Violeta Sadauskienė (kairėje) su kolege / Asmeninio archyvo nuotrauka

Straipsnis perpublikuojamas iš 8-ojo 2019 m. žurnalo „Ateitis“ numerio 

Mokytojo diena mano vaikystės namuose visada kvepia kava, rudeniniu obuolių pyragu ir puokštėmis gėlių, nes mano mama – mokytoja. Pakalbinti ją nebuvo mano sumanymas, mintį pasufleravo žurnalo vyriausiasis redaktorius Vytautas. Taigi, pokalbis su paprasta, Varėnos „Ryto“ progimnazijoje dirbančia, bet įkvepiančia ir savo pašaukimą mylinčia lietuvių kalbos mokytoja VIOLETA SADAUSKIENE.

Ką tau reiškia būti mokytoja?

Aš jaučiu, kad man tai yra pašaukimas, gyvenimo būdas, ne tik darbas, kurį atsėdi skaičiuodamas tas lėtai einančias likusias valandas. Mokytojai paprastai jų neskaičiuoja. Kai paklausei, iš karto iškilo ankstyvų rudens rytų vaizdinys, kai pakeliui į darbą gimsta pačios originaliausios mintys, kokia bus pamoka. Ir vakarykštis ilgai rengtas pamokos planas žlunga. Būti mokytoju yra ir labai didelė atsakomybė, nes reikia padėti augti žmogui.

Kada atradai mokytojo pašaukimą, koks buvo kelias?

Kai buvau pirmokė, per Rugsėjo pirmąją vienuoliktokai (tuo metu iš viso buvo 11 klasių) klausė, kuo norėtume būti ir kūrė apie mus eiles. Dvi eilutės įstrigo visam gyvenimui, o gal ir nulėmė tą kelią: „Mokysi tu vaikučius, / mokytoja būsi.“ Ir kažkaip iki šiol savęs kitur neįsivaizduoju. Visą laiką žavėjausi kalbomis ir literatūra, todėl po mokyklos pasirinkau lituanistikos studijas pedagogikos universitete. Įstojau Sąjūdžio veiklos metais, lituanistika tada, o ir apskritai sovietmečiu, buvo tarsi prestižinė specialybė, tarsi oficiali ir tyli galimybė parodyti savo poziciją, savo meilę Lietuvos kultūrai, kalbai, literatūrai.

Kokia tavo pedagoginė patirtis?

Mokykloje dirbu jau 25 metus.

Ar pastebėjai, kaip per tas dvi dešimtis metų keičiasi kartos, jų poreikiai? Kaip mokykla ir mokytojai prisitaiko prie to?

Žinoma, pokytis labai ryškus, bet ir prieš 25-erius, ir dabar buvo ir yra tų nieko nenorinčių jaunų žmonių ir maksimalistų, kurie nori labai daug. Jaunimą, kaip ir visus žmones, pakeitė technologijos. Liūdniausia, kad knygai lieka mažiau laiko, bet nesu ta pesimistė, nes kiekvienoje klasėje vis tiek būna mokinių, kurie vis dar daug skaito. Viena aštuntokė šią vasarą perskaitė dvylika puikių knygų. Besidalindama literatūriniais vasaros atradimais pasakė: „Nežinau, ar jums taip būna, kai skaitant iš malonumo norisi verkti.“ Ir tikrai, išgirdus tokią frazę šiandien norisi iš džiaugsmo verkti. Ir suvoki, kad gera būti mokytoja.

Prie šiuolaikinių paauglių mokytojai prisitaiko kaip išmano, o kai kurie gal ir nebando prisitaikyti... Manau, svarbu suprasti, kuo jie gyvena ir į tai žiūrėti nesmerkiančiu žvilgsniu. Mokinys greitai pamato, jei jo nesupranti, piktybiškesni vaikai pradeda tuo naudotis, o jeigu pajaučia, kad, kaip kartais įprasta visuomenėje, juos iš to nesupratimo imi smerkti, tuomet jau viskas – priešai. 

Violeta Sadauskienė su dukterimis Karolina (kairėje) ir Dominyka / Asmeninio archyvo nuotrauka

O koks šiandienos paauglio santykis su lietuvių literatūra? Kokie autoriai jį liečia, kokiais būdais tą literatūrą jam reikia pateikti?

Skaitančių paauglių santykis su lietuvių literatūra – puikus. Jie mėgaujasi ir „Baltaragio malūnu“, ir „Riešutų duona“, samprotauja apie meilę, lygina su šiandiena, narsto V. Mačernio filosofines mintis. Mažesnieji vis dar gailisi Biliūno katytės, Žilinskaitės peteliškės. O neskaitantieji dažnai išlemena: „Kažkokia nesąmonė“. Bet panašiai buvo ir prieš dvidešimt metų. Sakyčiau, šiandien mokiniai brandesni, matyt, lengvai pasiekiamos informacijos galimybė padeda jiems greitai atrasti kūrinio kontekstus, todėl diskutuodami bei analizuodami literatūrą atsineša didesnį patirčių ir žinių bagažą, kuriuo noriai dalinasi. 

