Vytautas V. Landsbergis „Pūkis karalius: pasaka“. Vilnius: „Dominicus Lituanus“, 2018 m. Iliustravo Dalia Karpavičiūtė. 

Vytautas V. Landsbergis – poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, vaikų literatūros kūrėjas, daug amplua dar galima minėti, bet šį kartą esminė raiškos sritis – vaikų literatūra. 2006 m. LR švietimo ministerija skyrė Vaikų literatūros premiją už pastarųjų metų nuopelnus vaikų literatūrai. Nuopelnai tik tęsiasi – V. V. Landsbergis kuria aktyviai ir daug, jis tikrai reikšminga figūra vaikų literatūros, apskritai grožinės kūrybos pasaulyje. Tai žymi 2008 m. pelnyta LR vyriausybės Kultūros ir meno premija.

Rašytojo knygos laukiamos ir mėgstamos skaitytojų, tai byloja Metų knygos rinkimai: „Rudnosiuko istorijos“ – geriausia 1994 m. knyga vaikams; „Arklio Dominyko meilė“ – geriausia 2004 m. knyga vaikams; V. V. Landsbergio „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“ išrinkta 2011 m. knyga vaikams. 2019 m. knygos rinkimuose net dviejose kategorijose nominantų sąrašuose – V. V. Landsbergio knygos – paauglių knygų kategorijoje „Žalčių karalienė“; vaikų knygų kategorijoje – „Pūkis karalius“. Šiame straipsnyje dėmesys sutelktas būtent į šį kūrinį, kalbama apie Pūkį. 2019 m. „Dominicus Lituanus“ išleido jau septintąją istorijos apie lapiuką, vardu Pūkis, dalį. 2011 m. gimė pirmoji serijos knyga „Pūkis“; 2013 m. autorius, kaip rodo pavadinimas – „Iš kur atsirado Pūkis?“, papasakojo Pūkio radimosi istoriją, ir taip kas metai dveji, o kartais kaip 2015 m. – net dukart per metus V. V. Landsbergis skaitytojams pasakoja Pūkio nuotykius – patyrimus, atradimus, su(si)žinojimus: „Pūkis ir šarka“ (2014), „Pūkis ir dantukai“ (2015), „Pūkis ir baidyklė“ (2015), „Pūkis ir traktorius“ (2018) ir štai, šiemet – „Pūkis karalius“.

Taip, lapiukas Pūkis vieną naktį susapnuoja stebuklingą sapną – jis išrinktas girios karalium: „Jo sostas buvo milžiniškas apsamanojęs akmuo! / Jo rūmai – suręsti iš skarotų eglišakių, paprasti kalėdiniai žaisliukai! O Pūkiui ant galvos – karūna, padaryta iš kankorėžių ir gilių!“ (p. 2) Dabar, per šv. adventą, visiems belaukiant šv. Kalėdų stebuklo ir begalvojant apie teiksimas ir gausimas, rasimas šv. Kalėdų rytą po ta papuoštąja žaliaskare egle dovanos, kas gali būti įstabiau negu tas stebuklingas sapnas, kad tu esi karalius? Visi maloniai kreipiasi – „Jūsų Didenybe“, visi tik ir siūlo malonumus tau, kiekvieną norą bemat išpildo... Juk neretai ir sakoma, kada įvyksta kažkas itin gero, malonaus, išsipildo ko slapčiomis tikėtasi arba net nesitikėta – „Pasaka“.

Taigi pasakininkas V. V. Landsbergis lapiuko Pūkio istorijoje ir padovanoja, ir išpildo tą pasaką. Tačiau taip pat dažnai ir vis dažniau kalbama, kad tikrosios dovanos – nematerialios, kad daugiausia, ką galima padovanoti, yra laikas ir dėmesys vieno kitam. Visa tai pačia paprasčiausia, natūraliausia, mažiesiems aiškiai suprantama kalba, kuri suaugusiuosius tuo paprastumu giliai sujaudina, pasako: „Tikras karalius yra tas, kurio pavaldiniai irgi jaučiasi kaip karaliai.“ (p. 13) Tai žodžiai, ištarti lapiuko mamos, kada šis pabudęs iš sapno ir, pamatęs, susivokęs, kad jis nėra joks girios karalius, ima sriūbauti. Mamos paaiškinimas, kas yra tikras karalius, bemat pakelia Pūkį iš lovos, – kas gi nenori būti tikru karaliumi? – jis mamytei paruošia skanų karališką sumuštinį, pasikloja lovą, sutvarko kambarius, suplauna indus, ir nuo to laiko Pūkio šeima gyvena karališkai: „Jų namai buvo tikra karalystė, kurios gyventojai vieni kitais karališkai rūpinosi.“ (p. 23)

Taip kūrėjai – Vytautas V. Landsbergis žodine kalba, literatūros meno raiška ir dailininkė Dalia Karpavičiūtė vizualiojo meno, grafinio dizaino, dailės – spalvų, linijų, figūrų – priemonėmis, kurios taip išnaudotos, kad iliustracijos šiame kūrinyje yra lygiavertės rašytojo kalbai, sukuria tikrą karalystę, papasakoja jos istoriją, o esmingiausia atskleidžia, kaip karalystė randasi ir gyvuoja, kad tas stebuklas įvyksta ir išsipildo mūsų rūpinimusi vienais dėl kitų, įsižiebus ir liepsnojant žvakei meilės, kuria, tikiu, degame per adventą, belaukiant, tikint. Ir, o stebukle! – esame karaliai.