Bažnytinio paveldo muziejaus 10-mečio renginių akimirka. Muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka

Bažnytinio paveldo muziejus švenčia dešimtmečio jubiliejų ir šia proga kviečia į tris naujas parodas: panagrinėti Vilniaus vienuolijų palikimą, muziejaus dirbtuvėse restauruotus objektus ir šiuolaikinį meną Lietuvos bažnyčiose. Muziejaus direktorė SIGITA MASLAUSKAITĖ-MAŽYLIENĖ, prisimindama prabėgusio dešimtmečio istoriją, teigė, kad išgyvenus atvirumo periodą, kai visiems lankytojams norėjosi paaiškinti viską kuo paprasčiau ir garsiau, atėjo laikas ramybės etapui. 

Kam nertis iš kailio ir būti ruporu, nuolat skelbti apie ką nors unikalaus, vienintelio, nepakartojamo? Kartais pagalvoji: o gal vis dėlto geriau ramiai keletą metų padirbėti ir sukurti visomis prasmėmis kokybišką produktą, turintį išliekamąją vertę, o ne išbanguotą viešųjų ryšių akcijomis?“ – svarsto ji interviu. 

Spaudos konferencijoje, skirtoje Bažnytinio paveldo muziejaus dešimtmečio šventei ir šia proga atidaromoms naujoms ekspozicijoms, užsiminėte, kad atslūgus entuziazmui, kai prieš dešimtmetį atvėrus muziejų norėjosi kuo plačiau ir skambiau skleisti žinią, suvokėte, kad atėjo laikas tapti išskirtiniams ir atsitraukti į klauzūrą. Dabar, kai Lietuvos muziejininkystė kaip niekad garsiai trimituoja esanti atvira visiems. Kalbėjote, kad norite suteikti žmonėms galimybę patiems atrasti kelią į Bažnytinio paveldo muziejų, patiems pamilti šią istoriją, patiems ugdytis meninį skonį. Kaip ir kodėl atsirado noras atsitraukti, kaip įvardijote, į klauzūrą? 

Atsakymas paprastas – ieškant savojo veido. Muziejininkystėje, ypač šiuolaikinėje, svarbu kelti klausimą, koks tavo veiklos tikslas. Pasiėmęs tuomet Vilniaus arkivyskupo, kardinolo Audrio Juozo Bačkio 2005-aisiais pasirašytą Bažnytinio paveldo muziejaus steigimo dekretą skaitai, kad muziejaus steigimas buvo įkvėptas Vilniaus arkivyskupijos troškimo pagreitinti istorinio teisingumo atkūrimą ir siekio vertingiausius liturginius objektus pristatyti tinkamu būdu, nepažeidžiant jų sakralumo ir integruojant religinę, meninę, istorinę objektų prasmę.

Kas po šiomis frazėmis slepiasi? Trys veiksniai. Pirma, istorinis teisingumas. Sovietmečiu krikščionybė, ypač Katalikų Bažnyčia, buvo persekiojama, daugybė vertybių sunaikinta, išvežta, pateko į privačias rankas. Vadinasi, kai kalbame apie istorinį teisingumą, turime omenyje tai, kad atgautas vertybes privalu rodyti plačiajai visuomenei, o tam reikalingas muziejus. Antra, sekuliarizacija. XX amžiaus pabaigoje–XXI amžiaus pradžioje beveik 10 metų trukusi Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių inventorizacija parodė, kad kartu su demografinėmis problemomis mažėja tikinčiųjų skaičius ir apskritai žmonių skaičius kaimo, provincijos bažnyčiose. Vadinasi, būtina pasirūpinti ir ateities kartoms išsaugoti jose esančias vertybes, kurioms ten likti sąlygos nebėra tinkamos. Trečia, žmonėms – mokslininkams, istorikams, religijotyrininkams, tyrinėjantiems bažnytinį paveldą, trūko platformos, kurioje jie surėmę pečius galėtų dalytis savo žiniomis ir atradimais. 