Prie šiuolaikinių technologijų turi prisitaikyti ir mokytojai, mokiniams įdomu žiūrėti literatūros kūrinių ekranizacijas, įvairią vaizdo medžiagą apie rašytojus ar kūrinius. Nepaisant to, šių dienų paaugliams labiausiai patinka diskutuoti. Literatūra jiems kelia klausimus, susijusius su jų gyvenimais, literatūroje jie bando ieškoti atsakymų. Diskusijų metu paaugliai būna atviri, šių dienų jaunuoliai geba drąsiai dalintis savo jausmais, rodos, jie turi gana gerą emocinį intelektą, lyginant su paaugliais, su kuriais susidūriau mokytojavimo pradžioje. 

Prisimenu, kad tavo akys mokykloje labiausiai žibėdavo, kai artėdavo skaitovų konkursai. Įdomu, ar moksleiviai noriai dalyvauja, ką renkasi skaityti, kuo turtina šis renginys jaunuosius skaitovus?

Studijuodama lituanistiką turėjau raiškaus skaitymo kursą, kurį dėstė Vanda Juknaitė. Labai laukdavau tų seminarų, jos raiškus žodis įkvėpė, klausydavomės jos su nuostaba. Ne tik skaitymų, bet ir įvairiausių pasakojimų. Pati labai mėgstu skaityti, kartais skaitau tekstus mokiniams garsiai prieš klasę, jie visada klauso labai atidžiai.

Dirbdama mažoje mokykloje itin daug tuo užsiėmiau, turėjau savo skaitovų būrį, statydavome ir literatūrines kompozicijas. Man atrodo, kad per tuos skaitymus daugelis pamilo poeziją, žinojo platų autorių ratą, vyresni vaikai vėliau atbėgdavo pas mane radę jiems gražų eilėraštį ir klausdavo, ar galės būtent šį per skaitovų konkursą ar kokį kitą literatūrinį renginį skaityti. 

Dabar ruošiu moksleivius tik mokykliniams, rajoniniams ir regioniniams skaitovų konkursams. Tie renginiai yra puikūs, mokiniai visada džiaugiasi laimėjimais, taip pat jiems patinka paklausyti kitų, išgirsta daug puikių tekstų. Kai kurie skaitovai užauga nuo pat penktos klasės. Smagu stebėti, kaip pamažu dingsta scenos baimė, vaikas išlaisvėja. 

Alex Samuels / Unsplash.com

Įdomiausia dalis yra tekstų paieškos, stengiamės su mokiniais jas daryti kartu: siūlau jiems ir pati, bet pirmiausia klausiu, galbūt jie kokį nors tekstą jau yra atradę. Tai labai svarbu. Skaitovas kūrinį turi išgyventi, jis jam turi būti itin suprantamas, todėl ypač eilėraščius pirmiausia stropiai išsianalizuojame, aiškinamės lyrinio subjekto padėtį, laiko ir erdvės plotmes, analizuojame metaforas ir kitas stilistines priemones, kartais svarbu atsižvelgti ir į eilėdarą. Atrodo, nelengva, nes tai, ką jis suprato, turi perteikti tiesiog perskaitydamas tekstą. Mokydama skaitovus akcentuoju, kad centre yra pats tekstas, jie negali jo nustelbti savimi – judesiais ar kitomis išraiškomis, kartais net apranga. Štai jie stovi tas kelias minutes priešais klausančiuosius ir pasitelkę intonaciją turi interpretuoti, paaiškinti puikius literatūros tekstus žiūrovui. Kai pagalvoji, tai yra labai atsakinga užduotis. 

O koks mokinių ryšys su mokytoju? Ar mokytojas gali būti paauglio draugas, ar visgi privalo prisiimti drausmintojo poziciją?

Liūdna pripažinti, bet šiandien dažnas mokytojas yra drausmintojas. Aš irgi esu drausmintoja, nes klasėje yra po 28 mokinius, tenka ieškoti vis kitų metodų, kaip nemotyvuotus moksleivius įkvėpti mokytis arba tiesiog padėti jiems susivokti, kad nevalia trukdyti kitiems.

