Folkloro dainininkė ir etnologė Veronika Povilionienė. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija

Brolių pranciškonų rengiamame tradiciniame Bernardinų Kalėdų koncerte „Dievas mums gimė“ gruodžio 28-ąją pasirodysianti VERONIKA POVILIONIENĖ, mintyse keliaudama laiku iki savo vaikystės Kalėdų, sako, kad tai buvęs gražus ir šviesus bendrystės metas. Ir gyventi liūdna visai nebuvo, ypač vaikams, kurie visuomet susirasdavo užsiėmimų, nors laikai pokariu būdavo išties sunkūs. 

Šventė, ypač Kalėdos, buvo laukiamiausia visų šventė – ir vaikų, ir suaugusiųjų. Bet jai, kaip ir kiekvienai šventei, buvo ruošiamasi. Mėnuo iki Kalėdų buvo tikrai ypatingas dalykas. Mums, vaikams, buvo skiepijama, kad tiktai nesusipyktume vienas su kitu, kad tiktai netriukšmautume. Kiek prisimenu, lyg ir šakučių, peilių nenaudodavome tuo metu, mat būdavo bijoma, kad jeigu prie stalo susirinks ir susės dvaselės, na ir kas, kad nematomos – tai, neduok Viešpatie, kad tik jų nesužeistum“, – pasakoja įžymioji lietuvių liaudies folkloro ambasadorė ir etnologė.

„Neduok, Viešpatie, kad po mūsų pasaulį skraidytų dūšios be vietos“

Dainininkė sako per kiekvieną adventą prisimenanti ir kartojanti religijotyrininko Norberto Vėliaus žodžius – kad adventui prasidėjus tarp dangaus ir žemės nusidriekiantis nematomas tiltas, kuriuo pas mus pasižiūrėti, kaip gyvename, į žemę sugrįžta protėvių vėlės. Ateina dvaselės nuvargusios, juk tarp dangaus ir žemės atstumai dideli, todėl sėdasi prie mūsų stalų pailsėti ir sušilti. 

„Elenutė Bradūnaitė yra pasakojusi, kad Amerikoje gyvenantys lietuviai advento laikotarpiu į lauką išnešdavo specialiai nuaustus baltus rankšluostėlius, kad vėlės atpažintų, jog šiuose namuose yra lietuvių. Adventas – šventas reikalas, ir, kaip tas pats Norbertas Vėlius yra sakęs: jeigu žemėje gyvendamas tu neatsiliepsi į protėvių šauksmą, jeigu išsižadėsi savo šeimos, namų, savo tėvynės – būsi dūšia be vietos. Mat mes visi ilgainiui tapsime tomis plevenančiomis dvaselėmis. Dėl to yra išlikusių dainų, tiesa, ne tiek ir daug, kuriose kalbama, kad advento vidurnakčiais kaip sykis ant tiltų galima susitikti savo protėvius ir su jais pasišnekėti“, – pasakoja lietuvių liaudies dainų dainininkė. 

Jai gailiausia, kad mūsų paveldas, ypač pasakos, dainos, jau nustumiamas į šalį, o ir vienose, ir kitose tiek daug išminties galima pasisemti: „Kartais mūsų garsieji istorikai nepripažįsta jos arba numoja į tą išmintį ranka. O kiek daug senosiose mūsų pasakose ir dainose malonybinių žodžių, kurių jau nebevartojame, nuo kurių atpratome. O kai žodis neskamba lūpose, neskamba ir širdyje. Dar sugrįšiu prie tų advento dvaselių. Neduok, Viešpatie, kad po mūsų pasaulį skraidytų dūšios be vietos. Jeigu savo papročius, senąsias istorijas šitaip lengvai nubrauksime, dūšių be vietos tik daugės... Šventųjų Kalėdų proga norėčiau palinkėti visiems viena – darykime viską, kad po mūsų dar liktume mes.“ 

Veronika Povilionienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Tai būdavo toks ramus laikotarpis. Vakarais pakaitomis mes – pamotėlė, tėvukas ir aš – po bendrų poterių skaitydavome garsiai knygas – visokias, kokios tik pakliūdavo po ranka. Ir gauti knygą mokykloje dovanų tais laikais būdavo brangiausias daiktas.

Advento vakarais – garsiai skaitomos knygos 

Kiek V. Povilionienė prisimena iš vaikystės, Kūčioms, Kalėdoms žmonės viską darydavo patys savo rankomis. 