Natūralu, kad vos atidarius muziejų norėjosi būti labai aktyviems. Juolab kad Vilniaus arkivyskupija, be mūsų, dar rūpinosi ir skurstančiais tikinčiaisiais, vargšų maitinimu, nesibaigiančiu bažnyčių remontu, galų gale vertybių, paveikslų restauravimu. O muziejus posovietinėje visuomenėje atrodė kaip prabangos objektas, kurio įranga – ir šildymo, ir vėdinimo, ir parodų eksponavimo – daug kainuoja. Galbūt iš kaltės pojūčio norėjosi žūtbūt įrodyti savo egzistavimo prasmingumą, ir tai reiškėsi ypatingu aktyvumu: noru pritraukti kuo daugiau žmonių, kuo plačiau skleisti apie save žinią. O ir pati muziejininkystė tuo metu orientavosi apie save kalbėti gyvai ir būti atvira. 

Atidarius muziejų, atrodė, kad tikintieji čia ims plūsti autobusais. Anaiptol. Ši vieta pirmiausia pasirodė įdomi žmonėms, ieškantiems kultūros, šalies istorijos, gal ir religijos, gal ir Dievo, taip pat moksleiviams, jaunimui, bet tikrai ne tam gerai pažįstamam katalikybę praktikuojančių žmonių būriui. Ir tada, pradėjus vesti ekskursijas, paaiškėjo, kad tokie žodžiai kaip „monstrancija“, „relikvijorius“, „patena“, „votas“, „dalmatika“, galų gale „pamaldumas“ muziejaus lankytojams, ypač vaikams, yra absoliutūs žodžiai raktai, nieko jiems nesakantys. Todėl entuziastingai nėrėme į vertėjavimą, stengdamiesi viską plačiajai visuomenei paaiškinti suprantama kalba, taip pat naudodamiesi tuo metu muziejininkystėje išpopuliarėjusiomis šiuolaikinėmis technologijomis: programėlėmis, filmais, planšetukais, virtualiosiomis priemonėmis. Ir tai, žinoma, buvo sėkminga. Šioje srityje mūsų muziejus buvo novatorius. 

2012 metais atverti muziejui priklausantys Vilniaus katedros požemiai. Žinoma, šis žodis traukte traukė lankytojus, bet vėlgi dėl sunkios mūsų šalies istorijos svaiginančių radinių požemiuose kasinėjimų metu rasta nedaug. Tik likučiai tos didingos praeities. Ir norint ją perteikti, vėlgi reikėjo šiuolaikinių technologijų, hologramų, vaizdų, kurie padėtų vaizduotei atkurti ir Žygimanto Augusto bei Barboros Radvilaitės meilės istoriją, ir tai, su kokiomis prabangiomis relikvijomis, įkapėmis katedroje buvo laidojami dvasininkai. 

Tačiau pastaruoju metu rengdami parodas (iš viso muziejuje jų suorganizuota apie 60), pastebėjome tokį dalyką. Rimtos parodos (pavyzdžiui, liturginės tekstilės „Šilkas ir auksas“ ir „Siuvinėtas dangus. Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių XV–XX a. siuvinėti liturginiai drabužiai“), kurios, rodos, turėjo viską – ir išteklių, ir išskirtinio grožio eksponatų, ir mokslininkų, juos tiriančių, ir architektų, dailininkų, padėjusių tai kokybiškai išeksponuoti, ir parodos katalogus, – atrodo, viską išliekamąją vertę turinčiam įvykiui sukurti, tačiau sklaidos požiūriu šios parodos nenubangavo taip, kaip norėjosi, nesulaukė plačių žiniasklaidos atsiliepimų.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Bažnytinio paveldo muziejaus 10-mečio renginių akimirka. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Architektė Julija Reklaitė. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Kunigas Julius Sasnauskas. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Bažnytinio paveldo muziejaus 10-mečio renginių akimirka. Muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Bažnytinio paveldo muziejaus komanda. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka

Kam nertis iš kailio ir būti ruporu, nuolat skelbti apie ką nors unikalaus, vienintelio, nepakartojamo? Kartais pagalvoji: o gal vis dėlto geriau ramiai keletą metų padirbėti ir sukurti visomis prasmėmis kokybišką produktą, turintį išliekamąją vertę, o ne išbanguotą viešųjų ryšių akcijomis? 

O kaip sekėsi, tarkime, parodai „Šv. Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai: Lietuva–Italija“, kurioje buvo eksponuojamas unikalus šv. Kazimiero relikvijorius?

