Juvelyrė Violeta Adomaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Argentum“ vyko juvelyrės VIOLETOS ADOMAITYTĖS darbų paroda „Vanduo“, ta proga pokalbis su kūrėja apie tai, iš ko ir kaip gimsta dirbiniai, ką jie reiškia kuriančiajam, juos reginčiajam ir nešiojančiajam. Kaip visa tai susisieja, susilieja ir tampa viena – su(si)kurtąja materija, skleidžiančia savo žinią, manifestuojančią unikalią bendrystės istoriją.

Metalai

Violeta, viena jūsų kolekcijų pavadinta „Drawing on silver“ („Piešimas ant sidabro“), taigi nusakykite sidabrą, taip pat – auksą – geltoną ir baltą, – platiną. Pasidalinkite juvelyrine metalų pajauta, patyrimu kuriant.

Visų pirma, kas šauna į galvą, tai sidabro minkštumas ir baltumas. Ir tai, kad jis sąlyginai yra nebrangus, tad galiu eksperimentuoti į valias. Galiu juo žongliruoti, būti laisva. Sidabras labai kalus, tinka tiek bandymams, tiek baigtiniams darbams. Jis lengvas, aiškus, tarsi mėnulio šviesa. Sidabras vienintelis toks minkštas, visi kiti balti metalai yra kieti (paladis, platina, plienas, chromas, rodis, iridis).

Senovės Egipte sidabras buvo vertinamas labiau už auksą. Galbūt dėl to, kad jo buvo mažiau randama. Geltonas auksas, ypač 750 prabos – tai saulės, dienos energija, su šia medžiaga ypač smagu dirbti. Auksas ekstravertiškas, iš jo padaryti kažką negražaus yra labai sunku, jis švyti. Auksas nelaidus karščiui. Baltos ar pilkos spalvos metalų yra daug (sidabras, geležis, alavas, cinkas, baltas auksas, paladis, platina), o auksas yra vienintelis tokio gražaus geltonumo. Tačiau aš nelenkiu galvos prieš auksą. Galų gale auksas tėra tarytum geltonos spalvos dažų tūtelė.

Balto aukso vis dar nelabai suprantu. Pats grynas auksas yra geltonas nelyginant saulė, galvoju, kodėl jo geltoną spalvą reikėtų slėpti? Su juo man dirbti sunkiau, tarsi jis pats prieštarautų būti baltas. Jei jau tenka kažką iš jo daryti, tai renkuosi aukso ir paladžio lydinį. Baltas auksas buvo sugalvotas kaip alternatyva brangiai platinai.

Pastaroji man vis dar tolima, su ja daug nedirbu. Kūrybos su šiuo metalu yra visai kita specifika, reikalinga itin kaitri ugnis. Platina yra kieta, sunki, ir tas jos baltas pilkumas labai ypatingas, gilus, lyg senovinis.

Iš tiesų pati esu tik kaip įrankis. Idėja, mintis, estetika man rūpi, pati medžiaga – mažiau. 

Violetos Adomaitytės apyrankė „Korys“. „PhotoLab“ nuotrauka
Violetos Adomaitytės vėrinys „Gėlės“. V. Adomaitytės nuotrauka
Violetos Adomaitytės žiedas „Spiralė“. V. Adomaitytės nuotrauka

Mano tikslas būti lanksčiai, atvirai ir neturėti teisiančio žvilgsnio. O visa tėra formos, figūros; tai tarsi abėcėlės raidės, kurios virsta žodžiais. Skirtingos kombinacijos – skirtingi žodžiai. Su tomis formomis aš galiu žaisti, priklausomai nuo to, ką noriu pasakyti.

Kūrybos abėcėlė vaikystės patirtyse

„Drawing on silver“ kolekcijoje jūsų kūriniai – įvairios geometrinės formos, nusakykite jas plačiau, kuri jų artimiausia ar tolimiausia jums? Kodėl?

