Dailininkas Petras Repšys. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Tarp kitko, va čia Antanavičius sėdi. Sutikau aš jį. Sako: klausyk, yra konkursas universitete, padaryk ekslibrisą – gausi pirmą premiją. Aš tų ekslibrisų visiškai nedirbau, bet mes susiderėjome. Ir gavau aš tą pirmą premiją. Kučas irgi pirmą gavo, tik jis – už jubiliejinį, o aš už paprastą, – pasakojo dailininkas Petras Repšys savo ekslibrisų katalogo pristatyme Vilniuje. – Padariau šį darbą ir pradėjau daryti toliau. Pasidarė įdomu. Sąžiningai suskaičiavau, kokiam skaičiui žmonių ekslibrisus, kurie yra kataloge, padariau pagal užsakymą ir už juos gavau pinigus. Su tuo, už kurį premiją gavau, būtų šeši. O visi kiti – draugams.“

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Vilniaus grafikos meno centre prieš pat didžiąsias metų pabaigos šventes pristatytas dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės sudarytas ir puošnų, konceptualų, išskirtinį knygos apdarą dailininkės Sigutės Chlebinskaitės dėka pelnęs grafiko P. Repšio katalogas „Ekslibrisai ir kas jie mums“.

Pasak G. Jankevičiūtės, P. Repšio ekslibrisų knyga dabar atrodo kaip vizualinė sovietinės Lietuvos kultūros studija: „Yra daug svarbių tos kultūros veikėjų, siužetų, idėjų. Ir kad tai būtų – reikėjo visą šią medžiągą artikuliuoti. Ekslibrisai – įvairaus formato, įvairaus nusidėvėjimo lygio, kai kuriuos sunku apžiūrėti paprastai paėmus į rankas arba rinkinėlį pabėrus ant stalo.“

Dailininkė S. Chlebinskaitė teigė prie šio katalogo dirbusi apie metus: „Man tai buvo neišdildoma patirtis. Ir labai gražus besibaigiančių metų atminimas. Lydėjo visąlaik begalinė šiluma, begalinis rūpinimasis, begalinis talentingų žmonių bendradarbiavimas. Petras pasakojo: tam, kad susipažintų su Picasso, jam reikėjo pamatyti daug knygų, o man atrodo, kad Petras yra ir kaip Lietuvos Pikasas. Ir kai su juo sėdėsdavome prie vieno stalo, bendraudavome, man atrodė, kad visas pasaulis jį turėtų žinoti.“

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

P. Repšio katalogo „Ekslibrisai ir kas jie mums“ pristatymai prasidėjo Šiauliuose, Petro vaikystės mieste. Į Šiaulius nukeliavusi ir pagrindinė P. Repšio ekslibrisų kolekcija. Dailininkas impulsą kurti ekslibrisus ir apskritai žinias apie juos ėmė kaupti gimtajame mieste su tuo metu žaidimų draugu, vėliau jau kūrybos kolega Eduardu Juknevičiumi lankydamas menininko Gerardo Bagdonavičiaus dirbtuves. G. Bagdonavičius ne tik pats kūrė ekslibrisus, bet ir juos kolekcionavo.

Turtingas, gausus, įdomus jo rinkinys, pasak dailėtyrininkės G. Jankevičiūtės, kiek išblaškytas, bet didžioji jo dalis saugoma Šiauliuose, ir visi norintieji gali su šia kolekcija susipažinti. 

Pats dailininkas per pristatymą Vilniuje atvirai kalbėjo, kad tikrai netikėjo, jog ši jo ekslibrisų knyga pamatys dienos šviesą: „Nuvažiavome į Šiaulius, pradėjome kalbėti, aš kaip ir juokais. Ir matote – ant stalo guli. Esu labai labai dėkingas. Bet aš labai dėkingas!“

Grafikas Petras Repšys. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Filosofas Vytautas Ališauskas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Išties keistas dalykas, kad iš P. Repšio sukurtų ir išspausdintų beveik šimto ekslibrisų į knygas buvo įklijuota mažiau negu dešimt.

