Asociatyvi EPA nuotrauka

Straipsnis perpublikuojamas iš septintojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio.

Po 2019 m. spalio rinkimų Lenkijoje Lietuvos ekspertai (pavyzdžiui, Šarūnas Liekis, Ramūnas Vilpišauskas) pažymėjo nesitikintys esminių pokyčių, kurie galėtų paveikti Lenkijos ir Lietuvos santykius. Tai netiesioginė rekomendacija elgtis su pietvakarių kaimyne pagal jau kiek nusistovėjusį scenarijų: atlikti privalomą formalių vizitų programą, kalbėtis tik apie energetiką ir saugumą, o svarbiausia – susitikinėti ir palaikyti gerus ryšius su „legendiniu politiku“ (anot prezidento Gitano Nausėdos) ir „tik­ru Lietuvos Respublikos draugu“ – Jarosławu Ka­­czyńskiu, mat nuo jo priklauso Lenkijos santykių su kaimynais formavimas, kaip ir, beje, esminių dalykų sprendimas Lenkijos politikoje. Įdėmesnis žvilgsnis leidžia pamatyti, kad šios paprastos „instrukcijos“ gali nepakakti, o gali ji ir pavesti. 

Rinkimuose vėl laimėjo Teisė ir teisingumas (Prawo i Sprawiedliwość, PiS), vėl pralaimėjo opozicija, o Ka­czyńskio kaip „vairuotojo ant galinės sėdynės“ vaidmuo – nepasikeitė. Premjeras Mateuszas Morawieckis pasilieka poste, pasikeis tik keletas ministrų, bet kitų permainų vyriausybėje ir apskritai – dramatiškų permainų – jau nebežadama. Štai ir pagrindinis pokytis: revoliucija pasibaigė. Visi esminiai postai užimti „savų“, institucijos, kurias tik galima buvo paimti kontrolėn – paimtos, radikalios permainos (teismuose, švietime ir pan.) įvykdytos. Dabar, norint ką nors pakeisti, „reformuoti“ ar pertvarkyti, PiS’ui teks susidurti su kartais monotoniška ir nuobodoka politine kasdienybe. Gal todėl lyderis, spontaniškai komentuodamas savo partijos rekordinį laimėjimą, pasakė: „Gavome daug, bet esam verti daugiau“, nors 43% balsavusiųjų palaikė jo partiją, o nuo 1989 m. daugiau balsų (procentais) jokia politinė jėga surinkusi nebuvo. 

Įspūdinga pergalė pasiekta rekordinio rinkėjų aktyvumo (arti 62%) sąlygomis, o tai rodo, kad žmonėms ėmė rūpėti politika. Rezultatai rodo ir tai, kad žmonės nori, jog toji jiems parūpusi politika nebeatrodytų taip, kaip dabar. Pirmiausia – opozicinė Pilietinė koalicija (Koalicja Obywatelska) gavo Senate nežymią persvarą ir galės vetuoti įstatymus. Seime PiS turi savarankišką daugumą Senato veto atmesti, bet „prastuminėti“ įstatymų vidurnaktį, be deramos diskusijos ir svarstymo (o tokią „revoliucinę“ praktiką Kaczyńskio partija taikydavo), jau nebepavyks. 

Rinkėjams, atrodo, nebepriimtinas politinės scenos paprastas skilimas į PiS ir anti-PiS. Į Seimą pateko partijos, kurios nei su valdančiaisiais, nei su pagrindine opozicine Pilietine koalicija susidėti nenorėjo. Susiformavo jau nebepostkomunistinė, o modernesnė kairė (Sojusz Lewicy Demokratycznej) ir gavo 12% balsų. Naujų žaidėjų atsirado ir Teisės ir teisingumo dešinėje: tai radikaliai nacionalistinė Konfederacija (Konfederacja Wolność i Niepod­ległość, apie 7%), o tradiciškai valstietiški liaudininkai (Polskie Stronnictwo Ludowe) ėmė transformuotis į modernius krikdemus ir gavo 8% balsų. Dar 2015 m. atrodė, kad PiS gali liaudininkus tiesiog „praryti“, skelbdamas panašias konservatyvias vertybes ir siūlydamas kaimui socialinių masalų. Galima būtų dar aptarinėti rinkiminę geometriją ir jėgų santykius didžiausios Seimo frakcijos viduje, tačiau esmė ta, kad parlamento sudėtis atspindi daug sudėtingesnį visuomenės politinį ir ideologinį susiskirstymą, neišsitenkantį modernistų–tradicionalistų, liberalų–socialių valstybininkų, pagaliau ir patriotų–išdavikų dichotomijoje, kurią sėkmingai ir mielai išlošdavo PiS savąja retorika. 

