi ir aiškūs. Dabar dažniau regiu bėginėjančias kiaunes. Jos nebešoka į medžius, žino, kad nebėra ten nei kiaušinių, nei mažų paukščiukų, tiktai grakščiai bėgioja griaumedžių kamienais, skubiai apžiūri visas, tik joms vienoms žinomas slaptavietes. Kai pastebime bėgantį šerną, briedį ar stirną, žinome, kad juos kažkas išgąsdino, o šiaip visi miško žvėrys žyvinasi, pragyvenimo ištekliais rūpinasi, tik pamažu judėdami, gal tiktai kiaunė visada skuba. Ypač dabar, kai diena trumpa.

Juk miško žmogaus įprotis turėtų būti visada vienodas: tikiesi ką nors pamatyti – būk tykus ir lėtas. Yra dar vienas natūralus miškažmogių bruožas – mieste jie vaikšto stebėtinai greitai, kad nematytų ten, ko nereikia. Visai neseniai Druskininkų kurorte pasivijo mane pažinęs miškininkystės dėstytojas iš buvusios Žemės ūkio akademijos, dabar jau pensininkas, kaip ir aš, tad pasivyti nebuvo sunku. Pasikalbėjome trumpai, bet labai draugiškai, o atsisveikindamas jis tokį man komplimentą pasakė: aš tave pažinau iš nugaros – šitaip mieste vaikšto tik miško žmonės...

Vincas Baublys (ketvirtas pirmoje eilėje iš kairės) su svečiais, knygos leidybos organizatoriais ir talkininkais po savo knygos „Šventa sala“ pristatymo „Šalcinio“ svetainėje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (Merkinė 2019 m.)

Lapkričio 8-oji

Dzūkijos nacionalinio parko „Šalcinio“ svetainėje – Merkinės globos namų gyventojo Vinco Baublio knygos „Laimės sala“ sutiktuvės. Pilna salė merkiniškių ir svečių, daug sveikinimų, padrąsinančių žodžių ir gėlių. Varėnos savivaldybės administracijos direktorius Alvydas Verbickas prabyla apie tai, koks svarbus tas net ir mažiausias šapelis, atneštas į bendruomenės skruzdėlyną. O Seimo narys Juozas Baublys, sveikindamas knygos autorių, savo bendrapavardį (gal ir tos pačios giminės žmogų, nes abu jie kilę iš Perlojos), pabrėžia, kad gerai būtų, jei kiekvienam pasisektų susikurti gerovę savo viduje, susitaikyti su savo negaliomis, jei tokių yra, ir laisvalaikiu sugebėti paskleisti savo kūrybinių minčių šviesą, kaip tai daro štai šios „Laimės salos“ autorius Vincas, kuris mums visiems teigia: „Niekuomet nelaidokim patys savęs anksčiau laiko taip, kaip aš save buvau palaidojęs. Mano širdy – šviesu.“

Naujos knygos sutiktuvėse pajutome ypatingą visų skaitytojų geranoriškumą, bendruomenišką empatiją šiam žmogui, iki šiol dar per mažai pažinotam Merkinės miestelio autoriui. Literatūrinis jo debiutas tikrai nekasdieniškas: Vincas Baublys savo pirmosios knygos tekstą surinko specialiu neregiams pritaikytu kompiuteriu.

Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Lapkričio 10-oji

Nedidelis Vinco Baublio romanas „Laimės sala“, tiktai 188 puslapiai. Siužetas gyvas, herojų paveikslai gana ryškūs, bet įdomiausia, kad knyga detektyvinė. Ir gaudynės, ir šaudymai, ir slapstymasis, ir atviras teroras. Nusikaltėlių žargonas rusiškas. Tikri laukinio kapitalizmo epizodai Lietuvoje maždaug iš to meto, kai buvo nušautas žurnalistas Vitas Lingys. Ir viskas šiek tiek autobiografiška. Tai pajutau gana greitai, nes teko paskaityti dar niekur nespausdintų jo prisiminimų rankraštį.

