Kompiuterinio žaidimo "I am Jesus Christ" anonso stopkadras.

store.steampowered.com nuotrauka

Vaizdo žaidimuose gali tapti bet kuo – Pirmojo, Antrojo, o gal Trečiojo pasaulinio karo didvyriu, vabalu, autobuso vairuotoju, picų kepėju, pabaisų žudiku, pabaisa ar net pačiu Dievu. Galimybės plačios.

Tačiau kažkodėl dar nebuvo žaidimo, kuriame galėtum valdyti... Jėzų Kristų (gal tik išskyrus „Fight of gods“, kuriame kaunasi įvairių religijų ir mitologijų veikėjai. Prisikėlęs raumeningas Jėzus – vienas iš jų. Bet krikščionybės ten tiek ir tėra). Šią spragą mėgins užpildyti lenkų kompanija „SimulaM“, kuri praneša apie kompiuterinį žaidimą-simuliatorių „I am Jesus Christ“. Kada konkrečiai jis pasirodys – neaišku, tačiau jau galima pamatyti trumpą žaidimo anonsą.

Užsienio apžvalgininkai tokį projektą vadina „ekscentrišku“, „įžeidžiančiu“ ar „kontroversišku“ – savybės, kurias žmonės neretai prisikiria ir pačiam Jėzui Kristui. Tuo metu „Bernardinų“ kalbintas žaidimų kritikas Artūras RUMIANCEVAS mano, kad šis lenkų sumanymas galbūt pramuš ledus ir viso pasaulio kompanijas paskatins būti drąsesnes imantis krikščionybės temos.

Kompiuterinio žaidimo "I am Jesus Christ" stopkadras.

store.steampowered.com nuotrauka

Idėja gera, bet ar ji bus išpildyta?

Jeigu jėzuitų įkūrėjas kunigas Ignacas Lojola gyventų šiais laikais, sunku pasakyti, ar jam patiktų kompiuteriniai žaidimai. Tačiau neabejoju, kad jį „užkabintų“ „I am Jesus Christ“ oficialus aprašymas:

„Tapk Jėzumi Kristumi – garsiausiu žmogumi Žemėje. Melskis kaip Jis, kad įgautum supergalių, atlik žymiuosius Biblijos stebuklus – išvaryk demonus, gydyk, pamaitink žmones ar prisikelk.“ Dar rašoma: „Ar tu pasiruošęs kautis su šėtonu dykumoje ar nuraminti audrą jūroje?“

Šiaip ten buvo ne jūra, o Galilėjos ežeras, bet tiek to – anonsas skamba visai įdomiai, ar ne?

Paties žaidimo idėja man siejasi su jėzuitiškuoju dvasingumu, konkrečiau – šv. Ignaco pasiūlyta „vaizduotės malda“. Jos esmė daugmaž tokia: Dievas žmogui davė puikią dovaną – vaizduotę, kurios dėka tikintysis gali „atsidurti“ Biblijos pasakojimuose, tartum iš arti „matyti“ Jėzaus, apaštalų ir kitų žmonių reakcijas, įdėmiau įsiklausyti į Mokytojo žodžius. Kam viso to reikia? Kad geriau suprastume, apie ką Šventasis Raštas kalba ir ką konkrečiai jis kalba man. Krikščionys dažnai būna tiek susigyvenę su Evangelijos pasakojimais, tiek šimtų kartų juos girdi, kad tie tekstai – net ir patys įspūdingiausi – nebekelia jokios nuostabos ir jaudulio. O turėtų.

Amerikiečių jėzuitas Jamesas Martinas savo knygoje „Jėzus. Piligrimystė“ siūlo pamėginti įsijausti į sceną, kai Jėzus su mokiniais plaukia valtimi, ir staiga kyla audra: „Galėtumėte klausti: Ką matai? Kiek valtyje mokinių? Kokia jų veidų išraiška? Ar audra labai stipri? Ką girdi? Stūgaujantį vėją? Žvejybos reikmenis vartaliojantis po valtį? Ką užuodi? Esate žvejų valtyje, tad galite užuosti nuo dienos laimikio likusį kvapą. Ką jauti oda? Naminio audeklo drabužiai tikriausiai buvo sunkūs, kiaurai permirkę. Kokį skonį jauti? Galbūt vandens purslą ant lūpų.“

Šv. Ignacas Lojola.