Mano tikslas būti lanksčiai, atvirai ir neturėti teisiančio žvilgsnio. O visa tėra formos, figūros; tai tarsi abėcėlės raidės, kurios virsta žodžiais. Skirtingos kombinacijos – skirtingi žodžiai. Su tomis formomis aš galiu žaisti, priklausomai nuo to, ką noriu pasakyti. 

Geometrinės figūros, skirtingos formos – visa veda atgalios, jūsų kūrybinių ištakų link. Violeta, jūs Vilniaus dailės akademijoje studijavote vaizduojamąją grafiką, po trejų metų VDA Telšių dailės fakultete ėmėtės metalo meno. Žiūrint į šiandienius jūsų darbus, regėtinas grafiškumas, polinkis piešti, kuris jus lydi nuo vaikystės. Prisiminkite tą ankstyvąjį metą, ką ir kaip dažniausiai piešdavote?

Vaikystėje beveik visada piešdavau žmones, jų veidus, figūras, drabužių modelius, medžio viduje įsikūrusius voveraičių namus ar laivų interjerą, įsivaizduodavau, kaip ten galima gyventi. Mergaičių, princesių daug esu pripiešusi. Linijomis, ornamentais išvedžiodavau žurnalus, laikraščius namie. Jei įsitaisydavau žiūrėti televizorių, tai būtinai tuo metu dar ir piešdavau, taip labai dažnai praleisdama veiksmą ekrane.

Prisimenant vaikystę, koks ryškiausias, esminis jos vaizdinys iškyla? Galbūt juvelyrikos dirbiniu – pačios jau sukurtu ar tik įsivaizduojamu – galėtumėte įsimbolinti tą savo pieštąją vaikystę, apskritai pačią vaikystės idėją?

Gal tai būtų kažkas su raudona spalva?.. Nes prisimenu ir pirmą daiktą, kurį buvau pavogus iš draugės namų – raudoną liemenę lėlei. Vaikystėje dažnai bėgdavo iš nosies kraujas, labai daug lakstydavau, todėl vasarą visados būdavau nubrozdintais keliais. Raudonos spalvos yra ir širdies simbolis, ir tradicinės tulpės, pražysdavusios kiekvieną pavasarį prie namų, kuriose galvodavau, kad gyvena fėjos. Raudonas buvo ir mano sarafanas, su kuriuo vieną dieną nuėjau į darželį, o ten vyresnė mergaitė mane dėl raudonos sarafano spalvos pavadino komuniste. Buvau labai įskaudinta ir nuo to karto aš juo jau nevilkėjau.

Nesu dar pasitelkusi raudonos spalvos, bet tikrai norėčiau ką nors su ja sukurti.

Violetos Adomaitytės vėrinys „Didelis figos lapas“. Nelės Chomičiūtės nuotrauka
Violetos Adomaitytės vėrinys „Maži figos lapai“. V. Adomaitytės nuotrauka

Kūrinys gali patraukti akį visai, rodos, atsitiktinai, jis tiesiog rezonuoja su tavimi, visai be jokio paaiškinimo. Vien tiktai daikto grožio neužtenka. Jis turi būti stiprus, transliuoti žinią, skleisti energiją. Kartais pats kūrinys gali būti netgi bjaurus, tačiau jo vertė nuo to nemažėja. Grožis tikrai nėra pagrindinis veiksnys.

Kūryba, išpildanti idėjas

Įdomus jūsų kūrybinis deimanto, perlo, safyro taikymas.

Brangakmeniai yra šie: safyras, rubinas, smaragdas ir deimantas. Visi kiti yra pusbrangiai. Akmens spalvą renkuosi pagal darbo sumanymą. Kūrinio idėja diktuoja man, kaip ją išpildyti. Tada jau žiūriu, kokio akmens reikia.