Vinco Baublio vaikystės ir jaunystės dienoraščiai labai nuoširdūs ir įdomūs. Ir tikrai etnografiški – senasis Mardasavo kaimas pasirodė dar senesnis, negu mes iki šiol žinojome. O tas piemenėlio noras išmokti dirbti visus senovinio ūkio darbus, net ir spragilu rugius kulti, išryškėjo iš Vinco kaimiškųjų dienoraščių ne tiktai kaip archajiškas, bet ir kaip žūtbūtinis: taip buvo ugdomas charakteris, pasiryžimas sutikti visas likimines gyvenimo negandas. Tos negandos jau paliečia mažąjį Vincuką, kai, mirus tėvui, jis nebegali gyventi su motina, nes ji – miške besislapstančio partizano sesuo, todėl vaikas ir gyvena pas senelius Mardasave.

Ir romane tos jauną žmogų užpuolančios negandos skleidžiasi kaip likiminės – negalėjo sovietiniais metais vaikinas atsisakyti tarnauti sovietinėje armijoje. O jeigu tarnyba slaptame raketų miestelyje, o jeigu po tarnybos, išeinant į laisvę, tau įsiuva sekimo prietaisą, kad armijos paslapčių niekam neišsakytum... Todėl ir reikia slėptis saloje, į kurią patenkama tiktai slapta kūlgrinda. Ir kaip tik toje saloje po karo juk slėpėsi Lietuvos partizanai... Laimi teisingumas. Bet žmonės suluošinami. Pabaiga visai ne tokia kaip lietuvių stebuklinėse pasakose.

Perskaičiau knygą greitai, o apie ją pagalvoti reikia ilgiau. Prisimenu vieną labai paslaptingą rašytojo Vito Žvirdausko apsakymą apie salą, kurioje atsiskyrėlis skulptorius išdrožia didžiulį ąžuolinį Dievą. Niekas jo nemato, tiktai pats tos skulptūros autorius. Jis plaukia prakiurusia valtele į savo slaptą salą ir kalbasi su mediniu Dievu. Skulptorius, rodos, nori sužinoti, kodėl pralaimėta tiek aukų pareikalavusi kova. Vitas Žvirdauskas buvo jūrininkas, svarbiausias jo kūrinys – „Septynios aistros vandenyne“... Kai jis iš Klaipėdos persikėlė į Vilnių, dirbo „Valstiečių laikraščio“ redakcijoje, bet greitai išėjo į Nebūties vandenyną, – ir niekas nesuprato, kodėl taip atsitiko.

Kartais gyvenimas užkrauna žmogui per sunkią naštą. Bet rašytojas Algimantas Mikuta pasistengė, kad Vito Žvirdausko kūriniai būtų išleisti, taip atsirado apsakymų rinktinė „Šeštasis keleivis“... Galvoju dabar ir apie romantinę Vladimiro Korolenkos apysaką „Aklasis muzikantas“. Pasakojimo pabaiga labai optimistinė, bet kiek būta karčių nusivylimų ir aštrių konfliktų. Korolenkos aprašytam aklam bajoriškos kilmės muzikantui padeda ne tiktai artimiausi žmonės, bet ir klajojantys giedoriai, ir varpininkai, parodę jaunam talentingam vaikinui, kiek daug šiame pasaulyje yra nelaimingų žmonių, kurie vis dėlto neatsižada gyvenimo.

Gyvybingasis brazdas užsigydo žaizdas, o atrodo, kad medis klausosi. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Lapkričio 23-ioji

