Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras skambėjo per LRT „Mažąją studiją“

Adventas, kaip žinia – susimąstymo metas. O apie ką susimąstyti? Na, apie kokius nors aukštesnius, dvasinius dalykus. O apie kokius? Na, apie Dievą, apie savo santykį su Juo. O koks Jūsų santykis su  Dievu? Na, toks sunkiai nusakomas, ne tai kad visai nėra, bet toks subtilus labai, gal ir apleidžiu kartais deramą uolumą, nors šiaip tai stengiuosi rasti laiko maldai ir susikaupimui, bet toks jau tas gyvenimas, vienas skubėjimas, tiek reikalų, nėra laiko sau…

Galėčiau tęsti. Tiesą sakant, bet kas galėtų, nes tai – vien klišės. Kad „susimąstyti“ yra labai savotiška kalbos klišė, pirmiausia pastebėjau, tyrinėdama žmonių atsiliepimus apie perskaitytas knygas interneto forumuose ir socialiniuose tinkluose. Jie nuolat sakydavo, kad viena ar kita knyga juos „privertė susimąstyti“. Turint galvoje, kaip dažnai ši frazė kartojosi, man ėmė atrodyti keista, kad niekas niekada nepaklausia: o tai ką sugalvojai, kai susimąstei? Kokią išvadą padarei iš tų apmąstymų?

Aišku, stebėtis nėra kuo, klišėms būdinga, kad jos nekvestionuojamos ir nereflektuojamos, tik „susimąstymas“ − truputį paradoksalus atvejis. Taip pat nelabai sunku atsekti pačios klišės ir polinkio kalbėti klišėmis klimę, pradedant jau nuo vadinamųjų „vaizdingų posakių“, praktiškai privalomų mokykliniuose rašiniuose, ir baigiant „klikbeitinėmis“ antraštėmis. Tik man truputį neramu dėl to, kad kartais regisi, jog ne tik kalbėti ar rašyti, bet ir iš tikrųjų mąstyti linkstame vien iš kažkur į galvas pribyrėjusiomis klišėmis. Ir tuo lengviau tada toliau mus jomis šerti. Sentimentalumas atstoja grožį, banalybė – išmintį, žodžių žaismas – įžvalgą. O universitetas kaip tyčia užsidarė.

Ir niekas nepadeda. Kiek neskaitytum knygų, kiek „netobulėtum“, kai jau klišės užvaldo mąstymą, viskas, ką kemšamės į galvą, augina ir gausina vien jas. Originalumas darosi toks neoriginalus. Facebooko poetai visi vienodi. Kunigai-garsenybės šneka vis tuos pačius niekus apie svarbiausius dalykus, nepasakydami nieko svarbaus.

Man atrodo, vienintelis vaistas yra klausimas, prašymas patikslinti ar paaiškinti, pastangos suprasti. Kitaip sakant, pokalbis su kitu žmogum, kuris nepasitenkina jam atkišta kliše. Tokiu žmogum, kokio neradau tuose skaitytojų forumuose: kuris, išgirdęs, kad pašnekovas buvo priverstas susimąstyti, klausia: tai ką sugalvojai, kai susimąstei?

Ne visada toks žmogus mielas. Dažnai klišės mums teikia saugumą, ir prašomi jas permąstyti, įsižeidžiame ar stojame į gynybišką padėtį. Dažnai atsakyti į tą papildomą klausimą nelengva, ir mes dėl to supykstame ant klausiančiojo. Dažnai gyvesnis pokalbis, į kurį esame pakviečiami, nebūna toks sklandus ir grakštus kaip klišių rinkiniai, ir mes pasijuntame nepatenkinti savimi, pašnekovu ar pačiu pokalbiu.

Bet man vis tiek atrodo, kad tai puiki advento užduotis: sudaužyti vienas kito klišes, nes savo neįmanoma. Pabandom imti ir prispausti vienas kitą, neleisti išsisukti sentimentaliais „liudijimais“ ar „prasmingomis mintimis“. Ir beje, pamaldumo kontekste tai ne mažiau aktualu negu meno. Apie savo vidinį gyvenimą irgi esame išmokę šnekėti vien papūgiškai kartodami nuvalkiotas frazes – arba visai nešnekėti, ir nežinia, kas blogiau.

Manau, kad refleksijos įgūdžių mūsų visuomenei labai trūksta, ir tai nemenkai kenkia ir viešam, ir privačiam gyvenimui. Sugebėdami geriau reflektuoti tai, ką išgirstame ar perskaitome, būtume reiklesni tiems, kas mums ką nors šneka ar rašo – ir ne vien menininkams, bet ir žurnalistams, politikams, reklamos užsakovams. Būtume, paprastai sakant, sunkiau manipuliuojami, ir gal netgi atskirtume, kas yra niekai ir tuščias aistrų kurstymas, o dėl ko tikrai verta sukilti ir pasipriešinti.

Bet dar svarbiau kas kita. Jeigu pradėsime tikėtis vieni iš kitų nuoširdaus pokalbio apie sunkiai išreiškiamus dalykus – apie meną, tikėjimą ar savo vidinį gyvenimą – kalbėsime ne tokiomis sparnuotomis frazėmis, bet tikresnę tiesą. Ir mūsų pokalbiai neskambės kaip Holivudo scenarijai, ir kartais mes vieni kitų nesuprasime, įžeisime ir įsižeisime, kartais susipyksime ir turėsime taikytis, kad pradėtume iš naujo. Tačiau taip pasidarysime artimesni.

O jeigu, perskaitę knygą ar išgirdę pamokslą, iš tikrųjų susimąstysime – dievaži, tai jau bus tikra laimė.