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Ta aplinkybė, žinoma, apsunkins darbą stebėtojams ir apžvalgininkams šalyje ir užsienyje. Ypač pastarieji jau lyg spėjo priprasti, kad tik du faktoriai verti dėmesio: PiS ir Platforma (surinkusi 27% balsų). Buvęs Kaczyńskio politinis bendražygis, dabar atidžiai analizuojantis politinę sceną, Ludwikas Dornas polemizuoja su išvada, kad būtent Platformos silpnumas, nesugebėjimas iškelti charizmatiško lyderio ir parengti rinkimų kampanijos leido ir leidžia valdančiai partijai taip stipriai laimėti. Jo nuomone, tai neturi reikšmės, nes Lenkijoje visada liks stabiliai apie 20% liberalių rinkėjų, kuriems rūpės, kad valstybė „nelįstų į jų gyvenimą“. Pagrindinės opozicinės partijos silpnumas, anot apžvalgininko, esąs tas, kad, nors laikai keičiasi, ji pasilieka prie tos siauros idėjos ir leidžiasi įspraudžiama į jau aptartą vertybių opoziciją. Jeigu toks samprotavimas teisingas, tai reikia manyti, jog ir PiS jau išnaudojo politinių resursų maksimumą visuomenėje, tad (nors ir „verti daugiau“) neatsiras papildomų rinkėjų, kuriuos galima būtų įtikinti tautiškai-socialistinėmis idėjomis ar patraukti socialinėmis išmokomis. 

Netruks iškilti klausimas, ar Ka­czyńskis ir jo bendražygiai pasiryžę susitaikyti su demokratijos nubrėžtomis ribomis, į kurias ką tik atsitrenkė. Turint omenyje santykius su Lenkija, svarbu tos margos opozicijos neignoruoti. Jeigu Kaczyńskis vis dėlto bandytų ne demokratiniais būdais „pramušti lubas“ ar bent jau nuosekliau sekti Viktoru Orbánu, dabartinio santykių su Lenkija scenarijaus laikymasis gali privesti prie to, kad Lietuva netyčia atsidurs Europoje kritikuojamo ir nepatikimo partnerio pusėje. 

Lietuvos ir Lenkijos pozicijos pap­rastai sutapdavo saugumo klausimu ir Lietuvoje, atrodo, daug kas tiki, kad Lenkija sėkmingai užsitikrino saugumą, palaikydama gerus santykius su JAV. Apžvalgininkai šalyje ne taip optimistiškai nusiteikę, o „kietojo“ saugumo analitikai galėtų pateikti kiek sudėtingesnę situacijos diagnozę. Dabar jau daug kas pamiršo, kad 2018 m. krašto apsaugos ministras Antonis Macierewiczius buvo atleistas ne tik dėl savo kontroversiškų veiksmų ir jam prikišamų ryšių su Rusija (plačiai aptartų antai Tomaszo Piąteko knygoje), bet ir dėl korupcinių aferų ministerijoje.

Tuo tarpu grynai laikraštiniame lyg­menyje galima buvo pastebėti, kad per pastaruosius ketverius metus Lenkiją sukrėtė kelios didelės aferos, iš kurių paminėsiu tik dvi. Praėjusių metų pabaigoje žiniasklaida pranešė, kad Lenkijos nacionalinio banko aukščiausiuose postuose jo pirmininkas įdarbina žmones be patirties ir kvalifikacijų, pagal pažintis ir politinį pasitikėjimą, pavyzdžiui, buvusias darželio auklėtojas. Jų atlyginimas siekia 100 000 eurų per metus. Nepaisant kritikos, banko pirmininkas ir pats liko poste, ir abejotinos kompetencijos darbuotojų neatleido, o tik sumažino atlyginimus. Likus kelioms savaitėms iki rinkimų, žiniasklaida paskelbė informaciją, kad ką tik paskirtas vyriausiasis Valstybės kontrolierius turi Krokuvoje du kelių aukštų pastatus (kartu vertus apie pusę milijono eurų). Skaidrumo stokoja mokesčių už tų pastatų nuomos pelną mokėjimas. Maža to, vienas jų buvo nuo 2017 m. nuomojamas sekso verslu užsiimantiems buvusiems nusikaltėliams. Krokuvoje, iš kurios kilęs Valstybės kontrolės (Najwyższa Izba kontroli) šefas, nuomininkai ir jų ryšiai su nusikalstamu pasauliu yra žinomi, lygiai kaip ir niekam nebuvo paslaptis, kad „viešbutyje“, kurį jie atidarė išnuomotame iš valstybės pareigūno pastate, kaimynai atvirai vadindavo „bordeliu“, o svečiai paprastai apsistodavo valandoms, o ne – paroms. Tačiau Valstybės kontrolės vadovas neatsistatydino ir nebuvo pašalintas iš posto. 

Aferų, su pikantiškais prieskoniais ar be jų, pasitaiko visur. Lenkijos politinėje situacijoje svarbu, kad nė vieno minėtų pareigūnų nė nebandyta nušalinti, nors valdančioji partija galėtų tai padaryti (pati juos į tuos postus pastačiusi), pasinaudodama turimomis galiomis, kad ir Seime. Kaczyńskio atlaidumas ar bejėgiškumas šiais atvejais gali rodyti du dalykus. Pirma, lyderis neturi iš ko rinktis tarp finansų srities specialistų, tad nesikrato tų, tegul ir problemiškų, kuriuos turi. Nesikrato, nors pats ideologiškai (o gal ir nuoširdžiai) yra valstybininkas, nelinkęs toleruoti moralinių kvalifikacijų neturinčių pareigūnų. Antra, žurnalistai, ypač antruoju atveju, spėja, kad partiniai valstybės kontrolieriaus kolegos savo neveiklumu aferos atžvilgiu užsitikrina jo tylėjimą, nes anas, ilgai išdirbęs valstybės finansų institucijose, galėtų ne vienam jų įrodyti, kad yra „nekrištolinis“ ir „neskaidrus“, kaip ir jis pats. 

