Filippo Lippi. „Apreiškimas Marijai“, apie 1450 m.

Wikipedia.org nuotrauka

Jean-Marie Lustiger, Pirmieji žingsniai į maldą, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019.

Iš prancūzų kalbos vertė Aistė Aleksandravičiūtė.

Ištrauka

PRAŠYTI MARIJĄ MELSTI UŽ MUS

1984 m. gruodžio 14 d.

Ketvirtasis advento sekmadienis – paskutinis prieš Kalėdas. Kiekvienas iš šių keturių sekmadienių, jūs tai žinote, kiekvienais metais mums siūlo apibrėžtą mūsų Išgelbėjimo istorijos laiką. Pirmąjį sekmadienį skaitome ištrauką iš Jėzaus kalbos apie laikų pabaigą. Antrasis ir trečiasis sekmadieniai pateikia Jono Krikštytojo misiją ir jo, kaip pranašo ir Kristaus skelbėjo, priedermę. Pagaliau, ketvirtasis advento sekmadienis, Kalėdų artumoje, yra sukoncentruotas į Mergelę Mariją: angelo pasirodymas Juozapui, Apreiškimas Marijai,  Elzbietos aplankymas. Taip mes esame ruošiami Kristaus Mesijo, Dievo Sūnaus ir Marijos Sūnaus, gimimui.

Marijos vieta krikščionių gyvenime ir maldoje yra jų gyvenimo ir tikėjimo pusiausvyros ženklas. Kodėl?

Svarbiausia pastaba: Marijai mes nesimeldžiame, mes meldžiamės Tėvui, Sūnui ir Dvasiai.  Kai, susijungę su Sūnumi dėl Dvasios, gyvenančios mumyse ir raginančios mus melstis (plg. Rom 8, 15), meldžiamės Tėvui, mes kreipiamės į Tą, kuris yra aukščiau visko, visko, kas pralenkia bet ką kita. Mes atsižvelgiame į Jį, mūsų Tėvą, su tikėjimu, meile, viltimi, tačiau taip, kaip kūrinys atsigręžia į savo Kūrėją. Kai meldžiame Kristų, Jėzų iš Nazareto, gerai žinome, kad nusižemindamas Jis tapo mūsų broliu ir yra Amžinasis Sūnus. Kai šaukiamės Šventosios Dvasios, esančios pačioje mūsų slapčiausioje vietoje, suvokiame ypatingą dovaną, suteiktą Kristaus mokiniams: pažinti ir beveik patirti, kad Šventosios Dvasios dėka, nepažįstamas ir nesuvokiamas Dievas tapo toks artimas mums, jog Jis gyvena mumyse ir mes Jame. Tačiau nė akimirkai nepamirštame, kad Dievas yra Dievas, o mes esame Jo kūriniai.

Antonello da Messina. „Apreikštoji Mergelė“ (fragmentas), 1475 m.

Wikipedia.org nuotrauka

Mergelei Marijai meldžiamės kitaip. Sukalbėkite „Sveika, Marija“. Tuojau pat pastebėsite, kad melstis Jėzaus Motinai, tai melsti ją už mus. Tai šaukimas užtarti žmogų, kaip ir mes, esantį Dievo kūriniu ir kuris, sukurtas žmogiška prigimtimi, kaip ir mes, atsigręžia į neregimąjį Dievą. Tad kam jos prašyti melsti už mus? Kodėl neprašyti Dievo tiesiogiai, kad mus išgirstų?

Todėl, kad Marija yra Jėzaus Motina. Žinome, kad ji yra šventa per meilingą Dievo malonę nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų. Ji buvo Dievo pašaukta ir išrinkta. Jos kūnas buvo pašventintas, kad ji duotų kūną Gelbėtojui. Žinome, kad ji visiškai nuolanki Dievo valiai, kurio žodžius ji su tikėjimu saugo širdyje. Ji yra toji, kuriai pats Kristus pavedė visus savo brolius, visus žmones mylimojo mokinio asmenyje: „Moterie, štai tavo sūnus!“ ( Jn 19, 26) Visa tai mes žinome. Užtenka perskaityti Evangeliją ir leistis nuolankiai ir atvira širdimi vedamam, kad pamatytum ir suprastum, jog  vienatinio Dievo Sūnaus Motina gali, kaip niekas kitas, prašyti aukštybių Tėvo užtarimo tarpininkauti įsūniams, tai yra mums.