Vatican News iliustracija

Todėl Ignacas Lojola turbūt mielai išbandytų žaidimą „I am Jesus Christ“ – nes jis, kaip leidžia suprasti kūrėjai, ir yra skirtas patirti tas istorines akimirkas, įvykusias daugiau nei prieš 2 tūkstančius metų. Vadinamieji pirmojo asmens simuliatoriai (ypač besinaudojant virtualiosios realybės akiniais bei kita įranga) suteikia tikrovišką įspūdį, kad ne tik žaidi žaidimą, bet ir esi jame – išnyksta distancija tarp erdvių, ir tai padeda dar labiau įsijausti į tai, kas vyksta. Tokias patirtis žada „I am Jesus Christ“ kūrėjai, to siekia ir ignaciškasis dvasingumas.

Nors virtualiosios realybės žaidimai dažnai primityvoki, technologijos žengia į priekį ir šioje srityje – tuo galima įsitikinti žiūrint vaizdo įrašus jutube; kai kurie labai tikroviški žaidimai leidžia pasijusti šokinėjančiu astronautu mėnulyje, dideliu greičiu čiuožiančiu snieglentininku kalnuose ar skraidančiu pterozauru.

„Manau, kad virtualiosios realybės įranga turėtų būti prieinama kiekvienoje tikinčioje šeimoje, – sako kompiuterinių žaidimų kritikas Artūras Rumiancevas. – Ypač vaikams tai turėtų būti įdomu ir aktualu. Be to, judėjimo negalią turintiems ar senyvo amžiaus žmonėms VR suteiktų galimybę dalyvauti virtualiose pamaldose. Galų gale – religija jau pati savaime yra patirtis; o VR tą patirtį gali dar labiau sustiprinti, tai padėtų geriau suprasti Jėzaus žinią, įsijausti į to meto aplinką – pavyzdžiui, virtualiai dalyvaujant Paskutinėje vakarienėje.“ Pasak Artūro, kokybiški tokio pobūdžio religiniai žaidimai galbūt tikėjimu sudomintų ir tuos žmones, kurie yra abejojantys, nesilankantys bažnyčioje.

Žaidimų kritikas Artūras Rumiancevas.

Kultūros ministerijos feisbuko paskyros nuotrauka

Tačiau čia iškyla pirmoji problema – kaip minėta, kad pasiektų savo tikslų, tokie žaidimai turėtų būti kokybiški. Priešingu atveju, Kristaus asmuo ar krikščioniškoji žinia žaidėją gali dar labiau atgrasinti. Jei Jėzus bus per daug saldus, banalus, veiksmo scenos lėkštos, o sukurtas pasaulis – neįtikinamas, žaidimas taps banaliu pamokslu.

Pamačius „I am Jesus Christ“ anonsą, A. Rumiancevui susidarė būtent toks vaizdas. „Aišku, žaidimas turi savo nišą – tokius turėtų mėgti mažesni vaikai, tėvams būnant šalia ir aiškinant tai, ką mato. Bet, jei būčiau tikintysis, šis žaidimas mane erzintų, jis tartum uždeda nematomą bloką – kūrėjai tiesiog išnaudoja krikščionybės temą, neįdėdami gero turinio. Gerų, pamokomų religinių žaidimų nėra daug, jų reikia ieškoti“, – teigia žaidimų kritikas.

Jėzus Kristus – grėsmė pelnui?

Įprastuose žaidimuose galima dažnai aptikti religinių motyvų – kadangi krikščionybė, net konkrečiai Katalikų Bažnyčia, yra vis dar neatsiejama vakarietiškos kultūros dalis. Tai itin atsispindi istoriniuose žaidimuose, tokiuose kaip „Assasin's Creed“ ar „Civilization“. Priklausomai nuo konteksto, religingi veikėjai kartais vaizduojami teigiamai, o kartais – iš blogosios pusės. „Tarkim, kai kuriuose žaidimuose rasime religinių fanatikų, atliekančių kokį nors kultą. Tokiuose elementuose gali prasiveržti pačių kūrėjų požiūris į religiją, tačiau ne tiesmukai – žaidėjui leidžiama galvoti savo galva ir pačiam pasidaryti išvadas“, – sako pašnekovas.

