Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Skaitymas yra prabanga, privilegija, malonumas, dovana. Skaitymas plečia akiratį, ugdo vaizduotę ir empatiją, moko mėgautis vienatve ir tyla. Redakcija tradiciškai dalijasi savosiomis knygų rekomendacijomis. 

Rosita Garškaitė, vyr. redaktorė

Mary Frances Coady „Merton & Waugh: A Monk, A Crusty Old Man, and the Seven Storey Mountain“ (liet. Mertonas ir Waugh: vienuolis, irzlus seniokas ir Septynaukštis kalnas), 2014. 

Ruošdamasi interviu su amerikiečių rašytoja, Thomaso Mertono kūrybos žinove, perskaičiau šio žymiojo trapisto susirašinėjimą su ne menkiau žinomu britų rašytoju Evelynu Waugh. Jų korepondencija, vykusi 1948-1952 metais, apima vos 20 laiškų – ne visi jie ir ne visos apimties pateikiami knygoje, didesnę jos dalį sudaro autorės pateikiamas abiejų rašytojų katalikų gyvenimo ir istorinis kontekstas.

Susirašinėjimas prasidėjo nuo Mertono padėkos Waugh už teigiamą atsiliepimą apie jo autobiografiją „Septynaukštis kalnas“. JAV Waugh kūryba jau buvo žinoma ir vertinama, todėl jo žodžius leidykla, siekdama pelno iš debiutuojančio autoriaus knygos, uždėjo ant Mertono „Septynaukščio kalno“ viršelio. Vėliau Waugh redagavo šią knyga britiškajam leidimui, smarkiai sutrumpindamas ir pakeisdamas pavadinimą į „Elected silence“ (liet. Išrinktoji tyla). Jis kritiškai vertino vienuolio rašymo stilių, kuris jam ypač neįtiko dėl daugžodžiavimo. Šiuos du rašytojus vienijo katalikų tikėjimas, tačiau skyrė stilius. Neskaičiusiam Mertono knygų galėtų susidaryti įspūdis, kad jį, nerangų mėgėją rašytoją, moko tikras plunksnos meistras. Waugh stilius išties stulbinamai rafinuotas ir laikomas tobulos anglų kalbos pavyzdžiu, tačiau Mertono paprastumas, tiesumas taip pat žavi skaitytojus visame pasaulyje iki pat šių dienų.

Ši knyga galėtų patikti ne tik bent vieno iš rašytojų gerbėjams, bet ir apskritai besidomintiems XX a. katalikybe ar literatūros kritika. Mertonas per savo gyvenimą parašė daug laiškų, skirtieji žymiems rašytojams, teologams, aktyvistams išspausdinti įvairiose rinktinėse. Mano galva, Rytų Europoje gyvenantiems įdomiausi galėtų būti trapisto susirašinėjimai su Czesławu Miłoszu – dešimtmetį trukusi korespondencija yra išleista atskira knyga „Striving Towards Being“ (liet. Būties siekimas), bet apie tai galbūt kitą kartą. 

Kristina Tamelytė, visuomenės temų redaktorė

Yōko Ogawa. „The Housekeeper and the Professor“ (liet. Namų tvarkytoja ir profesorius). Iš japonų kalbos į anglų kalbą vertė Stephenas Snyderis, 2009. 

Pagrindinis knygos veikėjas yra japonų matematikos profesorius, turintis netikėtą problemą: po sunkios avarijos ir galvos traumos jis nebegeba atsiminti daugiau nei 80-ies minučių savo gyvenimo. Per visą gyvenimą išmoktus dalykus iki avarijos jis prisimena kuo puikiausiai. Kitaip tariant, nesuveikia trumpalaikės atminties turinio perkėlimas į ilgalaikę atmintį. Skaitydama knygą vis galvojau, kad tokia istorija panašesnė į mokslinės fantastikos romano siužetą, bet, pasirodo, tokių atvejų tikrai būta. Jau daugelį metų profesoriui vis samdoma kokia nors namų tvarkytoja, kuri pasirūpins jo kasdieniu gyvenimu: išskalbs drabužius, sutvarkys namus, pagamins maisto. Namų tvarkytojos vis keičiasi ir neužsibūna: išskyrus vieną, kuri pasilieka ilgėliau. Kartu su ja namuose lankosi ir jos dešimtmetis sūnus, su kuriuo profesorius užmezga ryšį ne dėl to, kad padeda jam mokytis matematikos, bet ir domisi beisbolu. 