Man deimantas asocijuojasi su tuo, kad visų pirma jį gamtoje reikia pastebėti, iškasti, apdirbti ir nušlifuoti, kad jis įgautų tą tikrąjį spindesį. Visa tai man primena žmogų. Daug reikia patirti, kol žmogus atsiskleidžia savo grožiu. Ir deimantas turi tą krūvį, tą sukauptą ir atskleistą energiją.

Tačiau man deimantas taip pat tėra tarsi raidė abėcėlėje. Pirmiausia šauna kūrinio idėja, o deimantas tik vėliau ateina, jis nėra centrinis.

Iš tiesų iki galo nesuprantu deimantų rinkos. Manau, kad pasaulinėje prekyboje jų galėtų būti gerokai daugiau ir mažesnėmis kainomis.

Perlas gimsta į kriauklę patekus svetimkūniui. Jis dirgina jautrų moliusko kūną, tad, sluoksnis po sluoksnio apgaubdamas tą svetimkūnį perlamutru, moliuskas užaugina perlą. Galima būtų tai vėl sugretinti su žmogumi. Visi skausmai, žaizdos, nelyginant tie svetimkūniai patekę kriauklėn, gali virsti žmogaus grožiu, šviesa. Tai čia galvojant iš žmogaus perspektyvos.

O ką jaučia pati kriauklė, iš kurios paimamas perlas? Skausmą? Palengvėjimą?

Nors safyrų būna įvairių spalvų, tačiau vis tiek man safyras asocijuojasi su mėlyna spalva. Ryškia mėlyna spalva. O tai yra ir vanduo, ir dangus, ir žmogaus akių spalva, ir bliuzas, taip pat mėlyna simbolizuoja ištikimybę, kilmingumą – juk yra sakoma „mėlyno kraujo“. Mėlyna net ten minima, kur nesitikėtum rasti vertės – Elvis Presley dainuoja: „Don't you step on my blue suede shoes.“ Ir galbūt visos tos reikšmės susilieja safyre, ir jis tarsi sako: „Tu esi vertingas/-a, ir aš tavęs nenuliūdinsiu.“

Tiesą pasakius, nesu pamišusi dėl brangių akmenų. Lygiai taip pat mėgstu paprastus akmenis iš upių, jūros ar rastus tiesiog ant žemės. Ir įvairios formos, ir skirtingos jų spalvos mane žavi. Turiu galimybę juos pjaustyti, apdirbti, todėl galiu eksperimentuoti. O ir jūros bangų nugludintos stiklo šukės man patinka.

Spiralės kaip gyvenimo suvoktis, kuriant bendrumo kelią

Vienas jūsų kūrybos rinkinys „Spiraliniai žiedai“. Violeta, spiralė – tai gyvenimo, žmogaus būties, laiko tėkmės, pačios visatos ar... įvaizdinimas? Ką ji simbolizuoja jums?

Spiralė – sūkurys – tai ir judesys, ir erdvė, ir tėkmė, ir laikas. Nuo dangaus kūnų judėjimo iki besisukančios šaukšteliu išmaišytos arbatos puodelyje. Tai – gyvenimas.

Kuriate ir vestuvinius, ir sužadėtuvių žiedus, tad pasidalinkite juvelyrės patirtimi, kas ir kokia, ką reiškia jums pačiai ši kūryba, paženklinta asmeniškumo, autentikos, kai iš dviejų gimsta viena, kai įvyksta sąjunga ir išsipildo sakrali tapsmo realizacija?

Vestuviniai žiedai yra simbolis, kurį mato visi žmonės. Tai meilės, pasirinkimo ženklas. Beje, santuokos metu žiedai yra ir palaiminami, tarsi įkraunami.

Man labai patinka daryti vestuvinius žiedus; visas procesas – nuo rinkimosi iki galutinio rezultato. Visada dalyvauja pora, jie tariasi, priima bendrą sprendimą. Visada džiaugiuosi už juos.

