Unsplash.com nuotrauka

Kai Jonas Krikštytojas – Kristaus Karalystės šauklys – Judėjos dykumoje pradėjo visus kviesti atsiversti, žmonės tarsi bitės, užuodusios saldų nektarą, ėmė būriais rinktis iš Judėjos ir iš visos Pajordanės pas jį (Mt 3, 5). Iš Dievo malonėmis perpildytos Jono širdies aukštyn kilo Šventosios Dvasios galia, pasiekė jo lūpas, ir tada nesustabdomai prasiveržė galingas balsas, raginantis kardinaliai keistis...

Atsivertimas – ne tik požiūrių į įvairius pasaulio reiškinius keitimasis, bet, veikiant Dievo Dvasiai, radikalus savo minčių ir viso gyvenimo būdo pritaikymas prie Kristaus mąstymo bei Jo elgsenos. Be abejo, Jonas Krikštytojas ne visiškai suprato ateinančios Dievo Karalystės esmę, bet, prisimindamas būsimuosius Mesijo valdymo šlovės vaizdinius (žr. Iz 11, 4; 32, 2; 62, 4), viltingai laukė To, kurio atėjimas kiekvieną savaip paveiks... Jis išgyveno matydamas tėvynainių savivaliavimą, nesuderinamą su Biblijos mokymo pradmenimis, liudijimu, jog žmonės savo egoizmui pataikauja kaip įmanydami, o visagalio Dievo valią nuodėmingais būdais ignoruoja.

Reikėjo, kad šv. Jonas Krikštytojas skelbtų žmonėms atgailą; kad jų sąmonė pabustų ir jie imtų suvokti, kokį pavojų kelia negydomos nuodėmių žaizdos. Ką Jonas skelbė, paskui Jėzus, kybodamas ant kryžiaus, patvirtins: „Nuodėmė užvėrė žmonijai dangaus duris, bet mano mirtis ir prisikėlimas iš numirusių jas atvers, ir aš visus patrauksiu prie savęs...“ Pasak Katekizmo, „su Jonu Krikštytoju Šventoji Dvasia pradeda tai, ką buvo numačiusi įvykdyti su Kristumi ir Kristuje: grąžinti žmogui dieviškąjį „panašumą“. Jono krikštas buvo atgailos krikštas, o krikštas iš vandens ir Dvasios bus naujas gimimas“.

Naujas mūsų gimimas Dieve – apsivilkimas Kristumi (žr. Gal 3, 27), kad visados priklausytume Jam nebepriklausydami sau. Tai – nelengva mūsų viso gyvenimo užduotis, nes reikalauja nuolatinio atsivertimo pastangų, kasdien paklūstant Viešpačiui. Teologas Oswaldas Chambersas rašė: „Nenoras nuolat atsiversti trukdo mūsų dvasiniam tobulėjimui. Mūsų gyvenime yra sričių, kuriose elgiamės užsispyrėliškai, o mūsų puikybė išlieja panieką Dievo sostui ir taria: „Nepasiduosiu.“ Sudieviname savo savarankiškumą ir užsispyrimą ir vadiname juos ne tuo vardu. Tai, ką Dievas mato kaip užsispyrėlišką silpnumą, mes vadiname stiprybe. Mūsų gyvenime esama daugybės sričių, kuriose dar nepaklusome Jam, o tai padaryti galime tik nuolat atsiversdami. Lėtai, bet užtikrintai visą teritoriją galime atiduoti valdyti Dievo Dvasiai.“

Kun. Vytenis Vaškelis.

Evgenios Levin nuotrauka

Jono Krikštytojo žodžiai apie Jėzų, mus krikštijantį „Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Mt 3, 11), primena, jog esame panardinami į apvalančiąją Dievo Dvasios ugnį, kad, Jai mumyse veikiant, kaip vynmedžio apgenėtos šakelės, duotume dorybių vaisių, su didžia kantrybe palaikydami tarpusavio meilę (Ef 4, 2). Tiesa, mūsų negerų įpročių liekanos primins, kad visada galime vėl pakliūti į dvasinio priešo žabangus ir nusidėti. Todėl dažnai malonė mus ragins kreiptis į Šventąją Dvasią, kad Ji suteiktų vidinės jėgos visur ir visada paklusti Dievo valiai, kuri išvaduoja mus iš visų negatyvių mąstymo bei poelgių voratinklių...

Žinoma rašytoja Ellena White kartą gavo laišką iš vienos sesers, kuri buvo giliai nusiminusi... Ji prašė ją sustiprinti tikėjime. E. White rašė: „Perskaičiusi laišką, kitą naktį sapnavau, jog esu sode, o sodo šeimininkas vedžioja mane jo takeliais. Aš skyniau gėles ir gėrėjausi jų kvapu. O ta pati sesuo, dabar einanti greta manęs, atkreipė mano dėmesį į bjaurius erškėčius savo kelyje. Ji skundėsi ir bambėjo. Ji nėjo sodo takeliu paskui palydovą, bet vaikščiojo tarp erškėčių ir dyglių. „O, – dūsavo ji, – kaip apmaudu, kad šį nuostabų sodą gadina dygliai.“ Tada palydovas tarė: „Palikite dyglius, nes jie sužeis jus. Skinkite rožes, lelijas ir gvazdikus.“

Mes nepastebimai panašėjame į tuos dalykus, kuriems skiriame daugiausia laiko bei dėmesio. Tampame panašūs į kaktusus, kai mūsų aštrūs nuodėmių spygliai ima žeisti aplinkinius. Verta prisiminti, kad, kai vien neigiamai su kitais aptarinėjame įvykius; blogai kalbame apie aplinkinius, kenkiame ne tik sau, nes sėjamas blogis giliau įsiskverbia į mūsų bei klausytojų širdis, bet nuliūdiname Dievo Dvasią (žr. Ef 4, 30) ir prarandame dvasinį jautrumą Jos išganingam įkvėpimų veikimui mūsų kasdienybėje. Ir tikrai primename rožės skleidžiamą kvapą, kai šypsomės, nuoširdžiai bendraujame su kitais bei drauge džiugiai darbuojamės... „Dėkui Dievui, kuris mus visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje ir per mus skleidžia mielą savo pažinimo kvapą“ (2 Kor 2, 14).

Tad svarbu kalbėti ir daryti tai, kas aplinkiniams įžiebia naują viltį, teikia dvasinių jėgų, ramybės ir gyvybės! Tai – tikroji šv. Kalėdų dvasia, kai jau dabar švenčiame šią didžią šventę savo širdyse, „užmiršę“ laikytis liturginių švenčių grafiko.