Ši knyga labai švelni, lėta, rami ir raminanti. Kartais atrodo, kad joje „nieko nevyksta“ arba kiekvienas veiksmas kartojamas vis iš naujo ir iš naujo, bet šios kartotės sukelia ne nuobodumo, o kiekvieno atlikto veiksmo svarbos įspūdį. Kiekvieną rytą profesorius, namų tvarkytoja ir jos dešimtmetis sūnus tarsi susipažįsta iš naujo: kas kartą turi atrasti ryšį, artumą, pasitikėjimą vienas kitu. Atrodo, kad autorė, pasirinkdama būtent tokį siužetą, kalba apie kiekvieno iš mūsų ryšio užmezgimą taip, lyg jis nebūtų savaime suprantamas. Kiekvieną dieną su savo artimaisiais ir mylimaisiais susitinkame ryte, kartu geriame kavą, kalbamės, būname kartu, bet labai retai pagalvojame, kad mūsų turimas ryšys nėra savaime suprantamas. Ryšiai visuomet nutrūksta, eižėja, keičiasi. Pagrindiniams šio trumpo romano veikėjams jų ryšys niekada nėra savaime suprantamas, o visuomet užmezgamas iš naujo ir perkuriamas, todėl ir dar labiau vertinamas.

Yōko Ogawa man buvo šių metų atradimas ne tik dėl šios, bet ir dėl kitų jos knygų. Ji geba apibūdinti žmonių psichologines, veik sielos gelmes švelniai ir grakščiai, bet visuomet skvarbiai, kartais netgi aštriai. Jos romanai nėra rėksmingi, tarsi plaukia kasdienybės ir žmonių sielų kontūrais. Šis subtilumas atsiranda ir iš to, kad atrodo, jog patys Ogawos veikėjai nelabai suvokia, apmąsto ar psichologizuoja savo veiksmų: negalvoja apie savo veiksmų priežastis, tačiau jų veiksmai ir elgesys nėra bereikšmiai dėl to, kaip Ogawa apie juos rašo. Autorė nuolat pastebi detales, lėtai, vos vos banguojančiai audžia siužetą, tarsi leidžia savo sukurtiems veikėjams gyventi be jokios intervencijos. Ogawos kūrinių centre beveik visuomet būna moterys, kurių vidiniai išgyvenimai ir mąstymo trajektorijos aprašomos, bet taip tarsi joms pačioms nebūtų aišku, kodėl jos vienaip ar kitaip jaučiasi. Jos tiesiog gyvena, jaučia, patiria ir būna. 

Simonas Bendžius, religijos temų redaktorius

John Ronald Reuel Tolkien. „Hurino vaikai“. Iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius, 2008

Kas bent kiek domisi fantastika, veikiausiai bus perskaitę Tolkieno „Hobitą“ ir „Žiedų Valdovą“ – ar bent jau matę filmus. Tai štai, sakmė „Hurino vaikai“ skaitytoją nukelia daugiau nei 6000 metų atgal nuo to laiko, kai hobitas Bilbas Beginsas su nykštukais išsirengė drakono galabyti. Kitaip tariant, „Žiedų Valdovo“ įvykiai vyksta Trečiajame amžiuje, o „Hurino vaikai“ mena priešistorę – Pirmojo amžiaus laikus. 

Sakmė pasakoja apie brolį ir seserį Turiną ir Nienorą – jie ir yra knygos pavadinime minimo karžygio Hurino vaikai. Tai yra tragiško likimo žmonės, kuriems tamsią lemtį užtraukia Morgotas – didžiausias visų laikų Blogio įsikūnijimas, puolusi galinga dievybė (panaši į Liuciferį krikščionybėje). Morgotas, įsikūręs Angbando tvirtovėje, grasina karu ir mirtimi visam Viduržemės pasauliui – ir pamažu šį savo niekingą tikslą įgyvendina, pasitelkdamas drakoną Glaurungą, siaubūnus orkus ar žemos moralės „žmones iš Rytų“ (tai – viena iš priežasčių, kodėl visa Tolkieno kūryba – išskyrus „Hobitą“ – buvo uždrausta Sovietų Sąjungoje, čia rimtai). Ką tuo metu daro „normalūs“ žmonės ir kilnieji elfai? Bando kautis, priešintis Morgotui arba slepiasi – tačiau vis tiek žinodami, kad anksčiau ar vėliau juos suras, ir teks stoti lemiamon akistaton. Tokioje partizaniškoje nuotaikoje ir vystosi sakmė.

