„Niekieno vaikai“ nuotrauka

Ne vienai mamai ar tėčiui, pakliuvusiems su savo atžala į ligoninę, yra tekę stebėti vienišą mažą vaikelį, ligoninėje leidžiantį dienas be artimo žmogaus globos. Šiai problemai nelikusios abejingos dvi moterys – Indrė Vileitė ir Mariana Sutkienė – 2018 m. birželio 1 d. pradėjo iniciatyvą „Niekieno vaikai“, prie kurios pakvietė jungtis savanorius, kurie rūpintųsi vienišais vaikais Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Dauguma tokių vaikučių į ligoninę pakliūna iš globos institucijų, nors pasitaiko, kad į ligoninę atvežami vaikai, paimti iš krizinių situacijų šeimose.

Daugybė žmonių jungiasi prie šios iniciatyvos: savanoriai vaikučius lanko Vilniaus klinikinėje ligoninėje,Vilniaus Santaros klinikose, Kauno klinikinėje ligoninėje, Kauno ir Šiaulių Respublikinėse ligoninėse, o nuo 2019 m. liepos mėn. - jau ir Klaipėdos Vaikų ligoninėje.

KRISTINA SKIESGILĖ, jau pusmetį skirianti savo laiką pamirštiems vaikams, sako, kad savanorystė yra tarnystė. „Manau, kad ta tarnystė yra vienas svarbiausių dalykų, dėl ko mes esame šioje visatoje. Visi mes atsinešame kažkokių savo dovanų, talentų, jie skirti ne mums, o kitiems. Duodamas kitam realizuoji save, ir tuomet ateina ir laimė, ir prasmė.“

Kristina Skiesgilė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ateinate pas vaikelius, kuriems tenka būti vieniems. O kaip jaučiatės, kai uždarote ligoninės duris ir grįžtate namo? Juk prisirišti labai žmogiška.

Mūsų iniciatyva yra orientuota į čia ir dabar, tačiau nesame kažkokie robotai. Pradžioje būdavo ir ašarų… Bet būnant su vaikeliu tam nėra laiko – tu tiesiog su juo būni. O grįžus namo sukyla jausmai, atsiriboti neišeina, bet kuo daugiau įgyji patirties, tuo lengviau.

Aišku, ir atvejų būna įvairių. Prie vienos mergaitės, gimusios anksčiau laiko, mums teko budėti keturis mėnesius. Ji nereagavo į aplinką, nevaldė rijimo reflekso, ją kamavo epilepsija, teko seiles nusiurbinėti. Žinodamas, kad ji nebepasveiks, tiesiog būni su ja čia ir dabar.

O jus apmokė, kaip elgtis tokiais atvejais?

Visas procedūras atlieka medicinos personalas, o mes atliekame tėvų funkcijas: raminame, palaikome vaikus, keičiame jiems sauskelnes. Daug kas priklauso ir nuo personalo, ir nuo paties savanorio. Maitinimas garstrostomu ne visiems savanoriams priimtinas, kai kuriems tai baisu, nemalonu. Aš dažniausiai prie vaikučių būnu naktimis, nes dieną rūpinuosi savo abiem mergytėmis. Vyresniajai yra aštuoneri metai, o jaunėlei – dveji su puse. Naktį tenka kūdikį maitinti, nes, jei to nedarysi, ateis personalo darbuotojai.

Niekieno vaikai" nuotrauka

Kaip sekasi viską suderinti? Juk su pustrečių metų vaiku namuose irgi yra ką veikti?

Grįžusi po nakties stengiuosi numigti dukros pietų miego metu. Man patinka būti su savo šeima, tačiau būtent savanoriaudama jaučiu, kad įgyvendinu Dievo planą, kad padarau tai, dėl ko atėjau į šią žemę. Esu linkusi pastebėti ir benamius, ir šiaip rūpintis kitais. Žiūrėdama paramos koncertus verkdavau, bet paskui supratau, kad tas mano gailestis neduoda jokios naudos.