Vis dėlto stengiuosi susidraugauti su mokiniais. Anksčiau, kai dirbau mažoje mokykloje, mokiniai po pamokų ateidavo pasikalbėti dėl savo asmeninių priežasčių, nes žinojo, kad viskas liks tarp mūsų. Džiaugiuosi, kad ir šiandien besimokantys jau kitoje mokykloje buvę mokiniai dažnai atbėga pasiplepėti, pasiguosti, atneša ir rašinių paskaityti. Tokios akimirkos atperka visus sunkumus šiuolaikinio mokytojo darbe. Draugystės su mokiniais man norisi, svarbu suprasti, kuo jie gyvena. Kasdien matydama vaikus pastebiu, jeigu juos kažkas slegia, matau tarp jų įsiplieskusias intrigas ar konfliktus. Man visada norisi padėti juos spręsti, paprasti nesutarimai paauglius dažnai labai paveikia, demotyvuoja, todėl norisi, kad mokykloje jiems būtų saugu ir ramu tiek tarp mokytojų, tiek tarp bendraamžių.

Jau ir pati užsiminei, kad nemažai metų dirbai mažoje kaimo mokyklėlėje, dabar dirbi didelėje progimnazijoje. Daug mokyklų, buvusių mažuose miesteliuose, šiandien yra uždarytos. Kokie viso to pliusai ir minusai?

Mažos kaimo mokyklos išties priminė jaukius namus. Klasėse būdavo vos keliolika vaikų, kiekvienas mokinys buvo gerai matomas tiek jo, kaip žmogaus, augimo, jo jausmų, tiek žinių atžvilgiu. Nors vyrauja nuomonė, kad kaimo vaikai, išvykę mokytis į didesnes miesto mokyklas, pasieks geresnių rezultatų, aš jaučiau, kad mokinius išmokyti pavyksta, rezultatai buvo tikrai neblogi – juk kai klasėje vos keliolika mokinių, nepražiūrėsi nė vieno, kuris neatlieka namų darbų, galėsi skirti laiko kiekvieną išmokyti sudėtingojo lietuvių kalbos kirčiavimo ar skyrybos. Moksleiviai ten tiesiog žinojo, kad jie nepraslys. Kita vertus, man pačiai buvo labai jauku mokytojų kolektyve – visus gerai pažinojau, organizuodami mokyklos renginius žinojome vieni kitų talentus, tinkamai juos panaudodavome. Per vasaros atostogas netgi pasiilgdavau seniai matytų kolegų, dar ir dabar stengiuosi su jais vis pasimatyti. Taip pat kaime mokytojas dar buvo išlaikęs inteligento įvaizdį – visi visada labai pagarbiai sveikinasi, bendraudami iš karto šnekamąją kalbą, kiek pavykdavo, stengdavosi paversti bendrine. Visai keista, bet ir malonu.

EPA nuotrauka

Didelėje mokykloje nuolatos esi milžiniškos minios apsupty, todėl iš karto jautiesi mažesnis, ne toks svarbus. Tiesą pasakius, daugelio kolegų visiškai nepažįstu, žinau tik vardus. Žinoma, pajutau ir konkurenciją, kuri, mano galva, yra puikus dalykas, jei nėra peržengiamos ribos, o tai ne visiems svarbu.

Prieš keletą metų dalyvavai mokytojų mainų programoje, keliems mėnesiams vykai į tautinių mažumų mokyklą dėstyti lietuvių kalbos. Kokie įspūdžiai, koks kitakalbių vaikų nusiteikimas į lietuvių kalbą, kultūrą, literatūrą?

Taip, keletui mėnesių buvau išvykusi į stažuotę vienoje lenkų mokykloje Vilniaus krašte. Stažuotės tikslas nebuvo dėstyti lietuvių kalbą, bet stebėti vertinimo ir įsivertinimo metodus, kuriuos naudojo tos mokyklos mokytojai. Vis dėlto teko ir vesti lietuvių kalbos pamokas, buvo įdomi patirtis pažinti tuos mokinius, suprasti, kuo jie gyvena, kaip jie priima lietuvišką aplinką. Mokiniai kalba lenkiškai tiek namuose, tiek didelėje dalyje kitų pamokų, todėl kai kurie mokiniai netgi labai sunkiai kalba, o rašyti beveik visai lietuviškai nemoka. Nustebino tai, kad, atėjus į vieną klasę dėstyti, iš karto manęs paklausė, ar kalbu lenkiškai. Pasakiau, kad ne. Tuomet klausė, gal kalbu rusiškai. Paaiškinau, kad per lietuvių kalbos pamokas mes turime kalbėtis ir kalbėsimės lietuviškai. Jiems tai nelabai patiko. Daugelis mokinių, su kuriais ten susipažinau, nėra motyvuoti mokytis lietuvių kalbos, nes planuoja išvykti studijuoti į Lenkiją, savo ateities su Lietuva nesieja. Nežinau, gal tai natūralus dalykas, o gal kažkuo turėtume prisidėti priartindami jiems Lietuvos kultūrą. 