Tokių pavyzdžių galima būtų rasti daugiau. Kaczyńskio partijos problemos su asmenų aukštuose valstybės postuose nepriekaištingumu yra veikiau sisteminės, negu „vienkartinės“ ir susijusios su tuo, kad skiriant į pareigas remiamasi visų pirma asmeniniu partiniu, o ne dalykiniu instituciniu pasitikėjimu. Belieka tik banaliai pastebėti, kad JAV karių nuolatinis dislokavimas šalyje (ko PiS valdžia, atrodo, sėkmingai siekia) neapsaugos nuo rimtų grėsmių, susijusių su aukštų valstybės pareigūnų pažeidžiamumu ar jų veiklos neskaidrumu.

Po rinkimų, artėjant senos vyriausybės performavimui, bent jau iki Vėlinių nenuskambėjo pavardės galimų kandidatų į užsienio reikalų ministro postą. Nepaisant to, kas taps nauju ministru, pagrindinės gairės vis vien bus formuojamos Teisės ir teisingumo lyderio, tad ligšiolinis gerų santykių užtikrinimo scenarijus liks galioti. Kaip praktiškai šios gairės bus vykdomos, priklausys nuo diplomatijos šefo, o „suasmenintas“ tarpusavio supratimas tarp ministrų ar prezidentų visada buvo svarbus Lietuvos ir Lenkijos santykių aspektas. Dabartiniam ministru Jacekui Czaputowicziui, atėjusiam iš akademinės terpės, Lietuva tėra viena tarp daugelio Lenkijos part­nerių. Galima įsivaizduoti kandidatų, kurie – labiau praktiškai pasirengę ir orientuoti idėjiškai (antai tikintys Trimario projektu) – turės ir asmeniškesnį santykį su Lietuva. 

Atrodo, Lietuvoje vis dar veikia „Sikorskio trauma“, kai santykiai su Lietuva buvo Lenkijos labai instrumentiškai panaudoti ir tikslingai pagadinti, iš dalies vidaus politikos tikslais. Ka­czyńskis kai kam atrodo „Lietuvos draugas“ vien todėl, kad Radosławas Sikorskis priklauso politiniams oponentams, tačiau nuo anų laikų ši tendencija Lenkijoje dar sustiprėjo: užsienio politika daroma „vidaus rinkai“. Dėl jos Lenkija apsunkino savo santykius su tokiais svarbiais partneriais kaip Vokietija ir Ukraina: buvo radikaliai prisiminti skausmingiausi istorijos momentai, išsakomi nerealūs reikalavimai (Vokietijai – dėl Antrojo pasaulinio karo metais padarytų skriaudų), saviems rinkėjams demonst­ruojant tariamą savarankiškumą, orumą ir patriotizmą. Niekas negali pasakyti, kada Teisės ir teisingumo lyderis ar jo aplinka nuspręs panašiai instrumentalizuoti santykius su Lietuva, nors nuoseklus pripažinimo rodymas jo rea­liam statusui (kaip antai siūlant jam suteikti Lietuvos valstybinį apdovanojimą prieš pat rinkimus Lenkijoje) gal ir mažina tokio varianto tikimybę. 

Lenkijoje jau atvirai prabylama apie rimtą galimų politinių pokyčių šaltinį, nė kiek politiškai nekontroliuojamą. Tai – elementari biologija, o tiksliau – Kaczyńskio amžius. Pokyčių rasis, žinoma, dėl naujo lyderio ar lyderių. Tai bus kritinis momentas, nes juo stip­resnis asmeninis vadovavimas, juo gilesnė krizė jį perduodant ar paveldint. Visas stabilumo prognozes, orientuotas į konkretų asmenį ir jomis pagrįstą politiką Lenkijos atžvilgiu, gali sudrebinti ir kitą rudenį vyksiantys prezidento rinkimai. Lenkijoje įteisintas ir įprastai didelis prezidento aktyvumas užsienio politikoje. 

Apklausos rodo, kad kol kas dabartinis prezidentas Andrzejus Duda neturi rimtų varžovų. Gal todėl, kad iš esmės dar neturi jokių, yra tik keli kandidatai į kandidatus... Dabartinio prezidento šansai laimėti tiesiogiai susiję su PiS populiarumu. Iki šiol jis neturėjo didelių savarankiškumo ambicijų, iš esmės šokdamas pagal partinę dūdelę. Jeigu Dudos vietą prezidentūroje po metų užims kas kitas, tai paprastas receptas (pagal kurį dvišaliams santykiams su Lenkija palaikyti svarbu užsitikrinti Kaczyńskio palankumą) visiškai nus­tos galioti.

Naujasis židinys