LRT radijo laida „Gamta – visų namai“ pranešė, kad Lietuvoje jau pasirodė svirbelių, klajūnų iš Šiaurės. Liškiavoje dar jų nematyti. Kai atlėks, būtinai išgirsime, nereikės nė žiūrėti į beržų viršūnes. Jie atūžia lyg debesis, staiga visi kartu siūbteli į didelį medį ir tuoj pat įninka svirbti. Ilgokai pasvirbia, tada iškrinka ir dairosi, ar liko dar nors kiek šermukšnių, putinų, gudobelių derliaus. Šiemet į Pietų Lietuvą svirbeliai kol kas neskuba. Kasdien regiu vis kitokius Gamtos teatro performansus: šiandien dvi jerubės vaikšto liaunomis dekoratyvinės obels šakomis, o trečia lesinėja obuolį ant žemės, prie slyvalapės obels. Rodos, dar nė vieną rudenį taip nebūdavo – jerubės dabar maitinasi tartum strazdai! Norėčiau prie jų prisiartinti, žinau, koks tas paukštis gražus, kai į jį įsižiūrima iš arti. Vieną kartą pati priartėjo prie manęs, kai klūpėjau prie mažos pavasarį vis neatsibundančios aktinidijos, tad labai gerai ją pamačiau – jerubę. Ypač estetiškas jerubės galvos kuodukas, o baltos plunksnos aplink kojas atrodo tokios pat puošnios kaip poliarinės pelėdos. Sparnų ir kaklo plunksnų margumas ypatingas, bet raštas tarsi dar nebaigtas, nesujungtas į visumą. Gamta dažnai kuria taip, tarsi lauktų, kad kas nors užbaigs jos kūrybą.

Nesiartinu, žiūriu iš tolo. Kartais krypteli jerubė ant šakos, bet nepraranda pusiausvyros, gerai laikosi. Gudri. Ir ką ji man dabar primena? Rodos, kažkada labai seniai jau kažkur mačiau panašų vaizdelį. Tiktai gal ne Lietuvoje. Gal Karelijoje, o gal Urale? Ne, vis dėlto esu matęs Sibire, už Uralo, tiktai ne tikrovėje, o žurnalo puslapyje. Tas žurnalas vadinosi „Ochota į ochotničjie choziajstvo“ („Medžioklė ir medžioklės ūkis“), ir buvo jame keli humoro puslapiai – „Goluboj piesiec na vietkie“ („Poliarinė lapė ant šakos“). Rodos, iš toliausių tolių atšmėkščioja tie spalvoti vaizdai ir tas humoras, bet atsiminti nesunku, nes kritika buvo taikliai pateikta – visi juk žino pasaką apie lapę, kuri norėjo vynuogių, bet nemokėjo šakomis laipioti, tai vynuogių ir nepasiekė.

Ir būtent tai pabrėžė tuometiniai rusų žurnalistai, gamtos apžvalgininkai, pasišaipydami iš vieno garsaus plunksnos brolio pabaltijiečio, ir nė kiek neperdėjo, nes, norėdamas pasididžiuoti prieš kolegas ir perdėtai pašlovinti komunistinę ideologiją, tas oficiozinis žurnalistas iš Lietuvos prirašė niekų. Mažiausią elninių šeimos žvėrelį kabargą, gyvenančią Sibiro taigoje, jis pavadino ožiu... Toje rusiškai jo parašytoje knygoje apie „amžinus Rusijos beržus“ šiurkščių klaidų buvo ir daugiau, bet tas „ožys“ rusų žurnalistams užkliuvo labiausiai. Nesmagu buvo apie tai skaityti, bet kaip aiškiai daugelis jau tada supratome paprastą tiesą, kad patogiai skrisdamas virš Sibiro platybių rinktinėje privilegijuotų nomenklatūros veikėjų kompanijoje – tikrosios tenykštės Gamtos nepamatysi. Ir gal teisingiau būtų buvę patylėti. Apie Rusijos beržus vis dėlto nepatogu rašyti jau vien todėl, kad tas medis rusų kalboje yra moteriškos giminės. Rusų tautosakoje bierioza per Sekmines švelniai personifikuojama tarsi skaisti mergelė, o mūsiškėje Pauliaus Širvio poezijoje lietuviškas beržas sustoja palaukėje su dalgiu ant peties.

Laparaisčio pamiškėje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka ( Merkinė 2019 m.)

