Fra Angelico, „Apreiškimas Marijai“, XV a. pirma pusė.

Wikipedia.org nuotrauka

Katalikų Bažnyčia šiandien mini Švč. Mergelės Marijos nekaltąjį prasidėjimą. Ši dogma dažnai sunkiai suprantama tiek su krikščionybe nieko bendra neturinčiam žmogui, tiek ir praktikuojančiam katalikui. Todėl šia proga siūlome ištrauką iš JAV vyskupo Roberto Barrono knygos „Katalikybė“ (Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius, 2015; iš anglų kalbos vertė Asta Leskauskaitė).

Nekaltai Pradėtosios ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų dogmos oficialiai paskelbtos visai neseniai (pirmoji – 1854 m., antroji – 1950 m.), tačiau jų kilmė gana sena. Užuominų apie Nekaltai Pradėtosios doktriną galima rasti angelo pasveikinime Marijai Naujajame Testamente, o antrosios doktrinos šaknis galima atsekti Bažnyčios tėvų parengtoje liturgijoje ir teologijoje. Turbūt pirmiausia, į ką atkreipiame dėmesį, yra ne vieną gluminantis fizinis šių dogmų aspektas: esame verčiami įžiūrėti Dievo veikimą paprasto žmogaus kūno funkcijose ir likime. Anglų rašytojas katalikas Davidas Lodge’as rašė, kad išgirdę šias ir panašias doktrinas jo mokyklos draugai protestantai gėdijosi apie tai papasakoti tėvams! Tačiau atminkime, kad galutinis šių mokymų tikslas yra kalbėti apie Kristų ir Jo Įsikūnijimą.

1854 m. popiežius Pijus IX paskelbė Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos dogmą, kuria patvirtino tiesą, jog ypatingos malonės dėka Marija buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės patį pirmąjį jos pradėjimo momentą. Jei būtų kitaip, Apreiškimo metu angelas nebūtų kreipęsis į ją Kecharitomene (malonėmis apdovanotoji). Paskelbus doktriną natūraliai kyla du klausimai: kam Dievui to reikėjo? Ar tai reiškia, kad Marijai nereikia atpirkimo? Tradicinis atsakymas į pirmą klausimą: Dievas panoro paruošti tinkamą indą Jo Žodžiui priimti. Marija, pavyzdinė šventykla ir tikroji Sandoros skrynia, turėjo būti tokia pat tyra, kaip švari ir neliečiama šventyklos šventų švenčiausioji. Šiame kontekste teologiniu požiūriu iškalbingi Jokūbo protoevangelijoje (pirmą kartą paminėta III a.) randami pasakojimai, nors istoriniu jų tikslumu ir verta abejoti, kad Marija tarnavo Jeruzalės šventykloje. Antras klausimas sunkiai įkandamas net didiesiems Bažnyčios protams. Nors Nekaltai Pradėtosios liturgija švenčiama nuo VII a., net tokiems solidiems teologams kaip Aleksandras iš Halės, šv. Bonaventūras ir pats šv. Tomas Akvinietis sunkiai sekėsi rasti tinkamą šio mokymo paaiškinimą. Jų požiūriu paskelbti Mariją neturinčią gimtosios nuodėmės nuo pat pradėjimo momento reikštų paneigti Kristaus atperkamojo akto, kuris įvyko gerokai vėliau po Marijos pradėjimo, universalumą.

XIV a. pradžioje pal. Jonas Dunsas Škotas rado išeitį. Jis įrodinėjo, kad Marija, kaip ir visa žmonija, yra atpirkta savo Sūnaus malonės, o kadangi toji malonė nepavaldi laikui, Marija pirma laiko Kristaus malone buvo išvaduota iš gimtosios nuodėmės. Pal. Dunsas Škotas apie šį Dievo veiksmą pasakė su scholastui būdingu lakoniškumu: potuit, decuit, ergo fecit (galėjo tai padaryti, derėjo tai padaryti, todėl Jis tai padarė).

Vysk. R. Barronas Pasauliniame šeimų susitikime Dubline 2018 m. rugpjūtį.

EPA nuotrauka

Šį Bažnyčios mokymą keisčiausiu ir nuostabiausiu būdu vos ketveri metai po paskelbimo patvirtino neraštinga piemenaitė Bernadette Soubirous (šv. Bernadeta). Tai įvyko Pirėnų kalnų regione netoli Ispanijos sienos tuo metu praktiškai nežinomame miestelyje (šiandien jis pagarsėjęs pasaulyje) pačiuose Prancūzijos pietuose. 1858 m. vasarį šešių asmenų Soubirous šeima glaudėsi mažoje vieno kambario lūšnelėje Lurdo vargingųjų rajone. Vietiniai gyventojai jų būstą vadino cachot (kalėjimas), nes anksčiau ten būta kalėjimo. Lurdo valdininkai nusprendė, kad sąlygos pernelyg griežtos ir nepatogios kaliniams ir leido namą parduoti. Kambarys priminė urvą: jame buvo tik krosnis, žemos lubos ir mažas langelis. Vasario 11 d. vyriausioji šeimos duktė iš cachot ėjo į Masabijelio sąvartyną Lurdo pakraštyje, kur būdavo pilamos ir deginamos miestelio šiukšlės ir vietos ligoninės atliekos. Kartu su seserimi ir drauge ji ėjo pasirinkti žabų krosniai užkurti. Kol kitos dvi mergaitės ieškojo pagalių prakuroms, astma sirgusi Bernadeta stabtelėjo ties srauniu Gavo upokšniu. Netikėtai ji pajuto vėjo gūsį ir išgirdo garsą. Atsigręžusi pasižiūrėti, kas atsitiko, didelėje Masabijelio grotoje ji pamatė stovinčią nuostabiai gražią baltai apsivilkusią jauną Moterį, kurios kiekvieną pėdą puošė geltona rožė. Išsigandusi Bernadeta instinktyviai čiuptelėjo savo rožinio ir persižegnojo. Moteris tik nusišypsojo ir ėmė tyliai melstis kartu su Bernadeta varstydama savo perlų rožinį. Mergaitei pabaigus maldą, Moteris vėl nusišypsojo ir išnyko.

