Unsplash.com nuotrauka

Kaip turbūt daugelis iš jūsų, taip ir mes, „Bernardinai.lt“ komanda, mėgstame muziką – ypač per šventes. Mūsų mėgstamos dainos, melodijos padeda įsijausti į šv. Kalėdų prasmę, kelia nostalgiją ar tiesiog kuria gerą, jaukią nuotaiką.

Kviečiame susipažinti, ko mes klausomės, kai darbų ciklas sustoja, ir su brangiausiais žmonėmis švenčiame Kristaus gimimą.

Simonas Bendžius, religijos temų redaktorius

„Žvaigždės vedami. Šv. Kalėdų giesmės“. Bernardinų jaunimo centras, 2009.

Tai yra gyvo garso muzikos albumas, kurį mūsų šeima kiekvienais metais prieš šv. Kalėdas išsitraukiame iš dėžės ir mielu noru klausomės. Tą padarėme iš šiemet. Kai tik užgrojo pirmasis kūrinys – atrodė, kad kažkas svetainėje ant stalo padėjo ką tik iškeptų imbierinių sausainių, o barbenantį lietų už lango staiga pakeitė tyliai krentančios snaigės.

Šiek tiek apie patį albumą. 2008 m. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje įvyko neeilinis koncertas – jungtinis džiazo, roko ir klasikinės muzikos atlikėjų projektas „Žvaigždės vedami“. Roko grupė „Gyvai“ kartu su dar devyniais muzikantais ir dainininkais atliko netradiciškai, moderniai ir kartu melodingai aranžuotas kalėdines giesmes.

Grupės „Gyvai“, „Ichthus“ ir Mildos Kriščiūnaitės (dabar jau – Žukienės) vokalas man artimai siejasi su tikėjimo kelione, kurią rimčiau pradėjau, atsikraustęs studijuoti į Vilnių ir lankydamas Bernardinų parapiją. Milda dažnai giedodavo bažnyčioje per šv. Mišias. Tad ir „Žvaigždės vedami“ kelia šiltų prisiminimų (Žemiau pateiktoje giesmėje Milda dainuoja nuo 3:12).

Be to, kai pirmąkart klausiausi šio albumo, turiu prisipažinti, daugumos ten esančių tradicinių kalėdinių giesmių iki tol nežinojau – mano aplinkoje jos tiesiog nebūdavo giedamos. Todėl iš šiandien, kai išgirstu žodžius „Ateikite, žmonės“, „Bernelis gimė Betliejuj“ ar „Didis džiaugsmas patekėjo“, man galvoje pirmiausia skamba ne tradiciniai vaikų chorai, o džiazrokinės albumo aranžuotės.

Rasa Baškienė, bendradarbė

Chrisas Rea, „Driving Home for Christmas“. Iš albumo „New Light Through Old Windows“, Magnet, 1988.

Prieš kiekvienas Kalėdas susirandu britų atlikėjo Chriso Rea „Driving home for Christmas“ dainą ir neriu į tą grįžimo namo jausmą. Iki šiurpo smagu žinoti, kad tuoj tuoj susitiksi su pačiais mylimiausiais ir brangiausiais žmonėmis, kad prie stalo vieta paruošta ir tau, kad tavęs laukia ir myli!

Tūkstančių tūkstančiai žmonių skuba per Kalėdas į savąją šventąją žemę – namus. 

Augminas Petronis, dienos redaktorius

Georgas Phillipas Telemannas, „Die Hirten an der Krippe zu Bethlehem“ („Piemenėliai prie prakartėlės Betliejuje“), TWV 1:797, kalėdinė oratorija.

Su šia vokiečių kalėdine klasika susipažinau prieš keletą metų, prieš Kalėdas, kai su choru ją atliko mano tuo metu dar sužadėtinė, dabar jau žmona. Ši oratorija greitai tapo mano klausomų įrašų repertuaro dalimi. Klausausi jos ne tik per Kalėdas, bet labiausiai ji tinka tamsiais gruodžio vakarais, kai namuose jau stovi eglutė ar bent blizgančiais žaisliukais nukabinėta eglės šaka. Šiemet, vieną tokį vakarą, vėl kartu jos klausėmės. Tada brangioji prisiminė, kad vis dar turi stalčiuje dūlančias natas. Jai alto partija pavyksta puikiai, o aš tenoro nesugebu perskaityti – šiek tiek trūksta įgūdžių.