Kai pradėjau veikti, iškart atsigavau. Atėjo prasmės pojūtis, suvokiau, kad gyvenu taip, kaip norėčiau. Šios iniciatyvos organizatoriai ir savanoriai yra išskirtiniai. Pirmą kartą sutikau tiek daug labai šiltų ir nuoširdžių žmonių, ateinančių duoti.

Kai atbudi tas penkias valandas, o naktį – dešimt, ir sužinai, kad atvežė vaiką iš krizės, ir žinai, jog vaikas vienas, eini ir dar budi tas tris valandas... Ir visi mes tokie patys, tad vaikai niekada nelieka vieni!

Savanoriauju Santarų ir Antakalnio klinikose. Mes globojame visus vienišus vaikus. Prie tos mergaitės, apie kurią pasakojau, pasikeisdami budėjome keturis mėnesius. Likdavo tik keli tarpeliai, kurių nebegalėjome visiškai užimti. Vilniuje yra 52 savanoriai, tačiau be to vaikelio dar turėjome ir kitų, kuriais teko rūpintis…

Tokie vaikučiai dažnai patys save čiūčiuoja prieš miegą, linguoja. Guldžiausi jį šalia, mačiau, koks svarbu jam mano balsas, dainelės, jis čiupinėjo, glostė, stebėjo mano mimikas. Čia jo didžiausi žaidimai, jis nemiegos net tris valandas, jei būsi šalia jo.

Pastebėjome, kad ir ligoninės personalas keičiasi. Aišku, jie turi savo darbų, ir suprantama, kad jie padaro, kas būtina, tačiau jau pastebėjome, kad jie irgi prisėda prie vaikelio, glosto jį. Aš budžiu pusę metų, ir matau, kad ta empatija užkrečiama.

Kokius vaikučius jums tenka globoti ligoninėse?

Atveža vaikų iš globos namų, iš šeimynų, kuriose jie gyvena po reformos, atveža ir turinčiųjų negalią – Dauno sindromą, autizmą, alkoholio sindromą. Jie sunkiai kalba, jų raida atsilikusi, dažnai jie mažo svorio, širdutė blogai veikia, dažnas ir po operacijos...

Kristinos Skiesgilės nuotrauka

Šią savaitę budėjau prie berniuko, kenčiančio nuo alkoholio sindromo. Tokie vaikučiai dažnai patys save čiūčiuoja prieš miegą, linguoja. Guldžiausi jį šalia, mačiau, koks svarbu jam mano balsas, dainelės, jis čiupinėjo, glostė, stebėjo mano mimikas. Čia jo didžiausi žaidimai, jis nemiegos net tris valandas, jei būsi šalia jo. Tuomet aš atsisėdu ant lovos kraštelio, pasitraukiu, ir jis iškart užmiega, nes pripratęs užmigti vienas. Yra to liūdesio, bet ir džiaugsmo, kad kažką gali tokiam vaikeliui duoti, nes kitaip jis būtų vienas…

Visi klausinėja, ar vaikui nebus dar didesnė trauma, kai jis prisiriš ir teks skirtis. Bet mūsų vadovė, vaikų psichologė, konsultavosi su specialistais, kurie pasakė, kad vaiko raidai labai svarbi net ir viena diena, praleista kartu su jį globojančiu žmogumi. Jis pamato kitokį santykį, o kūdikiams labai svarbus lytėjimas, nešiojimas, tuomet jie kitaip vystosi. Gaudami dėmesio, jie išmoksta sėdėti žymiai greičiau.

Deja, lietuviai nėra linkę įvaikinti negalios paliestų vaikų. Bet girdėjau, kad Lietuvos vaikus, kurie neįgalūs, linkę įsivaikinti užsienio piliečiai. Man atrodo, kad savanorystė Lietuvoje dar nėra tiek populiari kaip užsienyje, tačiau matau, kad žmonės jau užsikrečia ja. Kai kas gal dar nežengia to žingsnio, bet ateis diena, kai nebeklausime, „ar savanoriauji?“ Klausime, „kur savanoriauji?“ Man atrodo, kad savanorystė yra tarnystė. Manau, kad ta tarnystė yra vienas svarbiausių dalykų, dėl ko mes esame šioje visatoje. Visi mes atsinešame kažkokių savo dovanų, talentų, jie skirti ne mums, o kitiems. Duodamas kitam realizuoji save, ir tuomet ateina ir laimė, ir prasmė.

