Iš septintojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio 

Adomas Šrėteris Silezietis „Giesmė apie Lietuvos upę Nemuną“, išvertė ir parengė Eugenija Ulčinaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, 64 p., [500] egz. Dailininkė – Elona Marija Ložytė. 

Šiais metais minimos 465-osios pirmojo Adomo Šrėterio poemos „Giesmė apie Lietuvos upę Nemuną“ leidimo metinės. Joms pažymėti skirta nauja poemos publikacija, kurią parengė lotyniškosios Lietuvos literatūros tyrėja Eugenija Ulčinaitė, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla. Knygoje rasime įžanginį Ulčinaitės straipsnį, lotyniško poemos originalo faksimilę, naują vertimą į lietuvių kalbą. Įžanginiame straipsnyje „Adomo Šrėterio „Giesmė apie Nemuną“: Istorijos ir mitologijos verpetuose“ pristatomas poemos autorius, jo kūryba, Nemunui skirta mokslinė ir grožinė literatūra, parodomas istorinis poemos kontekstas, aptariamos literatūrinės kūrinio ypatybės, patikslinama jo perspaudų ir tyrimų bibliografija.

Adomas Šrėteris (Adam Schröter, Schoreter, Adamus­ Schröterus, Schroeterus, apie 1525 – apie 1572) gimė Si­le­zijoje, sulenkėjusio vokiečio šeimoje. Studijavo Frank­furto prie Oderio, Prahos, Paduvos, Krokuvos universitetuose. Baigęs studijas poetas gyveno ir kūrė mecenatų dvaruose. 1564 m. jam buvo suteiktas „poeto laureato“ (poetalaureatus) vardas. Visi Šrėterio kūriniai išspausdinti Krokuvoje 1550–1559 m. Straipsnio autorė išvardija šiuos Šrėterio kūrinius: „Elegijų ir epigramų knyga“ (Elegiarum liber unus, item epigrammatum, s. a., [apie 1550]), „Eleginė giesmė apie Žygimanto Augus­to ir Kot­rynos vestuves“ (De nuptiis Sigismundi Augusti et Cathe­rinae carmen elegiacum, 1553), „Veličkos druskos kasyklų aprašymas“ (Salinarum Vieliciensium descriptio, 1553), „Eleginė giesmė apie Lietuvos upę Nemuną“ (De fluvio Memela Lithuaniae carmen elegiacum, 1553), „Sapfinė giesmė apie Jėzaus Kristaus, mūsų Išganytojo, gimimą“ (De natali Jesu Christi Salvatoris nostri carmen sapphicum, 1555), „Imperatoriškasis sostas Imperatoriaus Ferdinando I garbei“ (Solium caesareum in honorem Imperatoris Ferdinandi Primi, 1569).

Pasak E. Ulčinaitės, jau pirmajame Šrėterio kūrinyje – „Elegijų ir epigramų knygoje“ – išryškėjo poeto polinkis kurti vadinamąją „mokslingąją poeziją“ (poesis docta), pasižyminčią antikinės mitologijos vardų, įvaizdžių, literatūros parafrazių ir aliuzijų gausa. Panegirinio pobūdžio rinkinyje esama autentiškų žinių apie Šrėterio šeimą, poeto gyvenamo laiko įvykių atgarsių. IV elegijoje poetas kreipiasi į mokslų siekti skatinusį tėvą, sėkmės linki motinai, seseriai, broliui. XV elegijoje kalbama apie Barboros Radvilaitės karūnavimą.

Mokslingosios poezijos bruožai būdingi „Eleginei giesmei apie Žygimanto Augusto ir Kotrynos vestuves“, kuri skirta karaliaus Žygimanto Augusto santuokai su Austrijos imperatoriaus Ferdinando I Habsburgo dukterimi išaukštinti. Vestuvinėje poemoje gausu ne tik antikinio epitalamijo kūrėjų – Katulo, Stacijaus, Klaudiano, bet ir kitų Antikos autorių – Ovidijaus, Vergilijaus, Horacijaus, Tibulo, Propercijaus – parafrazių, reminiscencijų. Vienas iš paskutinių Šrėterio kūrinių – „Imperatoriškasis sostas, keturiomis dorybėmis, būtent teisingumu, išmintimi, narsa ir santūrumu paremtas“ – panegirika Kotrynos tėvui Ferdinandui I, kuris 1558 m. buvo paskelbtas vokiečių Šventosios Romos imperijos imperatoriumi.