Georgas Phillipas Telemannas (1681–1767) buvo vienas iš žymiausių vokiečių baroko muzikos meistrų, nors buvo beveik visiškas savamokslis – ankstyvoje paauglystėje jo motina ir artimieji nenorėjo, kad jis taptų kompozitoriumi, tad Telemannas kūrė slapta, o būdamas dvylikos net parašė operą. Jis atsimenamas kaip vienas iš produktyviausių visų laikų kompozitorių. Savo karjeros viršūnėje lygiavosi su J. S. Bachu, kuris buvo toks jo geras bičiulis, kad net pakvietė Telemanną būti savo sūnaus krikštatėviu. „Piemenėliai prie prakartėlės Betliejuje“ yra vienas iš gerai žinomų šio kompozitoriaus kūrinių, skirtas užgimusiam Viešpačiui pagarbinti.

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Aš visada su gamtos garsais. Gamtos mylėtojai žino ir klausosi garso operatoriaus bei režisieriaus Vidmanto Blažio gamtos garsų įrašų kolekcijų.

Lieka vis mažiau nepertvarkytų, nesukultūrintų ir žmogaus neįsisavintų vietovių, tačiau reikia įsiminti, kad natūralūs miškai, vandenys, nepažeistos pelkės, nesukultūrintos pievos yra daugelio rūšių augalų bei gyvūnų pamėgtos buveinės.

Lietuvos ornitologų draugija (ir aš Bernardinuose) pristato žinomo gamtininko ir patyrusio ornitologo Eugenijaus Drobelio sukurtą filmą „Laukinės gamtos slėpiniai“. Didelėse giriose ir sunkiai įžengiamuose pelkynuose vis dar galima surasti vietų, kur klesti žmogaus veiklos beveik nesudarkytas laukinės gamtos pasaulis. Filme supažindinama su plačiais Bebros upės pelkynais Lenkijoje, Žuvinto ežero apylinkėmis, Čepkelių raistu, Dainavos ir Rūdninkų giriomis bei kitomis gamtiniu požiūriu išskirtinėmis Dainavos krašto vietovėmis.

Filmo autorius – Eugenijus Drobelis, garso režisierius – Vidmantas Blažys, muzikos kūrinių autorius – Dainius Pulauskas.

Kristina Tamelytė, visuomenės temų redaktorė

Muzika iš filmo „Meilės laukimas“ (angl. In the Mood for Love)

Tiesą sakant, pasirinkau pasidalinti su skaitytojais iš pirmo žvilgsnio su šv. Kalėdomis nesusijusia muzika. Šis grojaraštis iš Honkongo režisieriaus Wong Kar Wai’aus 2000 m. sukurto filmo „Meilės laukimas“ (angl. In the Mood for Love). Filmas pasakoja dviejų žmonių meilės istoriją 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Honkonge.  

Kadras iš filmo „Meilės laukimas“ (angl. In the Mood for Love).

IMDB.com nuotrauka

Visai neseniai dar kartą filmą peržiūrėjau ir vis dėlto nusprendžiau, kad jis galėtų būti ir apie šv. Kalėdas. Visų pirma dėl sodrių raudonų atspalvių kolorito juostoje, su kuriuo nuolat siejamos šios beveik visame pasaulyje minimos šventės. Bet taip pat šv. Kalėdas primena ir filmo tema: artumo, nuoširdaus ryšio, meilės paieška ir šių dalykų laukimas. Labai panašiai, matyt, daugelis mūsų per didžiąsias metų šventes laukiame ir ieškome: artumo, nuoširdaus ryšio ir meilės. 