O sužadėtuvių žiedo užsakyme visada yra daug paslapties, nuojautos, spėjimo, jautrumo. Tame žiede yra užkoduota mylimojo meilė. Visa tai yra meilės šventė. Vertinu, kad galiu būti to dalimi. 

Apskritai ką reiškia, kas yra juvelyrikos kūrinys, nešiojamas žmogaus? Pasidalinkite asmeniškai juvelyrikos kūrinio prasmės patyrimu?

Dažnai juvelyrikos kūrinys tampa identiteto dalimi; jis transliuoja artimą idėją ar perteikia savo unikalią istoriją, įprasmina kokį nors reikšmingą įvykį, primena brangų žmogų. Iš esmės tai įvyksta, kada kūrinys susietas su kuo nors mums svarbiu. Jis tada tarytum tiltas, jungiantis patirtį ir nešiotoją.

Juvelyrinis darbas yra labai arti žmogaus – prie jo odos, tai labai intymu.

Tačiau juvelyrika gali būti visokia. Aš pati koncentruojuosi ties nešiojamais juvelyrikos darbais. Tačiau nešiojama juvelyrika nebūtinai reiškia, kad kūrinys nešiojamas 24 val. per parą, galima juvelyrikos darbą užsidėti ir tik, pavyzdžiui, vienai minutei per savaitę.

Prieš dvejus metus močiutė man padovanojo tarpukario laikų kryžiuką-pakabuką, kuris jai atiteko iš jos mamos. Perdavė man jį į mano rankas kaip kokį lobį.

Prisiminkite savo pačios pirmąjį juvelyrinį papuošalą. Galbūt su juo kuriasi ilgalaikė istorija, tam tikras bendrumo kelias?

Vaikystėje Kryžių kalne nusipirkau sau kičinę širdutę-pakabuką su vienoj širdutės pusėj pavaizduotu Jėzumi, o kitoj pusėj – Marija. Aš taip buvau įtikėjus ta galia, kad visiems savo draugams sakydavau, kad štai Dievas mane globoja (lankiau katalikišką mokyklą).

Vieną kartą su drauge buvau miške ir šokau per balą, ir neperšokau tos balos, tada draugė ir sako: „Štai tavęs Dievas ir neapsaugojo.“ Prisimenu, buvau sumišusi, bet viduje galvojau, kad bala, mano įpuolimas į ją ir Dievas – visai nesusiję. Tačiau buvo apmaudu. Turiu tą pakabutį dėžutėje, dabar jis kelia šypseną ir primena linksmas, lengvas ir kartais labai naivias vaikystės dienas.

Jūsų manymu, kas tą bendrumo kelią lemia, kaip jis kuriasi, užsimezga dėl kūrinio grožio, artimumo, įsigijimo, turėjimo, nešiojimo asmeninės prasmės?

Kūrinys gali patraukti akį visai, rodos, atsitiktinai, jis tiesiog rezonuoja su tavimi, visai be jokio paaiškinimo. Vien tiktai daikto grožio neužtenka. Jis turi būti stiprus, transliuoti žinią, skleisti energiją. Kartais pats kūrinys gali būti netgi bjaurus, tačiau jo vertė nuo to nemažėja. Grožis tikrai nėra pagrindinis veiksnys.

Violetos Adomaitytės žiedas „Apskritimas. Migdolo žiedas“. V. Adomaitytės nuotrauka
Violetos Adomaitytės auskarai „Kubai“. „PhotoLab“ nuotrauka
Violetos Adomaitytės segės „Aš esu vanduo“. Nelės Chomičiūtės nuotrauka

Man smalsu, kur mano fantazija gali mane nunešti, pačią save nustebinti ir provokuoti, perlipti nusistatytas ribas. Tiesiog kurti išjungus vidinį kritiką. Kartais ateini, kur baisu, bet vis tiek reikia tęsti kūrybinį procesą. Nesistengti įtikti. Aišku, čia slypi ir pavojus, dėl to, kad žmogui reikia palaikymo, bet vis tiek paskutinį žodį turi tarti vaizduotė, ir kuo daugiau leidi jai pasireikšti, tuo daugiau jos yra.