Jei lygintume „Hobitą“ ir „Žiedų Valdovą“ su „Hurino vaikais“ – pastarojo kūrinio atmosfera bei turinys gerokai tamsesni. Blogis čia siautėja, mirtis šienauja geruosius karžygius ir visiškai nekaltus žmones, vilties maža. Paties Turino asmenybė sudėtinga – jis iš prigimties kilnus, doras veikėjas, tačiau ne kartą pasiduoda įniršiui, priima blogus sprendimus. Ir dėl to šią knygą skaityti buvo labai įdomu – atradau kiek kitokį Tolkieną. 

Kas iš pradžių buvo nelengva – suprasti bendrą vaizdą, kas ir su kuo vyksta. Reikėjo pastangų susigaudyti plačioje geografijoje, veikėjų varduose ir jų giminystės ryšiuose. Gondolinas painiojosi su Dorlominu, o Tingolas – su Turgonu. Bet vėliau pavyko „įsivažiuoti“ ir pajausti visišką skaitymo malonumą –  tam padėjo ir knygoje pateiktas žemėlapis ar veikėjų giminės medžiai.  

Be abejo, skaitant Tolkieno kūrybą, svarbu prieš akis turėti visą turtingą jos „Didįjį paveikslą“: jei šiuo metu pasaulis, kuriame gyveni, persunktas blogio ir nemato vilties – nepaliaujamai tikėk, kad galų gale – gal rytoj, o gal ir po 6 tūkstančių metų – Gėris vis tiek nugalės, pasaulis bus perkurtas, kančia išnyks visiems laikams. Šiuo tikėjimu gyvena mūsų mylimi Viduržemės herojai; šis tikėjimas sunkiausią valandą palaiko ir mus, Žemės gyventojus. 

Augminas Petronis, dienos redaktorius

Gilbertas Kitas Čestertonas. „Tėvas Braunas“. Iš anglų kalbos vertė Laima Grigaliūnienė, 1989.

Gilberto Keitho Chestertono, daugeliui gerai žinomo XX a. pirmosios pusės Anglijos kataliko rašytojo, „Tėvas Braunas“ turbūt yra populiariausia ir labiausiai jo vardą pasaulyje išgarsinusi kūrybos dalis. Tai trumpų detektyvinių istorijų rinkinys. Tėvas Braunas – kunigas, kuklus, paprastas vyriškis, kuris vis atsiduria detektyvinių gabumų demonstravimui tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Kažkodėl aplink jį nuolat vyksta vagystės, turto reketavimai, įvairios klastos, gudrybės ir net žmogžudystės. Jo metodas šiek tiek skiriasi nuo kitų žinomų literatūros pasaulio seklių, pavyzdžiui, Šerloko Holmso ar Erkiulio Puaro. Tėvas Braunas yra dvasininkas ir stengiasi perprasti nusikaltėlio dvasią, mintimis bando atsistoti į jo vietą: „Aš labai kruopščiai suplanuodavau kiekvieną nusikaltimą (...) Tiksliai apgalvodavau, kaip tai galėtų būti padaryta, kokia turėtų būti būsena žmogaus, kad jis tai darytų. Ir kai įsitikindavau, kad jaučiuosi visiškai taip pat, kaip jautėsi žudikas, man tapdavo aišku, kas jis.“

„Tėvas Braunas“ yra puiki laisvalaikio pramoga. Istorijos patraukia ne tik detektyvams būdinga intriga, bet ir atmosfera – XX a. pradžios Anglija ar JAV, gausūs ir charakteringi, bet ne tiek, kad trukdytų skaityti, aplinkos aprašymai, ryškūs veikėjų būdo bruožai – visa tai suteikia peno vaizduotei. Be to, į tėvo Brauno ir kitų veikėjų lūpas Chestertonas (pagarsėjęs savo eseistika, kurioje dažnai itin išradingai gindavo krikščionių tikėjimą) įdėjo savo svarstymus apie tikėjimą, blogį, laisvę rinktis ir daugelį kitų dalykų. Tad jo parašyti detektyvai – ne tik skaitymo malonumas, bet ir ypatingu būdu guodžianti ir auginanti literatūra.