„Daugelis ekslibrisų spausdinti nedideliais tiražais, irgi iki dešimties – tai tiesiog Petro meninis eksperimentas, kūrinys, kuris galėjo perkirsti Sovietų Sąjungos sieną ir atsidurti užsienio parodoje nematomas. Tai meninė komunikacijos priemonė, sėkmingai naudota Šaltojo karo metais, ir kartu memorialinis, pagarbos ženklas draugui. Už tai tarp Petro ekslibrisų randame keletą skirtų mirusiems jo bičiuliams. Kurdamas knygos ženklą – nesvarbu, ar jis bus praktiškai pritaikytas, Petras nuolat galvojo apie bibliotekos savininką ir galimą jo santykį su knyga“, – aiškino katalogo sudarytoja.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Filosofas Vytautas Ališauskas, kaip pristatyme Vilniuje prisipažino, visai neseniai gavęs jam sukurtą P. Repšio ekslibrisą, paantrino G. Jankevičiūtei, kad šiuolaikiniams Lietuvos grafikos tyrinėtojams patinka, kaip ekslibrisai sovietmečiu pusiau nelegaliai atsidurdavo užsienyje, gaudavo premijas. Tokia buvo, pasak V. Ališausko, Šaltojo karo egzotika, arba – okupuotos Lietuvos egzotika.

„Vis dėlto ekslibrisas turi labai aiškią funkciją, – kalbėjo filosofas. – Ex libris pirmiausia nurodo, kad knyga yra iš kažkieno knygų. Kita vertus, šį užrašą gali skaityti ir kitaip – kad pats šis kūrinėlis, miniatiūra yra iš knygų, gyvenanti jose. Kaip kartais randame senoje knygoje apsigyvenusią gėlytę, lapą, kurie būna kuo nors brangūs, primena praeitį. Arba kaip staiga Vilniaus universiteto bibliotekos knygoje aptinki kokio nors profesoriaus užsirašytą lapuką su atmintinais puslapiais. Ir tai irgi yra iš knygų.“ 

Todėl, svarstė V. Ališauskas, ekslibrisas yra be galo kuklus dalykas, nes jo uždavinys – prisiglausti knygoje. Ir ne tik joje gyventi, bet ir tapti knygos, į kurią bus įklijuotas, dalimi.

„Ekslibrisų gilioji paskirtis, jų dvasinė būtis – būti įklijuotiems į knygas, gyventi tose knygose, iš jų ateiti. Žavinga, kai randi knygas su ekslibrisu. Gyvenimas man padavė kažkada knygą su Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisu kunigui, patristikos žinovui Morkui Morkeliui su itin sudėtinga, įmantria simboline sistema. Nors ta knyga man nebeaktuali moksliniu požiūriu, – kadaise ji buvo didžiulis lobis, – bet aš jos neatsisakysiu, kol būsiu gyvas. Galvoju – į ją įklijuoti ar ne šalia kitų savininkų įrašų Petro padovanotą ekslibrisą?“ – kalbėjo V. Ališauskas. 

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Be kuklumo, pasak filosofo, ekslibrisas yra be galo išraiškingas dalykas: „Jį kurdamas turi pagalvoti apie žinutę – tarsi tai būtų savotiška SMS. Vienas ar pusantro sakinio. Kad žmogus į jį pažvelgęs žinotų apie autorių, jo santykį su knyga, apie dailininko santykį su knyga ir autoriumi.“ 

Ir galiausiai šis santykiškumas tampa mažo pasaulio centru.

„Knyga, dailininkas, knygos savininkas, galbūt knygos istorija. Ir ekslibrisas iš mažo, kuklaus dalyko virsta didžiuliu ir svarbiu. Ekslibrisas knygoje įgauna mažo, bet labai svarbaus pasaulio centro, pasaulio akies vaidmenį“, – kalbėjo V. Ališauskas. 

Tegul būna neįklijuoti ekslibrisai, sakė jis, tegul neatspausdinti – bet jie jau gyvena tam tikroje knygoje kaip didelė visuma: „Čia jau norėčiau pasakyti ką nors nepadoraus apie Petro talentus, gebėjimus, freskas, kuriomis jis išpaišė didžiules erdves. Bet čia, šioje knygoje, yra freskos, užpildančios pasaulį, kurio galbūt niekada vienoje vietoje nepamatysime. Už tai jos yra gražios, mielos, jaukios. Po kai kurių knygų ekscentrikos tikrai labai apsidžiaugiau šiuo leidiniu.“