 * * *

Prašydami Marijos melsti už mus, galime pamatuoti, kiek mes tikime maldos visagalybe ir patikriname savo tikėjimą Bažnyčios atžvilgiu. Atsimename Jėzaus žodžius: „...ko tik prašysite Tėvą, duos tai jumsdėlmanęs“ ( Jn 16, 23), „...kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje“ ( Jn 14, 13). Ir: „Visa, ko tikėdami melsite, – gausite“ (Mt 21, 22). Taip pat prisiminkite: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta“ (Mt 7, 7). Ir pagaliau įkyriosios našlės ir nesąžiningo teisėjo palyginimas, kurį Jėzus pasakė mokiniams, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti (žr. Lk 18, 1–8). „Apgink mane nuo skriaudiko!“, – prašė vargšė moteris ir teisėjas nusileido: „Kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų.“ O Viešpats priduria: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!“

Navahų Švč. Mergelė Marija – Kukurūzų Dievo motina. Aut. Johnas Battista Giuliani.

Kun. Antano Saulaičio SJ asmeninio archyvo nuotrauka

Su visu savo tikėjimu tais paties Jėzaus žodžiais mes aiškiai tvirtiname, kad kai Kristaus mokiniai – Bažnyčia – meldžiasi aukštybių Tėvui visoje tiesoje, tai yra su meile paskirdami save Jo valiai, jie yra išklausomi. Tai, ko nori Dievas, mes norime; o tai, ko norime mes, Dievas nori. Štai maldos visagalybė. Tačiau mes nedrįstame patikėti, nes, – mes tai patys suprantame, – mūsų maldoje susimaišęs gėris ir blogis. Mes galime prašyti Dievo to, kas yra bloga ar kas reiškia mūsų kaprizus, o neprašome laimės, kitaip tariant, mūsų šventumo. Mes galime prašyti Dievo dalykų, kurie mums atrodo gražūs ir geri, tačiau atskleidžia mūsų kietą širdį ar aptemusį protą. Kai mes kenčiame ir patiriame nelaimę, mes esame sužeisti gyvuliai, jau nebesivilią maldos galybe. Būtent tada yra nepaprastai svarbu melstis Marijai. Marijai, kuri yra mūsų pusėje, jei galima taip pasakyti, mūsų žmogiškos prigimties pusėje. Ji atstovauja Bažnyčiai, jau turinčiai ją savyje ir ją skelbiančią. Jos asmenyje Bažnyčia maldauja aukštybių Tėvą, meldžia Sūnų ir yra atiduota Dvasiai, kurios ji šaukiasi. Melstis Mergelei Marijai, atiduodant mūsų prašymą tarpininkaujant jos užtarimui, neverčia mūsų pastatyti dar vieną pakopą tarp Dievo ir mūsų, tačiau mūsų tikėjimo silpnume pripažinti Bažnyčios tikėjimo jėgą. Tokia Bažnyčia, kokios jos norėjo Dievas, kad ši būtų Jo Sūnaus Sužadėtine ir tokia, į kokią ją mes drįstame tikėti, žiūrėdami į Mariją, esančią to šaltiniu, pavyzdžiu ir garantu. Marija, Bažnyčios Motina, Marija, kurioje Bažnyčia yra skelbiama ir jau joje susirinkusi.

Mylėti Mergelę Mariją, kalbėti apie ją su džiaugsmu ir paprastumu, būti laimingu,   galvojant apie ją, tai nėra į mūsų vaizduotę įtraukti artimą moters asmenį, idant  sušvelnintum ir sumažintum bekraštį atstumą, skiriantį mus nuo neregimojo Dievo. Aišku, Tėvas yra matomas savo mylimajame Sūnuje, girdimas per Jo Žodį, Gyvenimo Žodį, tačiau turime suvokti, kad ne mes prieš Jį atsistojame, o Jis apsireiškia mums. Prašyti Mergelę Mariją melsti už mus, tai jau pripažinti, kokia švelnumo paslaptis joje pildosi per jos Sūnų, atėjusį į pasaulį Kalėdų dieną. Tai pripažinti, kad Marijoje mums duota matyti ir suprasti mūsų pačių prigimtį: „vargšų nuodėmingųjų“, sukurtų, kad gimtume ir susijungtume su Dievo gyvenimu.

 * * *

Kodėl per keletą Kalėdų dienų nepabandžius atskleisti, kaip Bažnyčios „charakteristika“, jai būdingi bruožai – vienybė, šventumas, visuotinumas, apaštališkumas – pritinka Mergelei? To ypatingo suvokimo šviesoje mes galime įsiklausyti ir suprasti tuo pat metu ir Marijos, ir Bažnyčios paslaptį.

