Filosofas ir kultūros istorikas Vytautas Ališauskas. „Sirenų“ nuotrauka

Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“ naujojo leidimo (Vilnius: „Hubris“, 2019) proga „Bernardinai.lt“ skelbia publikacijų ciklą, kuriame įvairių sričių specialistai aptaria šio Vakarų literatūros ir filosofijos šedevro reikšmę ir svarbą šiandien.

VYTAUTAS ALIŠAUSKAS – Vilniaus universiteto profesorius, kultūros istorikas, filosofas. Daugiametis žurnalo „Naujasisi Židinys-Aidai“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, buvęs Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui. Parašė monografijas „Jono Lasickio pasakojimas apie žemaičių dievus. Tekstas ir kontekstai“ (2012) ir „Sakymas ir rašymas“ (2009) bei įvadus ir komentarus Platono dialogamas „Puota“, „Sokrato apologija“, „Alkibijadas“, Origeno „Giesmių giesmės homilijoms“ ir kt.

Jei gerai pamenu, Augustino „Išpažinimai“ pirmąkart papuolė į rankas apie 1973 m., maždaug aštuntoje klasėje. Tai buvo Mykolo Vaitkaus vertimas, išleistas tarpukariu. Apie Augustiną jau buvau nemažai girdėjęs, kad tai didinga figūra, iškilus mąstytojas ir t. t. Na ir bandžiau skaityti. Skaitymas, reikia pasakyti, buvo gan dramatiškas, nes Vaitkus verčia labai pažodžiui, labai rūpestingai išlaikydamas lotynišką sintaksę ir Augustino periodus bei simetiškas figūras. Su dideliu vargu knygą kažkaip įveikiau, nors ir supratau, kad nelabai ką suvokiau.

Antrą kartą knygą skaičiau jau turbūt antrame kurse, tą patį vertimą, nes vis dėlto buvo sovietų laikai, tačiau jau nuosavą, įsigytą iš bukinistų. Tuomet viskas atrodė gerokai patraukliau, nes jau buvau pajėgus suprasti, apie ką ši knyga, kokia jos kompozicija ir koks jos turinys. Vis dėlto įdomu tai, kad skaitant antrą kartą paaiškėjo, jog jau ir po pirmojo skaitymai kertiniai dalykai buvo įsirašę, įstrigę galvon. Nors pats to lig tol nesuvokiau, tačiau kai skaičiau, pavyzdžiui, apie garsųjį kriaušių vogimą, susivokiau, kad tai man jau žinoma. Tuo metu dar nežinojau, kad Vaitkaus vertime trūksta trijų paskutinių knygų.

Tik gerokai vėliau pavyko gauti rusišką „Išpažinimų“ vertimą, išleistą sovietų legaliai specialiai leidžiamame Stačiatikų Bažnyčios metraštyje „Богословские труды“. Vienas jo numeris buvo skirtas Augustino „Išpažinimų“ vertimui. Šis vertimas jau buvo gerokai modernesnis, visiškai kitaip parengtas, ir būtent jame aš aptikau tą nuostabų Augustino mąstymą apie laiką, pasaulio sukūrimą ir t. t. Žinoma, tuomet jau buvau skaitęs daug daugiau Augustino, carinius jo leidimus, rašytus kirilica. Augustino mintis nebebuvo naujiena, tad tos paskutines tris knygos perskaičiau su malonumu.

Knygos viršelis. Leidyklos „Hubris“ nuotrauka

Kalbant apie padarytą įtaką, ją nusakyti sunku jau vien todėl, kad viskas gyvenime mums daro vienokią ar kitokią įtaką. Turbūt pirmas dalykas buvo tas susidūrimas, dar būnant moksleiviu, su ta visiškai svetima, nepažįstama retorikos tradicija. Tuomet man dar buvo sunku įvertinti psichologizmą ir kitus dalykus. Pavyzdžiui, teologinį klodą aš žymiai mieliau skaičiau iš vadovėlinių knygų, kur viskas buvo surašyta aiškiai, kur nereikėjo brautis per paties Augustino apmąstymus, dvejones ir bandymus iš naujo atrasti teologines prasmes. Šiuo atžvilgiu tik studijų metais pradėjau atpažinti Augustino kalbėjimo gylį. Bet ir tai – didesnį įspūdį man darė egzegetiniai Augustino veikalai. Tik į studijų pabaigą aš, kaip ir visi jauni žmonės, susižavėjau Augustino samprotavimais apie laiką.