Mintis ir materija – vizijos išraiška

Kas ir kokia juvelyrika šiandienio vartojimo kultūroje, ji tebėra autentiška, geba byloti unikalumą ir liudyti kūrinio bei pačios kūrybos ilgaamžiškumą? Kas toji išskirtinė autentika – kūrybos ir turėjimo, nešiojimo prasme, – kiek viso to esama dabarties juvelyrikoje?

Tradicinė juvelyrika, aišku, vis dar egzistuoja. Poros tuokiasi, žmonės nori įprasminti tam tikrus jų gyvenimo įvykius, perka dovanas, moterys nori būti gražios, vyrai taip pat.

Vis dėlto klausimai yra keliami: ar juvelyrika vis dar bus aktuali, kai vis daugiau ir daugiau veiksmo vyksta internete, popieriniai pinigai yra keičiami skaitmeniniais ir pan.; kai technologijos jau taip pažengusios, kad vos ne bet kas gali spausdinti 3D juvelyrikos dirbinius?..

Pati asmeniškai koncentruojuosi į rankų darbo vienetinę juvelyriką, kai kūrinį kuria menininkas, o ne prekės ženklas ar kompanija. Aš tikiu, kad visada bus žmonių, vertinančių autorinę juvelyriką dėl to, kad ji gyva.

Juvelyrikos kūrinys, suformuotas rankomis, yra stipresnis, patvaresnis nei spausdintas ar lietas, molekulės jame yra visai kitaip suspaustos – tankiau, dėl to jis net yra sunkesnis, svaresnis. Bet ne tik materialine prasme; tikiu, kad ir dvasine.

Žmonės nori būti tarp žmonių, nori jausti palaikymą, o juvelyrikos darbas, sukurtas menininko, yra įprasmintas šios intencijos, todėl jis teikia bendrystės, artumo jausmą ir atveria kelius tolesnei komunikacijai. Pavyzdžiui, įsisegęs auskarus žmogus tarsi sako: „Galite į mane žiūrėti.“

Juvelyrikos kūrinyje susijungia materija ir mintis. Tai yra didžiausia minties ir energijos koncentracija, išreikšta pačiame mažiausiame plote. Juvelyrika yra meno rūšis, tai medija išreikšti viziją. O tada jau galime klausti, ar iš viso menas yra reikalingas? Mano atsakymas būtų – taip, aišku.

Juvelyrika – tai mano kelias, kuriuo pasirinkau eiti. Ir norėčiau, kad kuo daugiau žmonių prisijungtų. 

Yra papuošalų, kurie – tik išskirtinėms progoms, yra tų, kurie su žmogumi kasdien? Jūsų nuomone, tikslinga tai, kas brangiausia, laikyti toliausiai savęs? O gal kuo rečiau, tuo ypatingiau?

Labai priklauso nuo dirbinio. Juk vėrinio kiekvieną dieną nenešiosi. O kažką minimalistinio gali visada. Vieni darbai gali būti skirti kiekvienai dienai, kiti – ypatingoms progoms. Nuo to darbų vertė nesikeičia. 

Violeta, kas jums yra kūryba?

Man smalsu, kur mano fantazija gali mane nunešti, pačią save nustebinti ir provokuoti, perlipti nusistatytas ribas. Tiesiog kurti išjungus vidinį kritiką. Kartais ateini, kur baisu, bet vis tiek reikia tęsti kūrybinį procesą. Nesistengti įtikti. Aišku, čia slypi ir pavojus, dėl to, kad žmogui reikia palaikymo, bet vis tiek paskutinį žodį turi tarti vaizduotė, ir kuo daugiau leidi jai pasireikšti, tuo daugiau jos yra.