„Ir kūčiukus kepdavome, bet taigi ir miltų tais laikais nebūdavo. Mano tėvukai niekada nebuvo „kolchoznikai“, net nežinau, iš kur jie tų miltų gaudavo, bet jeigu pavykdavo kur įsigyti, tai taupydavo šventėms. Pamotėlė, atsimenu, jeigu miltų trūkdavo, iš kažkur rasdavo riestainių, juos supjaustydavo, padžiovindavo, sutrindavo ir naudodavo vietoj miltų, – mintimis apie vaikystės švenčių laukimą ir ruošą joms dalijasi V. Povilionienė. – Pokario metais, kol Stalinas dar valdė, atsimenu milžiniškas eiles, kuriose stovėdavome prie duonos. O ir ji būdavo neskani. O jeigu prieš Kalėdas gaudavai kokį saldainį, tai blizgantį popieriuką saugodavai specialiai eglutės žaisliukui. Įvyniodavome į juos ir grumstelių, ir kokį riešutuką ir puošdavome. Prisidarydavome ir įvairių karpinėlių – prisimenu, kai kaime statydavo vadinamuosius „dubeltus“, dvigubus langus, visi galvodavo, kaip bus gražu per Kalėdas tarp jų pridėti visokiausių karpinukų. Ir ne tik tarp langų, bet ir ant spintelių, visur kur. Dabar šie karpinėliai nunykę, juos pakeitė nauji dalykai.“ 

Dar dainininkė kaip didžiausią vargą prisimena rūpinimąsi žuvimi ir silkėmis, kurios dingdavo jau advento pradžioje. Tačiau dabar, matydama visuomenėje siaučiantį kalėdinį vajų, baisų sumaterialėjimą, kuris prasideda vos ne tuoj po Vėlinių, begalinį skatinimą pirkti ir vartoti, V. Povilionienė teigia pasigendanti absoliučios ramybės, kurią jausdavo su šeima namuose laukdama Kalėdų. 

„Tai būdavo toks ramus laikotarpis. Vakarais pakaitomis mes – pamotėlė, tėvukas ir aš – po bendrų poterių skaitydavome garsiai knygas – visokias, kokios tik pakliūdavo po ranka. Ir gauti knygą mokykloje dovanų tais laikais būdavo brangiausias daiktas“, – prisimena. 

Pirmąją Kalėdų dieną, jos teigimu, jokių darbų nebūdavo daroma – tik krosnis būdavo pakūrenama, o gyvuliams pašaro išvirdavo iš vakaro. Net plaukų šukuotis nebuvo leidžiama, todėl ji prisimenanti, kaip anuomet tvirtai jai būdavo supinamos kasos – kad neišsiskleistų ilgą laiką. 

„Na o Kūčių vakarą, kai tik šeima ir kokie giminaičiai susėsdavo prie stalo, būtinai prasidėdavo būrimai. Dar šeštoje klasėje būdama ant lapukų buvau užsirašiusi visų vyrų vardus, nesvarbu, kad iki tų vyrų oi kaip toli man dar buvo, po pagalve dėjau ir rytą traukiau. Smagu būdavo. Tikrai gražus ir šviesus laikas“, – prisimena dainų atlikėja. 

Veronika Povilionienė. Irmanto Gelūno / BFL nuotrauka

Dabar mūsų yra tiek gausu, kad prie Kūčių stalo vien mūsų šeimynos, vaikų ir anūkų būna septyniolika. Tikra vestuvė ir tikrai jokios ramybės. Bet tai mane ir džiugina. Tai ir yra gyvenimas.

Kūčių gardėsis Povilionių šeimynoje – pyragėliai su grybais

Šiuo metu V. Povilionienė Kūčias ir Kalėdas sutinka didžiuliame būryje artimųjų. 

„Dabar mūsų yra tiek gausu, kad prie Kūčių stalo vien mūsų šeimynos, vaikų ir anūkų būna septyniolika. Tikra vestuvė ir tikrai jokios ramybės. Bet tai mane ir džiugina. Tai ir yra gyvenimas. Prieš susėsdami prie stalo pažiūrime į žvaigždes, visada laužiame paplotėlį ir linkime vienas kitam gera – gražiai eilute prasilenkdami vienas su kitu einame ir kalbame linkėjimus. Šis paprotys labai gražus, taip pat, žinoma – malda ir stalo palaiminimas“, – pasakoja V. Povilionienė. 

Povilionių šeimos Kūčių stalas, anot dainininkės, neįsivaizduojamas be vieno seno patiekalo, kurį visi labai mėgsta ir kurio labai laukia – pyragėlių su grybais. 

„Jie atkeliavo iki šių dienų iš mano vaikystės, tik juos darantysis pasikeitė. Anksčiau ruošdavau aš, o dabar – sūnus, ir, kadangi Tautvilas skulptorius, jie jam pavyksta labai gražūs. Vaikams atskirai, kadangi ne visiems grybų galima, specialiai paruošiama tokių pat pyragėlių su daržovėmis, – sako pašnekovė ir priduria, kad Kūčias su būriu artimųjų dažniausiai švenčia Kaune, o Velykas – Vilniuje. – Gražu, kad šeima yra kartu. Kartais ir kokią dainą sudainuojame, ir kokį žaidimą pažaidžiame, ir daug daug šnekame. Ir niekada prie Kūčių stalo nebūna telefonų – kitomis progomis visko pasitaiko, bet per Kūčias su telefonu rankoje sėdėti būtų didžiulis nusižengimas.“