Taip pat dalyvavai ir gabių mokinių programoje, kurioje turėjai atskirai dirbti su gabiausiais, duoti jiems papildomas užduotis. Kaip apskritai sekasi mokytojams, kasdien stovintiems prieš 30 mokinių klasę, laviruoti tarp jų poreikių: išmokyti pagrindų tinginiaujantį ir įkvėpti žinių ištroškusį? Kas motyvuoja mokinius, ar pažymiai?

Tos programos esmė buvo tokia, kad iš tikrųjų turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys ir papildoma valanda būtent darbui su gabiaisiais, nes sunku pamokoje viską suspėti, o motyvuotiems ir gabiems vaikams, kurie greičiau atlieka visas užduotis, mokytis gali pasidaryti nuobodu. Labai sunku laviruoti tarp skirtingų mokinių poreikių, būna, vieniems labai ilgai aiškini, pavyzdžiui, kokio pažyminio skyrybą, ir matai, kad dalis mokinių jau ima plepėti ar nuobodžiauti. Nuobodžiaujantis mokinys gali greitai prarasti aistrą mokytis, todėl mokytojui būtina susikurti strategiją, kaip jam pasiūlyti daugiau. Minėtoje programoje gaudavome gabiesiems sukurtas užduotis, kurias tiek pamokos, tiek atskiru laiku jiems reikėjo pasiūlyti atlikti. Tiek iš kalbinės, tiek iš literatūrinės bei kultūrinės pusės mokiniai gavo ir itin sunkių užduočių: mokėsi ir bandė įvaldyti net latvių kalbą, analizavo Leonido Donskio paskaitą bei tekstą ir pan. Su kiekviena karta vis dar ieškau sistemos, kaip ne tik užimti, kad nebūtų nuobodu per pamoką, kol kiti stengiasi suprasti, bet ir įkvėpti gabius mokinius naujiems atradimams. Ir visa tai spėti per pamoką. Taip pat gabiausieji yra ne tik tie, kurie puikiai mokosi. Kitas uždavinys yra ir atrasti, pastebėti gabų mokinį.

O visus mokinius labiausiai vis dėlto motyvuoja pažymys, todėl svarbu paaugliams žinoti aiškią vertinimo sistemą, suprasti, už ką gavo būtent tiek ir žinoti, kad, jeigu pasistengs, gali dar viską pataisyti. Paprastas dalykas, bet supratau, kad visada paaiškindama vertinimo sistemą tiksliai, objektyviai vertindama ir nebijodama pripažinti savo klaidos, jei ją kartais atranda mokinys, visada įgaunu pasitikėjimą. 

EPA nuotrauka

Kokia, tavo manymu, yra mokyklos Lietuvoje ateitis?

Stengiuosi nebūti pesimistė, bet dėl mokyklos ateities Lietuvoje šiek tiek nerimauju. Mokytoju būti nelengva ir nors matau nemažai puikių pavyzdžių – jaunų žmonių, trokštančių būti mokytojais, jaučiančių tam pašaukimą – visgi daugiausiai matau tokių, kurie ateina į mokyklą, nes niekaip nesugalvoja, kur kitur eiti. Įdomu, kokia bus ateities mokykla ir ateities mokytojas. Koks bus mokinys – nujaučiu: turintis dar didesnių ambicijų, dar drąsesnių svajonių. Tam reikia pasitempusių specialistų.

Apie atlyginimus nesinori plėstis, bet, aišku, jie nemotyvuoja jaunų perspektyvių žmonių. Man pačiai šiek tiek skaudu, nes turiu tokią nuojautą, kad į mokytoją kartais žiūrima kaip į kvailelį. Nežinau, kodėl taip atsitiko, gal kažkada ėmėm ir neišpildėm kažkokių visuomenės lūkesčių. Taip pat vargina ir tėvų požiūris bei bendravimas. Viena vertus, labai smagu, kad atėjo toks laikas, kai tėvams itin svarbūs vaikų rezultatai, mokymosi procesas, bet nuolatinis tėvų susidomėjimas kiekvienu aštuonetu, nes „kodėl ne devyni?” ir tarsi rodymasis, kad jie viską čia puikiau supranta, labai vargina. 

Nepaisant viso to, ateinu kiekvieną rytą į pamoką ir kuriu iš visos širdies. Tikrai nepabodo 25 metus aiškinti, rodos, tas pačias, gal šiek tiek kintančias gramatikos taisykles, dėstyti literatūrą. Kiekviena karta – naujas iššūkis, kiekvieni mokslo metai turi vis kitokią spalvą. Prieš kiekvieną rugsėjį pradedu jausti nerimą. Ir tai visa atperka.