Siūlyčiau pradėti nuo paties pirmojo grojaraštyje esančio kūrinio „Yumeji’s Theme“ (liet. Yumeji tema): jį filme galite išgirsti keletą kartų, tomis akimirkomis, kai pagrindiniai herojai susitinka naktinio Honkongo gatvėse ar jų gyvenamojo namo koridoriuose. Tarp jų, atrodo, nebyliai ir nepastebimai (bent jiems patiems) mezgasi tikras ryšys. Garso takelyje taip pat daug kiniškos muzikos, Astoro Piazzollos tango garsų, o viena mano mėgstamiausių garso takelių detalių: amerikiečių dainininkės ir pianistės Dinah’os Washington daina „What A Difference A Day Makes“ (angl. Kaip viską gali pakeisti viena diena). Žinoma, rekomenduoju peržiūrėti ir filmą: tai turbūt viena gražiausių juostų apie meilę ir dviejų žmonių artumą, kuri kada nors buvo sukurta kino industrijoje. 

Donatas Puslys, bendradarbis

Vienos perskaitytos ypatingos knygos dėka šias Kalėdas leidžiu klausydamasis Dmitrijaus Šostakovičiaus kūrinių.

„Muzika dvasinės vienatvės akimirkomis gali suteikti mums daugelį dalykų: ji gali mus nuraminti, sutramdyti skausmingas emocijas, atspindėti mūsų pačių avaizdą, kuris yra tikresnis ir geresnis nei tas, į kurį klaidingai įsikimbame. Tačiau ji, tariant plačiau, negali mūsų „matyti“. Muzika gali parengti mus tai akimirkai, kai būsime pamatyti; ji gali pasitarnauti kaip gelbėjimosi valtis pačiuose audringiausiuose vandenyse – metų metus, jei reikia. Tačiau tikram isšigelbėjimui reikalingas kitas asmuo, kad mus pamatytų, pažintų, leistų mums sužinoti, kad vis dar esame verti išgelbėjimo. Muzika man to negalėjo duoti, ne visai – tačiau buvo arti to“, – savo knygoje „How Shostakovich Changed My Mind“ rašo muzikologas ir kompozitorius Stephenas Johnsonas.

S. Johnsonas knygoje atvirai liudija apie savo ligą – diagnozuotą bipolinį sutrikimą. Jis rašo apie itin sudėtingus santykius su tėvais, atskleidžia tas akimirkas, kai jautėsi esąs tarsi Kafkos personažas Gregoras Zamza, virtęs į kažkokį kitiems nebeatpažįstamą bjaurų padarą, kuriam galbūt verta pačiam pasitraukti iš šio pasaulio.

Visoje šioje tamsoje autorius atskleidžia gydomąją muzikos galią, o konkrečiai aptaria, kaip Dmitrijaus Šostakovičiaus kūriniai padėjo jam neprarasti vilties tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis. Paties kompozitoriaus biografijos faktai ne vienam veikiausiai yra žinomi iš Juliano Barneso knygos „Laiko triukšmas“. Jei ne, labai rekomanduoju ir ją. Tačiau S. Johnsono knygoje ši biografija yra papildyta detalia kompozitoriaus kūrinių analize ne tik iš muzikologinės perspekyvos (čia man, kaip ne muzikui, skaityti buvo gana sudėtinga), tačiau ir aprašant istorines kūrinių gimimo aplinkybes ir jų atlikimo kontekstą. Be to, joje meistriškai nutapyti tokie susitikimai kaip kad 2006 metais Sankt Peterburge vykęs S. Johnsono pokalbis su klarnetistu Viktoru Kozlovu, kuris 1942 metais nacių blokadą kenčiančiame Leningrade grojo orkestre, atlikusiame Šostakovičiaus Septintąją simfoniją.

Vis dėlto vertingiausia knyga yra būtent dėl savo liudijimo apie gydomąją muzikos galią. Liudijimo, kuris paremtas ne tik asmeninėmis įžvalgomis, tačiau ir psichologų, filosofų ar žmogaus smegenis tyrinėjusių mokslininkų įžvalgų įkontekstinimu.