Tuo metu su grynai religiniais, pačių krikščionių kuriamais žaidimais – jau kitaip. Pasak A. Rumiancevo, jie dažniausiai būna sukurti tik kaip banalūs įrankiai perteikti tikėjimo tiesas – paties žaismo grožio juose mažai. Tokius žaidimus įprastai kuria tikintieji savo parapijose, mažai brolių krikščionių grupei. Todėl žmonėms, kurie nori kažko daugiau (arba nėra tikintys), tokie žaidimai neprakalbės. „Pavyzdžiui, yra žaidimų autizmu sergantiems vaikams. Paprastam žmogui jie bus neįdomūs, tačiau būtent tiems vaikams tai yra pats geriausias variantas, jie padeda spręsti kasdienius uždavinius. Ta pati „problema“ yra ir edukaciniuose, religiniuose žaidimuose.“

Kompiuterinio žaidimo "I am Jesus Christ" stopkadras.

store.steampowered.com nuotrauka

Artūras nuolat bendrauja su žaidimų kūrėjais. Pašnekovas pastebi, kad net ir Lietuvoje yra giliai tikinčių žmonių, kurie tuo užsiima: „Tad kodėl jie nesukuria religinių žaidimų? Juk tokia sena ir turtinga religija, kaip krikščionybė, turi daugybę istorijų.“ Iš to, ką girdėjo gyvai ir domėjosi, A. Rumiancevas gavo du pagrindinius atsakymus į ši klausimą.

Pirmiausia, kuriant religija paremtą žaidimą, kiltų problemų pačių kompanijų viduje. Kad žaidimas būtų kokybiškas, tam paprastai reikia daugiau žmonių – o jų visų religinės pažiūros gali būti visiškai skirtingos. Ypač didžiosiose kompanijose dirba pačių įvairiausių religijų, kultūrų atstovai; skirtingos žaidimo stadijos gali būti kuriamos atskiruose žemynuose. Ar budistas, musulmonas, ar ateistas sutiks prisidėti prie Evangelijos populiarinimo? Vargu. Nebent, pasak A. Rumiancevo, kompanija turėtų stiprų, ryškų lyderį, kuris kažkokiu būdu sugebėtų įtikinti, kad reikia kurti krikščionišką žaidimą. Tačiau įprastai tokius žaidimus kurs mažos, indie, studijos, kuriose dirba keletas bendraminčių. O didžiosios – atsiribos nuo bet kokių tiesioginių sąsajų su konkrečia religija. Mano pašnekovas pateikia pavyzdį: „Man „Assasin's Creed“ yra labai religinis žaidimas. Tačiau vos pradėjus žaisti, matome užrašą, kad kūrėjai savo žaidimu nereklamuoja nė vienos religijos.“

Kompiuterinio žaidimo „Assasin's Creed: Origins“ stopkadras.

store.steampowered.com nuotrauka

Kita specialisto įvardijama problema – komerciniai sumetimai. Žaidimų kompanijos siekia pasiekti kuo platesnę auditoriją visame pasaulyje, tad stengiasi neįžeisti tiek netikinčiųjų, tiek ir pačių krikščionių – ir neprarasti galimo pelno. A. Rumiancevas pastebi, jog ypač Jungtinėse Valstijose pilna radikalių bendruomenių – jos iškart sukeltų skandalą, vos pasirodžius religiniam žaidimui, kuriame Jėzaus misija būtų bent kiek laisviau interpretuojama. Be to, kas tinka vienai bažnyčiai, gali supykdyti kitą – tad kompanijos vengia tokių kontroversiškų temų. „Išimtis yra minėtieji indie ir Azijos kūrėjai, – sako Artūras. – Azijoje žmonės išprotėję dėl kryžių, angelų, kitokios krikščioniškos simbolikos. Tai galbūt lemia šio žemyno kultūra, vietiniai žmonės nevengia kasdienybėje kalbėti religinėmis temomis, jiems tai nėra tabu. Tačiau jų žaidimuose toji krikščioniška simbolika įpinta jau į visiškai kitokį kontekstą, kuris religingam vakariečiui gali atrodyti šventvagiškas.“

