Motiejus Radvila. Evgenios Levin nuotrauka

Su fotografe paskubomis pasikabiname paltus ir dairydamiesi laukiame prie įėjimo į Valdovų rūmuose surengtą Radvilų giminei skirtą parodą. Motiejus Radvila (lenkiškai – Maciej Radziwiłł) pasirodo paprastai, kasdieniškai apsirengęs, kartu su juo – vaikišką vežimėlį stumianti dukra ir jos vyro brolis. Atrodo, kaip niekuo nesiskiriantys turistaujantys giminaičiai.

Motiejus Radvila – ne tik vienos iš svarbiausių senosios Lietuvos giminių palikuonis. Jis taip pat yra verslininkas ir istorinių, su Radvilų gimine susijusių meno kūrinių ir paveldo kolekcionierius. Gyvendamas Varšuvoje, jis dažnai lankosi ir Lietuvoje. Pats prisidėjęs prie Valdovų rūmuose veikiančios „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ rengimo, jis maloniai sutiko po ją pavedžioti smalsų žurnalistą ir fotografę. „Yra keletas daiktų, kurie šeimai priklauso du ar tris šimtus metų“, – maloniai šypsodamasis sako jis.

Pirmasis eksponatas, prie kurio sustojame – Radvilų Mergelės Marijos paveikslas (kartais dar vadinamas Nesvyžiaus Marija arba Sobieskių Marija). M. Radvila pasakojo šio paveikslo istoriją ir kodėl tai yra ypač Radvilų giminei svarbus meno kūrinys.

Radvilų Madona ir į paveikslą rodanti istoriją pasakojančio M. Radvilos ranka. Evgenios Levin nuotrauka

„1683 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas III Sobieskis vyko vaduoti Vienos nuo turkų. Įvyko žymusis mūšis – jam pavyko nugalėti turkų kariuomenę, išvaduoti Vieną ir Europą“, – pasakojo M. Radvila. Anot jo, mūšis buvo be galo svarbi pergalė, o karalius manė, kad laimėjo Dievo malonės dėka – žymiajame laiške, po pergalės nusiųstame popiežiui, jis rašė: Venimus, vidimus, Deus vincit – „Atėjome, pamatėme, Dievas nugalėjo.“ Palyginti nedidelė kariuomenė, atrodo, tiesiog stebuklingai nugalėjo didžiulę turkų armiją. Tai buvo priimta kaip stebuklas.

Kariuomenei nebuvo leista įžengti į Vieną, nes, kai kariuomenė įžengia į didelį miestą, visada kyla neramumų. Pasakojama, kad vienas iš svarbių Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės vadų patruliavo ir turkų sugriautuose rūmuose rado šį paveikslą: Loreto Mergelę Mariją. Loretas iki šiol yra svarbi pamaldumo Mergelei Marijai vieta, bet Sobieskių šeimai ji turėjo ypatingą reikšmę. Ant paveikslo buvo užrašas: In hac imagine Maria, victor ero Ioannes; in hac imagine Maria Vinces Ioannes („šiuo Marijos atvaizdu būsiu nugalėtojas, Jonas; šiuo Marijos atvaizdu nugalėsi, Jonai“). Jonui Sobieskui šis įvykis buvo labai svarbus.

Karalius paėmė paveikslą, jis kartu su juo keliavo į kitas karo ekspedicijas. Po to paveikslas buvo paliktas jo pilyje Žovkvoje, netoli Lvovo, dabartinėje Ukrainos teritorijoje. Vėliau paveikslas atsidūrė pas Mariją Klementiną Sobieską, kuri neturėjo palikuonių, tad Žovkvą kartu su paveikslu atidavė savo pusbroliui, galbūt ir jaunystės meilei, Mykolui Kazimierui Radvilai Žuvelei, kuris 1758 metais pastatė koplyčią Nesvyžiaus pilyje, Radvilų giminės sostinėje, ir šis paveikslas atsidūrė ten. Su nedidelėmis pertraukomis paveikslas buvo Nesvyžiuje iki 1939-ųjų, kai Vokietija ir Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją. Pilis buvo tik už kelių kilometrų nuo sienos su SSRS. NKVD atvyko į pilį, areštavo savininkus, o paskutinio pilies valdytojo vaikų auklė, žinodama, šio paveikslo svarbą šeimai, jį paėmė ir paslėpė. Karui pasibaigus ji grįžo į Lenkiją ir grąžino paveikslą giminei.