Labai geras pavyzdys. Ši paroda ir sulaukė sėkmės, ir buvo naudinga muziejaus vardui, veiklos sklaidai. Į šią parodą atėjo ir tų, kurie paprastai nevaikšto į muziejus – šv. Kazimiero relikvijorių žmonės lankė ir iš pamaldumo. Tai buvo viešiesiems ryšiams tikrai naudingas eksponatas, tačiau kitus kelis parodos objektus, kritiškai vertindamas, ypatingais šedevrais nepavadinsi. Tokius dalykus pastebi ne tik pats, bet ir išmintingi draugai. Tada imi svarstyti: ar tikrai čia tiesa? Ar negožia jos aštresni epitetai, gal ir truputėlį šou elementai? Kai pamąstai apie tai, tarsi apima lengvos pagirios.

Ką noriu pasakyti: kam nertis iš kailio ir būti ruporu, nuolat skelbti apie ką nors unikalaus, vienintelio, nepakartojamo? Kartais pagalvoji: o gal vis dėlto geriau ramiai keletą metų padirbėti ir sukurti visomis prasmėmis kokybišką produktą, turintį išliekamąją vertę, o ne išbanguotą viešųjų ryšių akcijomis? 

Atslūgus entuziazmui viską išversti į paprastą, visiems suprantamą kalbą, suvokėme – niekada nepasieksime tobulumo, kad viskas būtų aišku visiems. Tada įsivardijome, kad atsitraukiame nuo aktyvaus vertėjavimo, kad nenorime taip smarkiai supaprastinti naratyvą. Kad bažnytinis paveldas nėra toks lengvas dalykas, kaip ir šiuolaikinė akademinė, klasikinė muzika. Kad reikia ugdytis klausą, meninį skonį, vaikščioti į koncertus, domėtis. Todėl dabar norime klauzūros. 

Taip pat ilgainiui pastebėjome, kad mūsų pradžios retoriką, kai stengėmės kuo paprastesniais žodžiais išaiškinti krikščioniškąją idėją, ikonografiją, perėmė ir, tarkime, kolegos Valdovų rūmuose. Tada pagalvoji: tai gal jau nebebijokime žodžių „monstrancija“, „relikvijorius“ ir vadinkime daiktus tikraisiais vardais? Pradėjome jaunimui kalbėti jų kalba, ir staiga atidaromas MO muziejus, kalbantis tokia retorika. Dėl viešųjų ryšių sklaidos labai gerai išbangavo Bažnytinio paveldo muziejaus sūnūs – Vilniaus katedros varpinė ir požemiai, ten lankytojų netrūksta, bet tam turiniui ir tinka vartoti lengvąjį, visiems suprantamą naratyvą. O pačiame muziejuje jo norisi rimto. 

Beje, pasidžiaugsiu, kad Bažnytinio paveldo muziejus jau antrus metus turi savo tarybą, kuriai priklauso, pavyzdžiui, tokie asmenys kaip dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė, istorikas Liudas Jovaiša, architektė Julija Reklaitė, Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius – visi jie iš šalies mato muziejaus veiklą ir suteikia naudingų, kritiškų pastabų. 

Galbūt savaime ir logiškas žingsnis: kai savo auditoriją ir vardą jau užsiauginai, pats metas pagalvoti apie elitiškumą? 

Būtent apie tai ir galvojame. Pastebiu, kad netgi jaunimas, 16–18 metų paaugliai, apsilankantys muziejuje, pajaučia, kad čia gražu. Ir man džiugu tai girdėti. Tai ir yra elitiškumas gerąja prasme, kai žmogui, nesvarbu, ar jis turi meninį išsilavinimą, ar ne, tiesiog užgniaužia nuo grožio kvapą. 

Kalbant apie šio grožio genezę, jį kurti mums, čia dirbančioms, padėjo Kelno arkivyskupijos profesionalai mūsų kardinolo Audrio Juozo Bačkio dėka, kuris, kaip juokais vadinu, savo esme yra prancūzas. Atvažiavus į Lietuvą muziejai jam atrodė labai sovietiniai, jis kalbėjo, kad būtų sudėtinga lietuviams, patyrusiems sovietmetį, išaiškinti, kaip atskleisti, kad ekspozicijoje matytųsi religinė, meninė vertė, todėl paprasčiau paprašyti vokiečių profesionalų, kurie tokius dalykus išmano, pagalbos. Kardinolas kreipėsi į savo bičiulį kardinolą Joachimą Meisnerį, kuris 2002 metais kaip tik Vilniaus katedros varpinei buvo padovanojęs varpus. Ir tada šis skyrė mums mokytojus iš Kelno arkivyskupijos. 

