Gamtininkas Mindaugas Lapelė prisimena, kaip jam kažkas vaizdingai yra pasakojęs apie eglynus: važiuoji per Žemaitiją ir matai horizonto liniją dantytą, o kitur Lietuvoje būnant tarp dantukų įsiterpia ir pusapskritimių. Žemaitijos nacionalinio parko nuotrauka

Nors Lietuvos miestai vos gruodžiui prasidėjus tarpusavyje ėmė rungtis, virš kurio padangės įsižiebs eglė Kalėdų karalienė, o ir panašios varžytinės, ko gero, verda namuose tarp kaimynų, pasidavusių prekybos centrų skleidžiamam užkratui eglutę su visa jos amunicija įsigyti kuo anksčiau – pagal lietuviškas tradicijas skarotosios turėtų būti puošiamos ne anksčiau negu Kūčių išvakarėse. 

Eglutės ar kito spygliuočio pasirinkimas – dar vienos varžytinės: galima ir kirstą medelyne ar krautuvėje įsigyti, galima nusipirkti su visu vazonu, o galima ir ne mažiau kūrybingai Lietuvos miestų kalėdinių žaliaskarių anatomiją panagrinėjus patiems susimontuoti eglutę iš spygliuočių šakų. Tradiciškai prieš Kalėdas Valstybinių miškų urėdijos miškininkai gyventojams dovanoja eglių šakas, taip paakindami, kad papročius galima puoselėti ir tvariai, taupiai bei tausojamai. Juk miško aromatą ne silpniau nei visas medis skleidžia ir jo šakelė. 

Kalėdų laikotarpiu neišvengiamai galvojant apie egles, su Dzūkijos nacionalinio parko gamtininku dr. MINDAUGU LAPELE kalbamės apie tai, kodėl Lietuvos eglynų plotai mažėja, kur išeina mūsų žaliaskarės, kas traukiasi kartu su jomis ir ar jau pradėti dėl to būgštauti.

Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkas dr. Mindaugas Lapelė. Simo Voverio nuotrauka

„Pirmiausia prieš šventes norėčiau pasakyti, kad svarbiausia – nepamiršti miško, nes jis daug žmogui teikia, gydo. Tam, kuris yra atviras, kuris eina į mišką ne tik iš jo susirinkti gėrybių, gauna daug dvasinės stiprybės. Tai reikia prisiminti ir išnaudoti. Miškai žmones ir slėpė, ir buvo jiems pragyvenimo šaltinis, bet kartu jie leidžia mūsų įsibėgusiai dūšiai atsigauti. Advento metu kalbame apie ramybę, o jos miške tikrai daugiau nei prekybos centre“, – teigia gamtininkas ir siūlo veikiau ne eglutes neštis per šventes namo, o save pas jas. 

Eglynai jautresni klimato pokyčiams

Gamtos mokslų daktaras M. Lapelė sako, kad eglynai Lietuvoje sudaro apie 19–20 proc. miškų.

„Tik įdomumas čia tas, kad eglynai paplitę Europos šiaurėje ir Lietuvoje, o po to matomas jų ploto pertrūkis, kur eglės jau nebeauga. Vėl jos atsiranda tik Vidurio Europos kalnuose. Šiaip eglės – šiaurinių kraštų medžiai, o keičiantis klimatui, kad ir kaip vertintume jo šiltėjimą, jautriausiai visada reaguoja tos rūšys, kurios yra savo paplitimo arealo paribyje. Užtai eglynai, kitaip nei pušynai, yra jautresni klimato pasikeitimui“, – aiškina Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkas.

Kita priežastis, kodėl eglės nyksta – jų medienos vertingumas. Todėl ir Centrinės Europos kalnuose, ir Lietuvoje daug kur turime ištisinių eglynų plynių dėl nuolat pasikartojančio jų kirtimo ir po to atsodinimo. Čia svarbus dalykas, pasak M. Lapelės, yra tai, kad kuo medynas vienaamžiškesnis ir vienarūšiškesnis, tuo sunkiau atsispiria gamtos nelaimėms, o jų būna visokių, pavyzdžiui, vabzdžių invazija.