Bernadeta jautė turinti grįžti į Masabijelį, todėl kitą dieną vėl ten apsilankė su būreliu draugių. Moteris vėl pasirodė, tačiau šįkart paslaptingoji viešnia prakalbo: „Ar nesutiktum ateiti dar penkiolika dienų?“ Per Bernadetą ji perdavė žinią  vietos klebonui: „Šioje vietoje pastatykite šventovę ir renkite procesijas.“ Kai mergaitė perdavė žinią klebonui tėvui Perymale’ui, šis tik pasišaipė ir griežtai uždraudė lankyti tą vietą. Tačiau, nepaisydama oficialaus pasipriešinimo ir daugelio pašaipų, jaunoji Bernadeta toliau lankėsi prie Masabijelio grotos. Per vieną susitikimą Moteris liepė Bernadetai kasti žemę ir ieškoti šaltinio. Bernadeta ilgai kasė, tačiau molingoje dirvoje vandens vis nesimatė. Moteriai paraginus, mergaitė užtepė šiek tiek purvo sau ant veido ir suvalgė kelias ten augusias šakneles ir žoleles. Visa tai mačiusieji manė, kad mergaitei pasimaišė protas, tačiau tuo metu iš vietos, kur kasė Bernadeta, išsiveržė vanduo, o jame išsimaudęs luošas berniukas pasveiko.

Šv. Bernadeta Subiru (1844–1879).

Wikipedia.org nuotrauka

Visas penkiolika dienų Bernadeta kasdien ateidavo prie grotos ir bendraudavo su Moterimi panirdama į transą – tuo metu ji nejausdavo skausmo ir nereaguodavo į aplinką. Net didžiausiems skeptikams darė įspūdį reginys ir nežemiškas mergaitės susikaupimas. Nepaisant daugelio spekuliacijų, Bernadeta niekada netvirtino žinanti, kas toji slėpiningoji viešnia. Ji vadindavo ją „Ponia“, arba Aquero (Toji) vietos tarme. Kovo 24 d., Apreiškimo šventės išvakarėse, Bernadeta pajuto vidinį postūmį nueiti prie grotos. Ponia jos jau laukė ir tąkart Bernadeta paklausė jos vardo. Savo klausimą ji pakartojo triskart, kol galiausiai Ponia labai rimtai į ją pažvelgė ir virpančiu jausmingu balsu pasakė: „Esu Nekaltasis Prasidėjimas.“ Nemokyta Bernadeta niekada nebuvo girdėjusi tokio pasakymo ir nesuprato, ką tai reiškia. Kad neužmirštų, ji be paliovos kartojo šį vardą, kol pasiekė tėvą Perymale’ą. Atsiminkime, kad apreiškimai vyko praėjus vos ketveriems metams po to, kai popiežius Pijus IX paskelbė šią dogmą. Kai Bernadeta kunigui pakartojo, ką jai buvo sakiusi Ponia, iš pradžių jis nenorėjo klausyti jos aiškindamas, kad Moteris turėjusi pasakyti „Esu Nekaltai Pradėtoji.“ Tačiau Bernadeta atkakliai tvirtino tiksliai persakiusi Ponios žodžius, galiausiai mergaitės nuoširdumas ir stulbinamas Dievo Motinos pranešimų turinys įtikino Perymale’ą ir visą miestelį.

Kodėl Dievo Motina nusprendė šį ypatingą vardą atskleisti šv. Bernadetai Lurde? Aišku, chronologiškai dogmos paskelbimas ir apsireiškimas yra artimi įvykiai, tačiau aš manau, jog tarp Nekaltojo Prasidėjimo dogmos ir šv. Bernadetai Lurde suteiktos dovanos yra svarbi sąsaja. Ir šiandien žmonės vyksta į Lurdą išsimaudyti ir atsigerti šv. Bernadetos iškasto šaltinio vandens su viltimi išgydyti kūną, sielą ir protą, o kiekvieną vakarą priešais „šventovę“, pastatytą Dievo Motinos nurodymu, vyksta iškilminga žvakių procesija, kurioje dalyvauja tūkstančiai piligrimų.

Antonello da Messina. „Apreikštoji Mergelė“, 1475 m.(fragmentas)

Wikipedia.org nuotrauka

Kas yra Nekaltasis Prasidėjimas, jei ne nuostabus Jėzaus atliekamas gydymo veiksmas, pirma laiko pašalinantis gimtosios nuodėmės dėmę savo motinos sieloje? Todėl dera, kad Marija, patvirtindama šį titulą, visada išliktų ligonių gydytoja ir būtų siejama su šiuo titulu. Kaip nuostabu ir kaip būdinga Marijai, kad ji pasirodė tokiai mergaitei tokioje vietoje. Nuostabioje Marijos giesmėje (Magnificat) šlovinamas Dievas, kuris „numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius“ (Lk 1, 52). Nekaltasis Prasidėjimas, Dangaus Karalienė, pati gavusi angelo žinią lūšnelėje ir gimdžiusi Sūnų urve (plg. I skyriuje), aplankė šv. Bernadetą, gyvenusią urvą primenančioje lūšnoje ties sąvartynu.