Kaip į savanorystę žiūri Jūsų vyras?

Jis be galo jautrus, labai mylintis vaikus ir labai norėtų pats savanoriauti, bet yra gal kiek per jautrus. Jis mane labai palaiko likdamas su vaikais, kai aš budžiu naktį ligoninėje. Gal kada nors jis susiras, kur savanoriauti.

Kiek laiko budite?

Yra reikalavimas, kad prie vaikučio budėtų ne daugiau kaip septyni savanoriai, kad nebūtų didelės kaitos. Didesnis skaičius būtų per didelis vaikučiui. Per mėnesį reikėtų budėti penkias dienas po penkias valandas prie to paties vaikučio. Bet nutinka, kad budime ir daugiau, ypač, kai matome, kad niekas prie jo neateis.

O vaikai prisiriša prie kurio nors konkretaus žmogaus?

Gal nebent didesni vaikai, tačiau man tenka budėti prie kūdikių. Vilniuje per mėnesį paliekami bent du kūdikiai ligoninėje. Vyresni vaikai, patekę į krizines situacijas, irgi vežami į ligoninę. Kaimynai, sužinoję apie vieną likusį namie vaiką ar girtus tėvus, iškviečia policiją. Į ligoninę patekęs vaikas bus prižiūrėtas ir pamaitintas. Būna, kad tėvai pasirodo, būna, kad ir ne...

Kokių miestų ligoninėse šalia vienišų vaikučių budi jūsų savanoriai?

Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje. Tačiau mūsų labai laukia ir kiti miestai. Mes greitai plečiamės, mus labai palaiko daugybė žmonių. Kiekviename mieste turime po 2 koordinatores. Jos mumis rūpinasi, skiepija nuo gripo, pasirūpina bilietais į koncertus. Savo grupelėse, sudarytose iš šešių žmonių, bendraujame su psichologais, išsakome savo jausmus, problemas. Jaučiame labai didelį nuoširdų rūpinimąsi mumis.

Niekieno vaikai" nuotrauka

Ar tenka budėti prie vaikučių, sergančių nepagydomomis ligomis?

Įstrigo ta mergaitė, apie kurią minėjau. Ji jau nebepasveiks, jai teko paliatyvios slaugos skyriuje gulėti… Tokiame skyriuje budėdamas žinai, kad vaikas gali bet kada mirti. Mums organizavo specialius kursus, kad žinotume, kaip elgtis, jei atsitiktų būti prie mirštančio vaiko. Bet mergaitė vis dėlto grįžo namo iš ligoninės, sulaukusi pusės metų.

Bet man nebuvo sunku. Tiesiog buvau prie vaiko, atiduodama tai, ką turiu geriausio. Stengiausi per daug negalvoti apie ateitį. Yra jautru, liūdna, žinai, kad operacijos vaikutis gali nebeatlaikyti. Nuolat mąstai apie tai. Mūsų neleidžia į reanimaciją. Mums niekas nesako apie vaiko situaciją: kaip jį paėmė, kas nutiko, kur jis buvo vėliau išvežtas. Yra tas anonimiškumas, konfidencialumas, bet norėtųsi žinoti, kaip jam toliau einasi.

Ar nekyla minčių aplankyti vaikų, šalia kurių praleista tiek daug laiko?

Kyla. Prieš Kalėdas lankėme kūdikių namus, ir ten sutikome savo mažuosius bičiulius. Bet nuolat lankantis ar prisirišant prie kokio vaikučio dingsta savanorystės esmė. Mums to nedraudžia, bet susiklosčiusi praktika yra kitokia.

Mano nuomone, ta savanorystė būtina kiekvienam iš mūsų. Tu daugiau gauni, nei pats duodi. Kai kurie savanoriai sako, kad jie netgi pailsi. Ir tos meilės, ir prasmės man niekas kitas nesuteiks. Verta pabandyti, o kas pabando, tas lieka laimingas. Nė vienas neišėjo dėl to, kad jam buvo per sunku.