„Lietuvoje tokių reiškinių dar tik žiedeliai, uogelės – Centrinėje Europoje, kur Vokietijoje, Austrijoje, Rumunijoje ir kitur driekiasi baisingi plotai džiūvančių ir kertamų eglynų, – pasakoja gamtininkas. – O kertamos eglės šiuo atveju ne todėl, kad būtų norima sustabdyti kenkėjų, dažniausiai žievėgraužių tipografų, plitimą, bet kad būtų išgelbėta mediena. Ir nors sakoma, kad tai neva sanitariniai kirtimai, iš tikrųjų – pasimalkavimas.“

Paprastoji medšarkė. Broniaus Ambrozo / Miskininkas.eu nuotrauka
Broniaus Ambrozo / Miskininkas.eu nuotrauka

Tokia ta gamta ir natūralūs jos kitimai. Medžiai irgi vaikšto, tik lėtai – kaip „Žiedų valdove“.

Medžiai irgi vaikšto

Dr. M. Lapelės teigimu, viskas gamtoje vyksta natūraliai – gyvūnų populiacija svyruoja sinusoide: jų padaugėja, tada padaugėja ir jų priešų, tuomet pirmųjų sumažėja, priešų irgi vėl sumažėja. Ir taip kartojasi visą laiką. 

„Tie patys žievėgraužiai tipografai, baisiausi eglynų priešai, nenukrito iš dangaus. Jų visada yra, tiesiog tarpais padaugėja. O tada atsiranda natūralūs gamtiniai veiksniai – sausros, stiprūs vėjai. Jie išjudina egles, o kadangi jos auga drėgnesnėse augavietėse ir jų šaknys formuojasi paviršiuje, dažniau išvirsta. Miškuose galima matyti tokius lyg „bliūdus“ išvirtusių eglių šaknų. Dėl sausrų medžiai apsilpsta, ir tada jau ateina tas vabalas. Visais atvejais taip būna: ant palinkusio karklo visos ožkos lipa, – gamtos procesus aiškina gamtininkas M. Lapelė. – Kartais, kai susideda ir gamtinės aplinkybės, ir natūralus vabalų pagausėjimas, ir klimato kaita, tada ir būna sprogimas.“

Tačiau tuo padaroma daugiau žalos ne pačiai gamtai, bet miškų savininkams, valstybei, o pats miškas, M. Lapelės žodžiais, tiesiog keičiasi: bus ne vien eglynai, o mišrūs miškai, pasitrauks eglės – ateis lapuočiai medžiai. Dabar ir visoje Centrinėje Europoje, ir Lietuvoje, keičiantis klimatui, ar tai būtų lokali, ar globalinė klimato kaita, eglei augti susidaro ne tokios palankios sąlygos, todėl ji po truputį traukiasi į šiaurę. 

„Tokia ta gamta ir natūralūs jos kitimai. Medžiai irgi vaikšto, tik lėtai – kaip „Žiedų valdove“, – juokauja. 

Kas eglėms taip vaikštant gamtoje joms vaikšto iš paskos? Gamtininkas M. Lapelė tikina, kad eglynuose, pavyzdžiui, gyvena lūšis, todėl ji dažnesnė Žemaitijos eglynuose, kur daugiau nelankomų, nuošalių vietų. Eglynai ir sukuria tokias buveines, jie yra sudėtingesnis miškas lankyti. O pušynai – kiaurai permatomi, juose ištisai pilna grybautojų, todėl gyvūnai ten nejaukiai jaučiasi. Kita vertus, pasak M. Lapelės, patys eglynai, ypač vienarūšiai miškai, nėra gausūs augalų – būna, įžengsi, ir, be spyglių bei samanų, nieko daugiau čia nerasi. 

Žemaitijos nacionalinio parko nuotrauka
Žydi eglė. Iš šių moteriškųjų strobilų išaugs kankorėžiai, o sėklos iš jų pradės byrėti kitų metų žiemą. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Žemaitijoje eglynai tikrai gražūs. Bet jų yra ir kitur. Pavyzdžiui, pas mus, Dzūkijoje, eglės auga pelkių salose ir savo forma panašios į kalnų – siauromis lajomis, nes paprastai visur eglutė skarota, eglutė žalia, tokia, kaip paišydavome vaikystėje. Tačiau Musteikos pelkių salose eglės auga aukštos ir siauromis lajomis.