Evgenios Levin nuotrauka

Mikalojus Kazimieras Radvila Žuvelė ant paveikslo antros pusės užrašė, kad turėtume melstis prieš šį paveikslą ir rūpintis juo labiau nei bet kuriuo kitu lobiu. „Aš esu dešimtoji paveikslo saugotojų karta“, – pasakoja M. Radvila. Dabar Nesvyžiaus pilyje esanti koplyčia yra restauruota, joje kabo paveikslo kopija. „Nesvyžiaus bažnyčia, pastatyta Mikalojaus Kristupo Radvilo Našlaitėlio, mums labai svarbi dėl ten esančios kriptos – ten yra apie 80 Radvilų giminės narių sarkofagų. Nesvyžius iki šiol yra mūsų šeimos sostinė, o ši Madona du šimtus metų buvo Nesvyžiaus pilies koplyčioje“, – dalinosi M. Radvila.

Kitas eksponatas, prie kurio sustojame – didžiulė balta vėliava su Nukryžiuotuoju. „Ši vėliava – daugiau nei dviejų šimtų metų senumo, ją vis dar naudojame, kai miršta kas nors iš šeimos narių. Gyvenime ne visada esame labai kuklūs žmonės, tad karstas visada statomas ant žemės ir apdengiamas šia vėliava“, – pasakojo M. Radvila.

Evgenios Levin nuotrauka

Atrodo, apie kiekvieną eksponatą, prie kurio sustojame, M. Radvila gali papasakoti su juo susijusią istoriją. Pavyzdžiui, istoriją turi įmantrus laikrodis, pagamintas septynioliktame amžiuje, kurį vienas iš M. Radvilos dėdžių, 1945 metais areštuotas ir turėjęs atiduoti visas su savim turėtas brangenybes, sugebėjo išsaugoti – protokole šis buvo įvardintas kaip „geltonas metalas“ ir, matyt, dėl to liko nepavogtas. Po trejų metų šį „geltono metalo gabalą“ jam pavyko atgauti. Istorijas turi taurės, paveikslai, dokumentai, ginklai, piligrimo lazda – viskas, ką tik galima rasti ekspozicijoje. Iš viso parodoje – apie 400 eksponatų. „Nebuvo lengva gauti kai kuriuos eksponatus, bet Lietuvos nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas ir komanda čia, Vilniuje, puikiai padirbėjo, – pasakojo M. Radvila, – (...) sąraše yra mažiau nei dvidešimt daiktų, kuriuos norėjome gauti, bet mums nepavyko.“

Evgenios Levin nuotrauka

Paklaustas, kas iš protėvių giminės yra jo asmeninis herojus, M. Radvila nusišypso: „Žinoma, Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Jis priklausė pirmajai tikrai išsilavinusiai kartai, buvo tikras renesanso žmogus.“ M. K. Radvila Našlaitėlis Nesvyžiuje pastatė pirmąją ne Romos mieste stovinčią barokinę bažnyčią, kaip piligrimas keliavo aplankyti Jeruzalės laikais, kai Osmanų imperija tokias keliones draudė, po to atsiminimus apie kelionę išsaugojo, sudėdamas į knygą, kurią skaityti galime ir mes. „Jo tėvas buvo šviesus, bet menkai išsilavinęs žmogus, jis sukilo prieš Bažnyčią, prisidėjo prie Reformacijos. Kristupas Radvila Našlaitėlis sugrįžo į Katalikų Bažnyčią, jis manė, kad, užuot palikus Bažnyčią, reikia mėginti ją „suremontuoti“. Tuo keliu pasuko ir kardinolu tapęs Radvilos Našlaitėlio brolis Jurgis Radvila, kuris bičiuliavosi su šventuoju Karoliu Boromiejumi, vienu iš po Tridento susirinkimo vykusių Bažnyčios reformų autoriumi“, – pasakojo M. Radvila.

Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio portretas, nutapytas XVII a. pradžioje. Evgenios Levin nuotrauka

Žvelgdamas į pašnekovą ir priešais mus kabantį M. K. Radvilos Našlaitėlio portretą, staiga supratau, kad jie man atrodo keistai panašūs. Gal dėl apvalių rudų akių?

„Būdamas jaunas jausdavau gėdą, kai kas nors klausdavo manęs, kas buvo tas ar kitas Radvila ir aš nežinodavau, – pasakojo M. Radvila. – Tad pradėjau apie juos skaityti ir domėtis. Be to, jaunystėje galėjau bendrauti su senąja karta, daugybe žmonių, gimusių dar XIX amžiuje. Išgirdau daug gyvosios istorijos – anekdotų, pasakojimų, kurie perduodami iš kartos į kartą.“ Ar jis galėtų kuo nors pasidalinti? „Taujėnų dvare, Šiaurės Lietuvoje kabojo kardinolo Jurgio Radvilos portretas. Kažkas paklausė, kas yra tas vyras, o vienas iš Radvilų atsakė: „Tai popiežius Radvila.“ Bet mes juk neturėjome popiežiaus, tad atsakymą teko patikslinti: „Gerai, jis – kardinolas, bet kardinolas Radvila reiškia aukščiau nei popiežius“, – dalinosi M. Radvila. Atrodo, jo giminė turi gebėjimą į savo didingą istoriją pažvelgti ir su sveikos ironijos gaidele. „Yra anekdotas, kad konklavoje buvo vienintelis balsas už kardinolą Jurgį Radvilą – jo paties, – pasakojimą pratęsė M. Radvila. – Tokių istorijų girdėdavau nuo vaikystės.“

Kardinolo Jurgio Radvilos portretas. Evgenios Levin nuotrauka

Anot jo, senoji, prieš Pirmąjį pasaulinį karą gimusi aristokratų karta buvo žmonės, turėję nuostabų tradicijos pojūtį ir įsipareigojimą perduoti ją kitai kartai. „Daugelis dar prieš Antrąjį pasaulinį karą žinojo, kad situacija yra trapi ir esame pažeidžiami. Daugybė jų buvo pasiruošę, buvo įgiję puikų išsilavinimą, tinkamai elgėsi su savo tarnais ir aplink gyvenančiais valstiečiais, tad galėjo išgyventi sovietmetį. Daugeliu atvejų mums padėjo buvę tarnai. Be jų pagalbos būtume sunaikinti“, – pasakojo M. Radvila. Anot jo, senosios kartos aristokratai nejautė didelio apmaudo dėl to, ką prarado. Veikiau stengėsi džiaugtis tuo, ką turėjo.

Evgenios Levin nuotrauka

Kaip Radvilų giminės palikuonis jaučiasi šiuolaikinėje Lietuvoje? „Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 1988 metais, – pasakojo M. Radvila. – Atvykau per atsitiktinumą, kartu su vienu iš pirmųjų Lenkijos vyskupų apsilankymų Vilniuje. Labai gerai atsimenu šį vizitą, jau buvo prasidėjęs Sąjūdis, vyko protestai. Man buvo įdomu matyti Lietuvos žmones, kuriems vis dar svarbi Bažnyčia. Po to čia atvykau daugybę kartų kaip turistas, vėliau pradėjau čia kurti savo verslą. „Kauno tiltai“ yra sėkmingai veikianti įmonė, labai ja didžiuojuosi.“ Dabar į Lietuvą jis atvyksta dėl įvairių istorinių ir kultūrinių renginių arba verslo reikalais. „Tai puiki kombinacija – žiūrime į praeitį, bet kartu galvojame ir apie ateitį“, – dalinosi M. Radvila. Jis sakė, kad keliaudamas į Lietuvą visada jaučiasi tarsi tai būtų piligrimystė – čia yra jo šaknys. „Parodos lankytojus raginu jaustis tarsi būtumėte šeimos nariai. Ši istorija ir tradicija ne tik mano, ji taip pat priklauso ir jums“, – sakė M. Radvila.