Lapkričio 25-oji

Einu Vaikšnoro Ravo ir Krūčiaus pakrantėmis, vis pasilenkdamas ir nuo tako numesdamas sausas, vėtros nulaužtas juodalksnių šakas. Dvi paras smarkiai ūžavo šaltas pietryčių vėjas. Šiandien jau ramiau, bet aname Krūčiaus krante dar gūdžiai ošia Pyterio kalno pušys. Čia, prie Nemuno ir Krūčiaus, dažniausiai tik tokį ošimą ir tegirdžiu, nes tos pušys toliau nuo mano kasdienių takų. Staiga prisimenu, kiek daug įvairiausio šilų gaudimo, kiek miškų atspalvių Rimanto Budrio knygoje „Liepsnelė – saulės spindulys“! Eina ir eina knygos herojus jėgeris Antanas, kasdien toli nukeliaudamas Gudų girios šilais ir jautriausiai išgirsdamas vis kitokį pušies ošimą – šio kantriausio medžio kalbą. Dabar, rodos, galiu suprasti, kodėl vienas pastabesnis literatūros kritikas Rimanto Budrio anuomet pamatytą ir aprašytą peizažą pavadino akvareliniu. Gudų girios šilai tarsi ir monotoniški, bet ir šiandien galima taip pat nuoširdžiai stebėtis, kiek daug čia to paties medžio atspalvių, jeigu tik juos kasdien įžiūri ir jais nesibodi! Kaip akvarelėje, kur skirtingos spalvos susitinka neįtikėtinai švelniai...

Taip, šį rudenį ramiai sau bestovėdamas prie knygų lentynos, vis dėto ištariau visų kažkada mėgtą, o dabar lyg ir primirštą žodį – „Eureka!“ ... Vos tik pavarčiau šią dėl praėjusio laiko jau apgeltusią knygą, kadaise skaitytą Rimanto Budrio girios novelių romaną, vos tik žvilgtelėjau į 1969-uosius leidimo metus, iš netikėtumo aiktelėjau: praėjo lygiai 50 metų! Tada tai buvo įvykis – išleistas pirmasis tikrai ekologinis romanas. Bet ir dabar jis Lietuvoje kol kas vienintelis toks, nors po to pasirodė neabejotinai geri ir nuoširdūs Vlado Dautarto, Romo Sadausko, Jono Taugino, Antano Aleknonio kūriniai...

Gyvenime jau trečią kartą perskaičiau šią Rimanto Budrio knygą. O perskaitęs neištvėriau ir brūkštelėjau laiškelį godotinam bičiuliui Augustui Uktveriui, „Žaliojo pasaulio“ redaktoriui, trumpai teprimindamas tą jubiliejinę knygos pasirodymo datą. Bet paskui, dar kiek pasvarstęs, perbraukiau savo informacinį laiškelį ir parašiau ilgesnį atsiliepimą apie šį ekologinį romaną, turbūt atidžiausiai perskaitytą dabar, po penkiasdešimties metų. Knyga labai aktuali ir šiandien, priverčianti pajusti, kuo skiriasi šilų Dzūkija nuo visų kitų Lietuvos kraštovaizdžių, parodanti, kad net ir gūdžiausiais sovietiniais metais komunistinė valdžia negalėjo čia taip nuožmiai įgyvendinti nutautinimo politikos. Todėl manau, kad privalėtume pakartoti Rimanto Budrio „Liepsnelės – saulės spindulio“ leidimą būtent dabar, kai galų gale taip absurdiškai pradėjome nebesuvokti, ką mums reiškia mūsų lietuviškosios sengirės. Kai negailestingai kertamas Labanoras, Punios šilas, Šimonių giria. Kai net prie Nemuno, kur vandens apsauginėje juostoje niekada nebuvo leidžiama kirsti plynai, dabar po atvejinių ugdomųjų kirtimų vaizdas atrodo toks pat niūrus, kaip ir plynoje biržėje.

Taip ir artėjame prie šių kalendorinių metų pabaigos. Nelabai linksmi. Neretai mitinguojantys. Matyt, iš tikrųjų nebesugebame valdyti tos aršios buldozerinės pažangos. Kai draustinio ežero pakrantėje turtingas puikuolis, pasikinkęs šimtadarbę techniką ir pasisamdęs keletą šiuolaikinių zimagorų, per vieną naktį pasistato sau rūmus, tai per kokį dešimtmetį dar galima priversti juos nugriauti, o staiga atsiradusioje sengirės plynoje biržėje buvusią ekosistemą atkurti įmanoma tik per tris šimtus metų.