Toma Bružaitė, bendradarbė

Larisa Šechovcova. „Aistros įveika askezės ir psichologijos metodais“. Iš rusų kalbos vertė Petras Kimbrys, 2017.

Gyventi dvasinį gyvenimą – įprastai mums tai reiškia įvairias dvasingas ir nebūtinai racionalias praktikas, meditacijas, tylius pasivaikščiojimus, įsiklausimą į gamtos ritmą ir pan. Kartais dvasingumą siejame su kultūra: geros knygos skaitymas, apsilankymas geros muzikos koncerte ar parodoje. Dvasinga yra visa tai, kas nuspalvina, pagyvina mūsų buitį, palengvina kasdienę rutiną, leidžia mums bent trumpam pajausti gyvenimo pilnatvę.

Knygą „Aistros įveika askezės ir psichologijos metodais“ rekomenduočiau tiems, kurie norėtų gyventi šiek tiek kitokį dvasinį gyvenimą. Galima būtų sakyti, kad jis prasideda tuomet, kai pasiteisinimas „ką padarysi, toks jau aš esu“ tampa nepakankamas. Atrodo, viskas gerai su manimi ir mano gyvenimu, bet norisi daugiau, norisi tapti geriausiam, koks galiu būti. Ir ne tam, kad kažką įrodyčiau, bet tam, kad nepraleisčiau progų padaryti gera šalia esančiajam.

Aistrų, mūsų silpnybių ir nuodėmių įveikimas nėra lengvas ir ramus pasivaikščiojimas. Ir rutinos tai nepalengvina. Pasitelkdama Rytų krikščionybės tradicija bei psichologinėmis įžvalgomis, knygos autorė sudėlioja tarsi dvasinio augimo programą, kuri tikrai neprimena dvasingos meditacijos. Šis dvasinis gyvenimas – tai kasdienis darbas su savimi, nuolatinė vidinė kova, kuriai reikia ir nuobodžios rutinos, ir kartais varginančios vidinės ir išorinės disciplinos. Pasiryžus pradėti šią programą, kasdienybė, pamatiniai poreikiai ar geri įpročiai tampa įrankiais augti ir tobulėti. Knygoje rasite ne tik aistrų ar dorybių analizę, bet ir, rodos, labai paprastų patarimų, ką daryti, kad įveiktume savo aistras ir silpnybes, paaiškinimų, kaip ugdyti dorybes, pasitelkiant „po ranka“ pasitaikančias priemones. Norite būti dvasingi, bet kojomis ant žemės? Ši knyga – nedidelis dvasinis vadovas šioje kelionėje.

Donatas Puslys, bendradarbis

Erica Benner. „Be Like the Fox: Machiavelli In His World“ (liet. Būk kaip lapė: Machiavelli ir jo pasaulis), 2017.

Net ir tas, kuris visiškai nesidomi politinės minties istorija, neabejotinai yra girdėjęs Nicholo Machiavelli vardą arba bent jau žino iš jo pavardės kilusį terminą makiavelizmas. Pastarasis nurodo į be jokių skrupulų vykdomą politiką, kurioje tikslas pateisina priemones. Machiavelli yra traktuojamas kaip mąstytojas, visiškai atsiejęs politiką nuo moralės ir politinį veikimą pavertęs gryniausia technologija. O dar prisiminkime, kad po apkaltos nušalintąjį prezidentą Rolandą Paksą konsultavo tokie veikėjai iš firmos „Nikolo M“.