Ateityje eglynų mažės

Ūkininkai ir miškininkai, gamtininko įsitikinimu, turi taikytis su realybe ir keisti požiūrį į eglynus bei jų sodinimą – jeigu mato, kad eglei sunkiau atsikurti, galbūt sodinti daugiau mišrių miškų, o ne naudoti vienintelį kovos su kenkėjų židinio plitimu būdą – t. y. sanitarinius kirtimus. 

„Bet tokie dalykai greitai nevyksta – žmonės elgiasi taip, kaip yra išmokę, o išmokti kitaip yra sudėtingiau, – sako M. Lapelė. – Mes mąstome savo amžiaus kategorijomis, o mūsų amželis trumpas. Bet vis tiek turime suvokti, kad ateityje eglynų mažės. Dabar jų daugiausia Žemaičių aukštumoje, Biržų girioje, šiek tiek Centrinėje Lietuvoje, bet, pavyzdžiui, pas mus, Dzūkijoje, eglynų pasitaiko tik papelkiais. Be to, jie auga geresnėje žemėje. Kadaise eglynų Lietuvoje buvo daugiau, bet dabar jie paversti žemės ūkio naudmenomis. O į medynus, kur pušys auga, mažai kas kėsinosi, užtai dabar ir turime visus miškus Pietryčių Lietuvoje, kur žemdirbiams žemė buvo neįdomi.“

Užsiminęs apie Žemaitijos egles, M. Lapelė prisimena, kaip jam kažkas vaizdingai yra pasakojęs: važiuoji per Žemaitiją ir matai horizonto liniją dantytą, o kitur Lietuvoje būnant tarp dantukų įsiterpia ir pusapskritimių. 

„Žemaitijoje eglynai tikrai gražūs. Bet jų yra ir kitur. Pavyzdžiui, pas mus, Dzūkijoje, eglės auga pelkių salose ir savo forma panašios į kalnų – siauromis lajomis, nes paprastai visur eglutė skarota, eglutė žalia, tokia, kaip paišydavome vaikystėje. Tačiau Musteikos pelkių salose eglės auga aukštos ir siauromis lajomis. Vienas miškininkas spėliojo, kad tai daugiau šiaurinės eglės forma, iš tų vietų, kur daug sniego, ir eglių plačioms šakoms būtų sunkiau jį atlaikyti. Dar yra šukiškos formos eglių, kurių šoninės šakutės ne styro, bet žemai nukąra“, – pasakoja gamtininkas. 

Dar eglyne, anot jo, kadangi eglė – ūksminis medis, įdomu tai, kad viename sklypelyje gali augti labai įvairaus amžiaus eglių: ir senelė eglė, ir jos dukra, ir tos dukros vaikai. O pušys, kadangi yra šviesiamėgis augalas – kaip romėnų šimtinės, jų įvairovė matyti ne viename sklype, bet tarp jų.

Kęstučio Vanago / BFL nuotrauka
Irmanto Gelūno / BFL nuotrauka
Irmanto Gelūno / BFL nuotrauka

Verta aplankyti. Lietuvos eglės – gamtos paminklai

  • Aukščiausia šiuo metu yra Balkasodžio, arba Noriūnų miško, eglė: jos aukštis – 44,3 m, amžius – 90 metų.
  • Aukščiausia buvo Prienų šilo 46 m bevardė eglė, kurios aukštis siekė apie 46 m. Punios šilo 35 kvartale augusi eglė buvo nupjauta 1997-aisiais.
  • Prienų šilo 45 m bevardės eglės aukštis siekė 45 m. 1995-aisiais ją pagraužė kinivarpos, ir nudžiūvusį medį miškininkai buvo priversti nupjauti.
  • Storiausia šiuo metu yra Raganų eglė: jos kamieno ar kamienų apimtis 1,3 m aukštyje siekia apie 750 cm, aukštis – 34 m.
  • Renavo storosios eglės kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 389 cm, kamieno skersmuo – 124 cm, aukštis – 36,8 m. Platelių storosios eglės kamieno apimtis – 384 cm, skersmuo – 122 cm.