Išsišokėliai lenkai

Vis dėlto viena šalis teikia vilčių, kad Evangelija galbūt ras savo vietą ir vaizdo žaidimuose. Toji šalis – Lenkija, kurios kūrėjus A. Rumiancevas vadina „drąsiais“. Vienu iš pavyzdžių jis įvardija lenkų įmonės „Jujubee“ virtualiosios realybės žaidimą „Kursk“. Žaidėjas tampa įgulos nariu rusų atominiame povandeniniame laive „Kurskas“ – ir iki pat mirties stebi, kas dedasi, įvykus sprogimui. Šis žaidimas, paremtas tikrais faktais (2000 m. dėl sprogimo laivo viduje žuvo visi 118 įgulos narių), sukėlė pasipiktinimą Rusijoje. Įprastai žaidimų kompanijos vengia ne tik atvirų religinių, bet ir politinių žinučių – dėl tų pačių komercinių priežasčių. Tad lenkų sumanymas smarkiai išsiskiria iš bendro konteksto.

Kompiuterinio žaidimo „Kursk“ stopkadras.

store.steampowered.com nuotrauka

„Jei žaidimas apie Jėzų kur nors galėjo gimti, tai tik Lenkijoje,“ – juokiasi A. Rumiancevas. – Čia turbūt veikia tai, kad ši šalis yra stipriausias krikščionybės bastionas Europoje, tad žaidimų kūrėjams (ar bent jų artimiesiems) tokia tematika yra svarbi.  Galima pagirti kompaniją „SimulaM“ už drąsą – jie kuria žaidimą, kuris techniškai turėtų būti skiriamas ir populiarinamas tik krikščionių bendruomenėms. Bet jie sako: ‚Ai, klausykit, o gal platinam, reklamuojam visur – gal ims ir nusipirks kas nors, kad ir dėl patrolinimo.“ Pasak pašnekovo, tokiu savo požiūru lenkai griauna žaidimų industrijoje esantį barjerą, o jei žaidimui „nieko blogo nenutiks“ ar net susilauks pasisekimo – tai bus signalas ir kitoms pasaulio įmonėms: o gal ir mes sukurkim kažką panašaus, tik daug geresnio?

Kita lenkų įmonė, „Delirma“, dar pernai anonsavo žaidimą „Priest simulator“. Jame kunigas gali padėti žmonėms, išvaryti demonus, melstis. Tačiau gali ir girtuokliauti, krėsti nesąmones ar šaudyti į žmones – priklauso, kokį kelią pasirinks žaidėjas. Panašu, kad tai sulauks audringų ir skirtingų žaidėjų reakcijų. Tuo metu „I am Jesus Christ“ turėtų būti kur kas paprastesnis, „tradicinis“ žaidimas – nebent kūrėjai bus paruošę staigmenų.

Gerų pavyzdžių jau yra

Baigdamas pokalbį, A. Rumiancevas atkreipia dėmesį į žaidimą, kurį angliškoji Vikipedija priskiria „krikščioniškųjų“ grupei. Tai – nedidelės amerikiečių įmonės „Numinous games“ tikrais įvykiais paremtas žaidimas „That Dragon, Cancer“, pelnęs daugybę apdovanojimų. Jautri ir šviesiai liūdna storija pasakoja apie vėžiu sergantį mažą berniuką Joelį, kuriam liko nebedaug gyventi. Svarbus vaidmuo žaidime skiriamas berniuko tėčiui, kuris yra giliai tikintis žmogus – tamsiausiomis akimirkomis malda ramindavo tiek jį, tiek ir kenčiantį sergantį sūnelį.

Kompiuterinio žaidimo „That Dragon, Cancer“ stopkadras.

store.steampowered.com nuotrauka

Artūras mano, kad daugiausia rezultatų duotų būtent toks kelias – krikščioniškąją žinią perteikti per veikėjų istorijas, jų pasirinkimus ir veiksmus, išgyvenimus. „Tai atskleistų tikėjimą ne kaip moralą, bet kaip vertybę, dėl kurios verta gyventi“, – sako žaidimų kritikas.