Tokį neigiamą štampą Machiavelliui neabejotinai uždėjo jo žymiausias kūrinys „Valdovas“. Tačiau E. Benner, rašydama mąstytojo biografiją, nepasiduoda išankstinėms klišėms ir analizuoja Machiavellio kūrybą bei visuomeninį ir politinį veikimą to meto kontekste. Viso to rezultatas – be galo įdomus kūrinys, kuriame atsiskleidžia ne tik Florencijos respublikos išsaugojimui pasišventusio Machiavellio portretas, tačiau ir jo laikmečio politikos, diplomatijos ir visuomeninis gyvenimas. Be to, knyga turėtų būti įdomi ne tik istorijos mėgėjams, nes joje aptariamas temos, ypač respublikai grasančios tironijos problema yra be galo aktuali ir šiandien.

Arūnas Peškaitis, dvasinis vadovas

Kristina Sabaliauskaitė. „Silva rerum“ tetralogija

Ką tik baigiau skaityti visus keturis „Silva rerum“ tomus. Buvau „įkritęs“ savaitei. Dieną ir naktį. Tikrai. Ech, baigėsi… Gerai, kad Kristina Sabaliauskaitė parašė „Petro imperatorę“. 

Tokiu intensyvumu romano seniai nebuvau skaitęs. O lietuviško – niekuomet. Manau, kad pagaliau turime tekstą, vertą daugelio šalių skaitytojų dėmesio. Tas banguojantis ritmas, niuansuotas kalbėjimas, elegantiškos aliuzijos į dabarties ar nesenos praeities Lietuvą. Marcelis Proustas, Gabrielis Garcia Marquezas, Umberto Eco? Levo Tolstojaus „Karas ir taika“, Aleksandros Marininos „Grįžtamoji galia“, Polinos Daškovos „Laimės šaltinis“. Greičiau - jie visi kartu ir kažkas visai netikėto. Nauja unikali kokybė. Skaitykite, kas neskaitėte, keturis tomus iš eilės. Nepasigailėsite. 

Justina Valentinavičiūtė, projektų vadovė

Paul Johnson. Civil War America (liet. Pilietinio karo Amerika), 2011.

D. Trumpo prezidentavimo laikotarpiu labai sunku atskirti, ar JAV laivas skęsta, ar plaukia į šlovės nušviestą ateitį – atsakymas, žinoma, priklauso nuo to, kokią žiniasklaidą vartoji. Nenorintiems tikėti šia Schrödingerio Amerika Paulo Johnsono „Pilietinio karo Amerika“ yra labai reikalingas priminimas, kad ši šalis yra unikaliai pajėgi spręsti savo disbalansus ir save koreguoti. Lengvai suvirškinamas 160-ies puslapių pasakojimas apie JAV pilietinį karą yra sklandžiai suklijuota kompiliacija ištraukų iš Paulo Johnsono platesnių veikalų „A History of the American People“ ir „Heroes“. Paulo Johnsono apkaltinti per dideliu objektyvumu tikrai negalima, bet gal jo polinkis laisvesne ranka interpretuoti bei pamilti istoriją varančius personažus ir lemia jo rašymo stiliaus ‚prieinamumą‘.

Pilietinis karas iki šiol yra daugiausia amerikiečių gyvybių pasiglemžęs karas (žuvo apie 620 000 karių). Tokių praradimų akivaizdoje tęsti galėjo tik tvirtai į savo įsitikinimus įsikibusios asmenybės – tokie ir buvo Abrahamas Lincolnas, nerangus respublikonas, giliai tikintis suvienytos Amerikos idėja ir tuo, kad, jei vergovė nėra blogis, tai nėra blogio apskritai; ir Jeffersonas Davisas, neperkalbamas demokratas, ginantis ekonomiškai atsilikusius ir, jo nuomone, šiaurės engiamus Amerikos pietus, progresyvus vergvaldys, šventai įsitikinęs, kad vergų gerove visi rūpinosi taip kaip jis. O kaip dar pagrindinis Daviso generolas, nusistatęs prieš vergovę, bet laimintis pergalę po pergalės už vergovę palaikančią pusę. Net tikintieji buvo susipriešinę dėl absoliučiai fundamentalaus krikščioniško principo. Johnsonas įtaigiai parodo, kad komplikuotus konfliktus išgyveno ne tik visa tauta, bet ir kiekvienas joje veikęs individas – karas buvo milžiniško apsisprendimo aktas.