Tai, ką atradome ir perėjome nuo 2009-ųjų: visas šiuolaikines technologijas, klasikinį eksponavimą, elitiškumą, tada prieinamesnį platesnei visuomenei parodų eksponavimo būdą – visa tai vokiečiai išgyveno jau XX amžiaus 5–6 dešimtmečiais. 2009 metais muziejuje buvo tik Vilniaus katedros lobynas, ir blaiviai suvokėme, koks jo tikrasis dydis – tokia jau ta mūsų skaudi istorija. Nereikia net žvalgytis į Kelną, pakanka ir Krokuvos dominikonų Švč. Trejybės bazilikos, kurios vien zakristijoje tris kartus daugiau visko... Ką ir kalbėti apie mus mokiusius vokiečius, kurie, galima sakyti, išlepinti X–XI amžiaus radinių. Pasakodavo mums: pernai čia atradome tokį Otono laikų audinio ritinį, nieko ypatinga, tik dar tokio didelio nebuvome radę. Klausai ir negali patikėti, kad taip jie pasakoja apie XI amžiaus radinius. 

Tačiau pamatę Goštautų monstranciją, šv. Stanislovo relikvijorių, kelias mūsų dienas pasiekusias taures iš XV amžiaus, jie mus mokė, kad šias vertybes reikia eksponuoti taip, kad būtų pastebimos ir išmanančių, ir neišmanančių. Tik dabar, kai prabilome apie grįžimą į klauzūrą, suvokiu, ką jie norėjo mums iš tikrųjų pasakyti. 

Bažnytinio paveldo muziejaus 10-mečio renginių akimirka. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka
Bažnytinio paveldo muziejaus 10-mečio renginių akimirka. Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Bažnytinio paveldo muziejaus 10-mečio renginių akimirka. Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka

Tam, kad paroda suskambėtų visu grožiu, jos įrangai reikalingi dideli pinigai. Su G. Pajarskaite-Gaga parodas surengėme daugiausia Nacionalinio muziejaus lėšomis, tačiau vėliau, organizuodami nuolatines muziejaus ekspozicijas, galų gale ir dabartinę „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“, iš tikrųjų merkėme daug pinigų, kad viskas būtų kokybiška nuo tokių nematomų dalykų kaip šildymas, vėdinimas, apsauga iki dizaino.

Kalbant apie Bažnytinio paveldo muziejaus susiformavusį požiūrį į parodų architektūrą, scenarijus, apšvietimą, kokybę – ar visa tai buvo vokiečių iš Kelno pamokos?

Nenoriu teigti, kad perėmėme vien vokišką estetiką. Muziejų dar restauruojant, tris parodas esame surengę Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kur dirbo architektė, vėliau tapusi mano nuostabia drauge, Gražina Pajarskaitė-Gaga. Tuo metu ji buvo vieniša muziejų architektūros vilkė. Regis, įvardijama pirmąja, pradėjusia Lietuvoje galvoti apie parodų architektūrą. Dažniausiai jos minimi ekspozicijų tvarkymo darbai Šiuolaikinio meno centre, Kazio Varnelio namuose-muziejuje sovietiniam ir posovietiniam gyvenimui buvo išties novatoriški. 

Kai susitikau su šia aukščiausios prabos estete Nacionaliniame muziejuje, supratau, kad požiūris į parodas gali būti visai kitoks, ne tik apsiribojantis eksponatų sukabinimu chronologine tvarka. Taigi daug kas į mūsų muziejų atėjo ir iš Gagos mokyklos. Kai surengėme su ja kelias gražias parodas Nacionaliniame muziejuje, ne taip stebėjausi ir tuo, ko vėliau apie lobyno eksponavimą mus mokė dr. Martinas Seidleris ir Ingrid Bussenius. Juodu kalbėjo panašius dalykus, tik turėjo daugiau patirties. 

Tam, kad paroda suskambėtų visu grožiu, jos įrangai reikalingi dideli pinigai. Su G. Pajarskaite-Gaga parodas surengėme daugiausia Nacionalinio muziejaus lėšomis, tačiau vėliau, organizuodami nuolatines muziejaus ekspozicijas, galų gale ir dabartinę „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“, iš tikrųjų merkėme daug pinigų, kad viskas būtų kokybiška nuo tokių nematomų dalykų kaip šildymas, vėdinimas, apsauga iki dizaino. Tarkime, ko mane vokiečiai išmokė: juodam eksponatų postamentui pagaminti gali paimti baldinę plokštę ir ją tiesiog nudažyti juodai, ir ji atrodys tiesiog pigi, juodai nudažyta baldinė plokštė, bet gali ją sluoksniais nušlifuoti ir nudažyti, ir bus kaip akmuo. Žinoma, pastarasis variantas reikalauja kur kas daugiau investicijų. 

