Knygos recenija perpublikuojama iš šeštojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio

Vladas Rožėnas „Viskas gerai, aš dar jaunas“: romanas, serija Pirmoji knyga“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019, 126 p., 500 egz. Dizaineris – Tomas S. Butkus.

Pirmosios knygos konkurse 2019 m. pirmąją vietą prozos kategorijoje užėmė Vladas Rožėnas su romanu „Viskas gerai, aš dar jaunas“. Tai knyga apie vyruką, kuris norėjo tapti kūrėju. Roberto filmo scenarijų atmeta žymi prodiuserė, tad vienintelis vaikino išsigelbėjimas – per dvi dienas parašyti naują, šį kartą jo talentą puikiai atskleidžiantį tekstą. Na, ir kodėl prasmės trokštantis Robertas negalėtų tapti sėkmingu scenaristu, kuris pirmiausia laiku užbaigtų scenarijų?

„Bet tu supranti šios istorijos paradoksą? – klausia Roberto draugas Martinas. – Tas scenarijus gali būti išjaustas tik tada, jei tu jo neparašysi“ (p. 76). Norėdamas atspindėti tai, kas jam rūpi – jauno žmogaus kovą su savimi – protagonistas priverstas rašyti fragmentišką, chaotišką, atsitiktinį ir, svarbiausia, netobulą pasakojimą, tokį, koks esą yra ir pats gyvenimas.

„Robertas šios knygos pradžią sutinka išsižiojęs. Ką tik išgirdo tokią savo scenarijaus kritiką, kad užsinorėjo susivynioti į antklodę ir niekada nebeišlįsti iš namų“, – rašoma ketvirtajame knygos viršelyje. Paaiškėja, kad romanas ir yra pasakojimo pradžioje prodiuserės atmestas protagonisto scenarijus.

Kalbant apie kūrinį, norisi teigti, kad tai galbūt nebūtinai romanas. Gal greičiau gerai sukonstruotas įdomus pasakojimas – projektas. Buitiškojo realizmo nuorodos – nepasisekęs bandymas studijuoti Didžiojoje Britanijoje, per mažam išleistuvių kostiumui nusipirkti panaudoti vaiko draudimo pinigai, prasti vakarėliai – leidžia lengvai tapatintis ištisai „viskas gerai, aš dar jaunas“ kartai.

Kūrinyje veikia du Robertai. Pirmasis yra sėkmingas scenaristas iš protagonisto svajonių, pasirodantis tik dviejuose knygos skyriuose: dalyvauja pokalbių laidoje ir atsiima apdovanojimą už geriausią scenarijų. Pirmame skyriuje sėkmingajam Robertui suteikta daugiau valios – pasakotojas įvykius pateikia iš veikėjo perspektyvos. Vyrauja dialogai, kismas ir greitis. Fokusuojamas tai vienas, tai kitas veikėjas, dėl to šis skyrius greičiau primena filmo scenarijų nei romano atkarpą. Antrasis Robertas – protagonistas, mėginantis susitvarkyti su gniuždančiomis kasdienybės prievolėmis ir parašyti gerą tekstą.

Pasakotojas šio Roberto būsenas pateikia iš šalies, jis tampa tarsi įkalinta supaprastinta naratyvinio žaidimo figūrėle, kuria nesunkiai manipuliuoja pats scenarijus. Viena vertus, ši dinamikos pirmame skyriuje ir tuštumos bei chaoso likusiuose paralelė sugretina filmo ir gyvenimo fenomenus. Pastarasis, kol savas, o ne stebimas iš šalies, atrodo netikslingas, išbarstytas, žmogui kartais tenka paklusti paties gyvenimo diktuojamam scenarijui. O filmo kadrais parodomas sėkmingo Roberto paveikslas yra patrauklus tik todėl, kad tai kaukė be paties Roberto būties – filmo, į kurį Robertas siekia pabėgti nuo savęs, personažas. Tad romane atsiskleidžianti riba tarp filmo scenarijaus ir romano žanrų sukuria įdomių reikšmių.

Kita vertus, įpusėjus romaną ima atrodyti, kad jame per daug gyvenimo ir per mažai literatūros. Nors minėta filmo scenarijaus ir romano priešprieša leidžia tarti, kad romano žanras pajėgesnis perteikti nesustyguotą ir įvairialypę protagonisto būtį, žanro galimybės, atrodo, nėra iki galo išnaudojamos. Pasakojama daugiausia vaizdais – istorija sudėliota kadruotėmis tarsi režisūrinė eksplikacija, o protagonisto būsenos pasakotojo perteikiamos frazėmis, bet iš esmės neįveiksminamos. Scenarijus tarsi užgožia psichologinius charakterius ir, nors ir gausus naratyvinių triukų, pasakojimas lieka plokštokas. Prakalbus Roberto draugui ir autoritetui Martinui, jo filosofija pasirodo smarkiai naivi, nors veikėjas vaizduojamas kaip talentingas ir pasišventęs mąstytojas. Taip jis supanašėja su protagonistu Robertu, kuris, romanui įpusėjus, taip pat pasirodo neįtikėtinai naivus. Veikėjai, atrodo, panaudojami tik tam tikram tikslui įgyvendinti – gudriam originalios struktūros pasakojimui steigti.

Kalbant apie kūrinį, norisi teigti, kad tai galbūt nebūtinai romanas. Gal greičiau gerai sukonstruotas įdomus pasakojimas – projektas. Buitiškojo realizmo nuorodos – nepasisekęs bandymas studijuoti Didžiojoje Britanijoje, per mažam išleistuvių kostiumui nusipirkti panaudoti vaiko draudimo pinigai, prasti vakarėliai – leidžia lengvai tapatintis ištisai „viskas gerai, aš dar jaunas“ kartai, tačiau apie šias patirtis tik primenama, stinga literatūrinės būsenų transformacijos. Vis dėlto džiugina netikėti romano pasakojimo salto: smagu atraišioti naratyvo raštelius ir bandyti susekti pasakojimo siūlo galą. Pati šauniausia – iš scenarijaus nužengusi ir popierinį Robertą į skutelius sudraskanti neprijaukinta lapė. Romaną verta atsiversti jau vien dėl šio paslaptingo ir pasakojimą ironišku paverčiančio motyvo.

Naujasis židinys