* Vienybė. Šis žodis sukelia dvejopas asociacijas, pirmiausia negatyvią – krikščionių susiskaldymą, o po to, – pozityvią – pareigą surinkti „išsklaidytuosius Dievo vaikus“ ( Jn 11, 52), išlaisvinimo kūrimą, kuriame Dievas nori, kad dirbtume, „kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Taigi visos atpirktosios žmonijos vienybė, pranašaujama  Mergelės Marijos, yra esminė kūrimo vienybė. Marijoje. „Siono dukteryje“ (kaip ją vadina visa biblinė ir krikščioniška tradicija; plg. Zch 2, 14 ir kt.) ir vienintelio Gelbėtojo, Kristaus Motinoje, yra atkartota Sandoros tauta ir iš anksto susirinkę visi tie, kurie bus pagimdyti Dievo gyvenimui ir duoti vieni kitiems kaip Viešpaties Jėzaus broliai ir seserys. Pagal paties Jėzaus, kabančio ant kryžiaus, žodžius: „Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus! Štai tavo motina!“ ( Jn 19, 26. 27)

Bartolomé Estebanas Murillo."El Eskorialo Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas" (fragmentas), 1660–1665.

Wikipedia.org nuotrauka

Tikroji vienybė, į kurią esame pašaukti, yra iš esmės vienybė naujosios kūrinijos, kurios Motina – Mergelė, naujoji Ieva, yra pranašystė ir garantas. Broliai vieni kitiems, nes esame Jo Sūnaus broliai, sudarantys vieningą Jo Sūnaus būtį.

* Šventumas. Marijoje „Malonės pilnojoje“, per Dievo malonę nuo pat jos pradėjimo

(plg. Lk 1, 28), mums skelbiamas visiškas šventumas globon paimto kūrinio, atsidavusio savo Kūrėjui, be jokio blogio ir pakeisto per Dievo buvimą jame: tai rodo naujo pasaulio buvimą. Kūdikis, pradėtas joje iš Dvasios galios, „bus šventas“ (Lk 1, 35): Jėzus, Dievo Šventasis (plg. taip pat Mk 1, 24; Jn 6, 69). Per Jį, su Juo, Jame mes tapome šventi, būdami su Juo viena, turėdami Jo Sūnaus prigimtį ir tai, kaip Jis paklūsta savo Tėvui ir vykdo Jo darbus. Esame šventi ir dalindamiesi Jo meile Tėvui ir mūsų broliams – žmonėms – iki pat Jo Kančios. Stovis kaip Marija po kryžiumi: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams irdėljo Kūno, kuris yra Bažnyčia“, – išdrįsta sakyti šv. Paulius (Kol 1, 24).

* Visuotinumas. Tai ne pasaulio platuma, bet galimybė pagoniškoms tautoms, „kad apšviestų jūsų dvasios akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią esate pašaukti, koks jo garbingo paveldėjimo turtas šventųjų tarpe“ (tai yra išrinktosios tautos), kaip sako apaštalas Paulius (plg. Ef 1, 18; plg. taip pat Kol 1, 12). Rytų išminčiai, „įžengę į namus pamatė kūdikį su motina Marija“ (Mt 2, 11). Mergelė iš Nazareto pagimdė visų tautų Gelbėtoją. Per Gimusįjį iš jos visos Žemės tautos gali pažinti gyvąjį ir tikrąjį Dievą ir yra kviečiamos į Avinėlio vestuvių puotą, kaip kad Marija Kanoje.

* Pagaliau, apaštališkumas. Tai Bažnyčios paslaptis, naujosios Dievo tautos, pastatytos ant dvylikos Apaštalų bendrystės sostų. Su jais Bendruomenėje Marija yra tam, kad priimtų Dvasios dovaną. Ten ji skelbia motinišką Bažnyčios misiją istorijos eigoje: dieviškajam gyvenimui kurti Dievo mylimus žmones.

* * *

Melstis Mergelei, Jėzaus Motinai, – tai per ją vėl prašyti visa galinčio užtarimo Bažnyčios, kurią ji simbolizuoja. Siono dukra su džiaugsmu priima savo Gelbėtoją ir tiki, kad Dievas išklauso, nes ji pati nuolankiai Jo klauso.

Tegu Dievo Motina savo didžiu tikėjimu ir motinišku švelnumu užtaria mus „dabar ir mūsų mirties valandą“.