Praėję 10 metų – atskaitos taškas, nuo kurio vėl norisi kurti naują pradžią. Turite idėjų, svajonių ateinantiems dešimčiai metų? 

Labai susidraugavome su Vilniaus arkivyskupija, kuri iš pradžių buvo lyg ir griežtoka motina, serginti, kad jos vaikas per daug neišlaidautų. Bet galbūt čia mes taip tik jautėmės. Tačiau dabar ji mums tapo seserimi. Ką noriu tokiu palyginimu pasakyti? Kad ji atlieka svarbius, nematomus darbus: po Lietuvoje ir Europoje praūžusių gaisrų vėl atnaujinama bažnyčių inventorizacija, tik naujai į viską žvelgiant, naujai įsivertinant, šviečiant dvasininkus, kitaip su jais bendraujant, mažinant klerikalizmą.

Kaip muziejus savo nišą jau radome, todėl dabar siekiame nauju žvilgsniu kartu su nauja inventorizacija pasižiūrėti, ką dar turime po tų 14 metų, senajai pasibaigus 2006-aisiais. Svarbu, kad savo idėjas muziejuje generuoja jaunos mokslininkės, istorikės, parodų kuratorės, o minčių jos turi tikrai daug. Taip pat turime svajonę kartu su Vilniaus arkivyskupija, bendradarbiaujant su kitų kraštų dirbtuvėmis, muziejais, įkurti platesnes restauravimo dirbtuves, ne tik tekstilės, bet ir tapybos darbų, nes šiems meno paminklams verkiant reikia priežiūros.

Paroda „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Bažnytinio paveldo muziejaus 10-mečio renginių akimirka. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka
Bažnytinio paveldo muziejaus 10-mečio renginių akimirka. Evgenios Levin / muziejaus archyvo nuotrauka

Bažnytinio paveldo muziejaus istorijos faktai ir naujos parodos 10-mečio proga 

  • 2009 m., prieš 10 metų, Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir bernardinių vienuolyno ansamblyje duris visuomenei atvėrė Bažnytinio paveldo muziejus. Naujojo muziejaus steigimas buvo įkvėptas Vilniaus arkivyskupijos troškimo pagreitinti istorinio teisingumo atkūrimą ir siekio vertingiausius liturginius objektus pristatyti tinkamu būdu, nepažeidžiant jų sakralumo ir integruojant religinę, meninę, istorinę objektų prasmę.

  • Unikalios nuolatinės ekspozicijos šerdimi tapo Vilniaus katedros lobynas. Jį sudaro 988 liturginės vertybės: stebuklais garsėjantys atvaizdai, relikvijoriai, bažnytiniai indai, dauguma iš jų yra votai, šiandien kabantys Vilniaus katedroje. Nuo to laiko muziejaus fondai žymiai prasiplėtė. Šiuo metu juose sukaupta daugiau kaip 5500 eksponatų, dalis jų buvo pristatyta 50-yje parodų.

  • Didžiausia ir Lietuvos mastu vertingiausia liturginės tekstilės dalis saugoma Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejaus saugyklose. 2013 m. pradėjo veikti Bažnytinio paveldo muziejaus tekstilės restauravimo dirbtuvės. 10-mečio proga atidaryta Bažnytinio paveldo muziejaus dirbtuvėse restauruotų objektų paroda.

  • Atidaryta nauja nuolatinė ekspozicija „Dangaus miestas. Vilniaus vienuolijų palikimas Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniuose“, pristatanti 17-os Vilniaus vienuolijų istoriją ir meno vertybes. Veikia ir nauja paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“.

  • Per dešimtmetį muziejus išsiplėtė: 2012 m. Vilniaus katedros požemiai tapo pirmuoju muziejaus lankytinu objektu už jo paties ribų. 2014 m. atverta Katedros varpinė. 2019 m. rudenį atidaryti nauji Katedros požemių maršrutai. Lankytojų srautas išaugo nuo 4 tūkst. iki 65 tūkst. per metus. Per dešimtmetį muziejuje apsilankė apie 455 tūkst. žmonių.