Prieš metus pora studentų paklausė, ar nesutikčiau su jais perskaityti „Išpažinimų“. Tai buvo neoficialus, paraštinis seminaras, kurį, nors buvo ir daugiau norinčiųjų, apribojome dešimtimi skaitovų. Šis seminaras sukūrė visiškai naują santykį su „Išpažinimais“. Man tai buvo naujas atradimas – skaityti ne tik sau, bet ir galvoti, ką ši knyga sako, turi pasakyti kitiems, tiems žmonėms, kurie galbūt ne tik visiškai kitos generacijos, bet ir kito kultūrinio lauko. Buvo įdomu, ką Augustinas gali pasakyti XXI amžiui su jo kompiuterija, informacinėmis technologijomis, dirbtiniu intelektu ir visiškai nauja besiformuojančia antropologija. Bet jausmas tas, kad Augustinas turi ką pasakyti ir visai nemažai.

Paaiškėjo mažų mažiausiai vienas dalykas – Augustinas tikrai kalba apie žmogaus prigimtį. Nors šiandien galbūt tai nepopuliarus žodis, tačiau tai, kas juo nusakoma, nedingo. Turiu omeny tiesiog tai, kaip žmogus funkcionuoja – jo psichologija, mąstymas, jausena, emocijos, nerimas, viltis, ilgesys. Žodžiu, jo visą, kaip sakytų Platonas, nirtulingą ir geidžiantįjį pradą, bet lygiai taip pat ir jo protingąjį pradą. Žmogus Augustino yra vaizduojamas taip, kad mes galime jį atpažinti. Ir ta žiauri, aštri analitika, kur jis labai tiksliai suformuluoja veiksmo prielaidas, veiksmo tikslus, emocinius impulsus ir visa kita, visa tai atskleidžia žmonėms kai ką apie juos pačius.

Grįžtant prie to paties kriaušių vogimo, taip, yra daugybė interpretacijų, įskaitant ir psichoanalitinę, bet giliąja prasme svarbiausias dalykas yra tas momentas, kai Augustinas parodo, kad vogė nei dėl vertės, nei dėl skonio, nei dėl kažkokio ypatingo retumo, ir klausia, kodėl tuomet aš taip padariau. Tai klausimas, kurį kiekvienas žmogus daugelyje gyvenimo situacijų gali sau užduoti, o atsakymas į jį nėra nei akivaizdus, nei lengvas. Ar tikrai dariau blogį vardan blogio, ar radau kažką gero tame blogyje. Žinoma, tai tik vienas pavyzdėlis, kuris pailiustruoja tai, jog niekas nepasikeitė kompiuterių, technologijų ir dirbtinio intelekto laikais, palyginti su Augustino laikais. Šia prasme Augustino vertė nekinta.

Žinoma, tam, kad Augustinas prabiltų šių laikų žmogui, reikalingos tam tikros sąlygos. Pamatinė jų, man rodos, yra ta, kad tarp pedagogų ir jų mokytinių būtų tarpusavio pasitikėjimas. Turiu omeny tokią atmosferą, kai gali, nebijodamas apsijuokti, kalbėti apie kurią nors ištrauką ir išbandyti įvairias jos interpretavimo atšakas, ar tai būtų kriaušių epizodas, ar Augustino svarstymai apie gladiatorių žaidynių patrauklumą.

Man atrodo, kad šių laikų „Išpažinimų“ inversija yra Franzo Kafkos „Pilis“, kur herojus lygiai taip pat aistringai siekia dialogo su tuo, kas yra anapus, su tuo, kas yra absoliutas. Kaip Augustinas pačioje „Išpažinimų“ pradžioje sako: „Mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta tavyje.“ (1 I) Ir štai kitas, Kafkos, jau šių laikų žmogus, kuris turi neramią širdį ir bando kažką kalbinti, tačiau jis nei žino, į ką jis kreipiasi, nei gali gauti jokio atsakymo. Ir vis dėlto kažkodėl maniakiškai yra įsitikinęs, kad ten, anoje laido pusėje, vis dėlto kažkas yra. Augustinio „Išpažinimai“, manding, yra geras paaiškinimas to, ką prarado šiuolaikinis Kafkos „Pilies“ žmogus.