Filosofas Michelis Foucault. AFP / „Getty Images“ nuotrauka

Michelis Foucault – vienas reikšmingiausių XX a. prancūzų filosofų ir istorikų, postruktūralizmo atstovas, padaręs didžiulę įtaką filosofijos, literatūros kritikos, istorijos, politikos, sociologijos ir kitų humanitarinių, socialinių mokslų srityse. Jo veikalai plačiai pripažinti, išversti į daugybę pasaulio kalbų, aktualūs ir skaitomi ne tik mokslininkų, bet ir platesnio skaitytojų rato. Lietuviškai išleisti kūriniai: „Disciplinuoti ir bausti“ (1999), „Seksualumo istorija“ (1998), „Diskurso tvarka“ (1998).

2020-ųjų vasario mėnesį leidykla VAGA planuoja išleisti M. Foucault knygą „Tiesa ir teisinės formos“ („La vérité et les formes juridiques“, 1973 m.; iš prancūzų kalbos vertė Tadas Zaronskis). Knygoje pateikiamos penkios itin reikšmingos autoriaus paskaitos iš jo veikalo – „Dits et écrits“ II tomo („Raštai ir pasisakymai“ II), kuriame siekiama apmąstyti pažinimo formas, žinių sferas ir pažįstantįjį subjektą kaip istoriškus, nuolatos besiformuojančius iš visuomenę sudarančių socialinių praktikų daugio. Šis veikalas priešinasi socialiniuose moksluose vyraujančioms teorinėms tendencijomis, kurios vienu ar kitu būdu supranta pažįstantįjį subjektą, pažinimo formas arba objektus kaip iš anksto duotus ir nekintančius. Foucault tiria Vakarų pasaulio teisines praktikas kaip vieną iš būdų, kuriuo visuomenė gamina įvairias subjektyvumo ir pažinimo formas, įvairius subjekto ir tiesos ryšius.

Knygos pradžioje prancūzų filosofas aptaria bendrą šio tyrimo problematiką ir metodologiją. Savo tyrimo metodą Foucault kildina išskirtinai iš Nietzsche's perspektyvistinio mąstymo – siekio suvokti pažinimą kaip sukurtą, istoriškai ir atsitiktinai susiformavusį, o ne kaip kylantį iš žmogiškosios prigimties. Taip pat Foucault analizuoja Sofoklio Edipą, kaip vienos specifinės tiesos gaminimo formos – tyrimo – kilmės vietą.

Nors Sofoklio dramoje tyrimas pasirodo kaip teisinė graikų visuomenės praktika, tačiau šis tiesos gaminimo būdas taip pat tampa vyraujančia XV–XVIII a. Vakarų filosofijos praktika ir pažinimo forma. Remdamasis filosofų Deleuze'o ir Guattari knyga „Anti-Oidipas“, šioje paskaitoje Foucault oponuoja Freudui, perkeldamas Oidipo analizę iš individo psichinės struktūros į socio-politinę plotmę.

Antroje knygos dalyje Foucault tiria dviejų teisinių praktikų, dviejų tiesos gaminimo būdų priešpriešą Viduramžių visuomenėje – priešpriešą tarp tyrimo ir išbandymo. Dviejose paskutinėse paskaitose filosofas analizuoja naujos, modernios pažinimo formos – patikrinimo susiformavimą, ja grįstų pažinimo sferų – sociologijos, psichiatrijos ir kt. – atsiradimą, o taip pat patikrinimo vaidmenį kapitalistinės visuomenės susiformavime ir stabilizavime. Knygos pabaigoje prancūzų filosofas aptaria XVIII a. pab. ir XIX a. pr. vykstantį disciplinarinės visuomenės formavimąsi ir įkalinimo praktikų atsiradimą. Tai, ką vėliau, 1975 m. apmąstys viename iš reikšmingiausių savo veikalų „Disciplinuoti ir bausti“. Filosofas pabrėžia šiuolaikinėje visuomenėje vis dar vyraujančių disciplinarinių praktikų vaidmenį ir jų atotrūkį nuo modernios teisinės teorijos.

„Tiesa ir teisinės formos“ – vienas svarbiausių tekstų, norintiems geriau suprasti Foucault filosofinį palikimą, bei anksčiau lietuviškai pasirodžiusiose knygose „Diskurso tvarka“ ir „Disciplinuoti ir bausti“ plėtojamas idėjas ir autoriaus filosofinio mąstymo kontekstus. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba





VAGOS informacija