Religinio turinio „Sapfinėje giesmėje apie Jėzaus Kristaus, mūsų Išganytojo, gimimą“ keliamas Jėzaus gyvenimo žemėje ir kentėjimo prasmės klausimas. Apibendrindama Šrėterio kūrybos apžvalgą Ulčinaitė konstatuoja jį buvus tipišku XVI a. rūmų poetu, fiksavusiu savo mecenatų ir globėjų aplinkos įvykius, vykdžiusiu jų užsakymus ir pavedimus. Šrėterio portretą renesansinės asmenybės bruožais papildo autorės pateikiami faktai, kad gyvenimo pabaigoje jis studijavo žymaus vokiečių mediko ir filosofo Teofrasto Paracelso (1493–1541) veikalus, paskelbė dviejų jo traktatų vertimus iš vokiečių į lotynų kalbą: „Apie ruošinius“ (De praeparationibus lib­ri duo, Cracoviae, 1569) ir „Pagrindiniai teiginiai apie gamtos paslaptis“ (Archidoxorum [...] de secretis naturae mysteriis libri decem, Cracoviae 1569, Basileae, 1570).

Lietuvių literatūros istorijoje Šrėterį įtvirtino poema „Eleginė giesmė apie Lietuvos upę Nemuną“, skirta išaukštinti poeto mecenatui Peremislio vėliavininkui Mikalojui Tarlai (Mikołaj Tarło, m. 1578), kuris Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto pavedimu apie 1548–1570 m. atliko Nemuno išvalymo nuo akmenų ir pritaikymo laivybai darbus. Prozinėje dedikacijoje Šrėteris šlovina mecenatą, iškelia įvykio reikšmę, remdamasis Antikos istorijos ir mitologijos pavyzdžiais pagrindžia savo užmojo – įamžinti Tarlos nuopelnus Lietuvos gyventojams, pirkliams, valstybės iždui ir valdovui – svarbą.

Poemoje veikia daugybė mitinių būtybių – nereidžių, driadžių, napėjų, upių, šaltinių ir miškų nimfų, kurios praneša Vyslos upės dievui apie karaliaus Žygimanto Augusto sumanymą imtis Nemuno išvalymo darbų. Tėvo Istulos (pater Istula) lūpomis aukštinamas ne tik Mikalojus Tarla, bet ir kiti prie šio žygdarbio prisidėję ar su jo teikiama nauda susiję LDK didikai, tarp kurių bene žymiausias – Olykos kunigaikštis, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565). Jam skirta panegirika (eil. 203–232) – beveik be pakeitimų iš „Elegijų ir epigramų knygos“ perkelta VII elegija, skirta „Žymaus kunigaikščio Mikalojaus Radvilos herbui“ (In arma incliti ducis Nicolai Radziwil). Pasak E. Ulčinaitės, mitologizuotame kūrinyje aukštinama realių žmonių ir realių darbų vertė. Autorė pabrėžia, kad XVI a. viduryje išspausdintos poemos dėka Vakarų Europoje sužinojo apie Lietuvos upę Nemuną, jo vagos išvalymo herojus. Renesanso laikais poezija atlieka istorijos užduotį – gelbsti nuo užmaršties tai, kas verta šlovės ir amžinumo.

Šrėterio kūriniu susidomėta XVIII a. „Giesmė apie Nemuną“ buvo perspausdinta „Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės rašytojų istorinių tekstų rinkinyje“ (Historiarum Poloniae et magni Ducatus Lithuaniae sciptorum collectio magna, Varsaviae, 1761) kartu su Enėjo Silvijaus Pikolominio, Aleksandro Gvaninio, Motiejaus Strijkovskio, Martyno Kromerio, Motiejaus Miechovitos ir kitų istorikų veikalais.

Poema kaip unikalus ir reikšmingas kūrinys apie Nemuną XX a. pradžioje sudomino Vytauto Didžiojo universiteto profesorių hidrologą Steponą Kolupailą. 1939 m. Šrėterio knygelė buvo pasiskolinta iš Krokuvos Jogailos universiteto ir išspausdinta VDU Teologijos–filosofijos fakulteto leidinyje „Soter“. 1940 m. publikuodamas Nemuno tyrimų medžiagą Kolupaila pristatė Šrėterio poemą kaip pirmą veikalą, XVI a. išgarsinusį Lietuvos upę Nemuną (Steponas Kolupaila, „Nemunas“, Kaunas: „Šviesos“ spaustuvė, 1940, p. 220). 1950 m. būdamas išeivijoje mokslininkas publikavo papildytą monografiją apie Nemuną (Steponas Kolupaila, „Nemunas“, Chicago: Lietuvių katalikų spaudos draugijos leidinys, 1950, p. 170), o 1952 m. – fotografuotinį Šrėterio kūrinio leidimą (faksimilę), pavadintą „400 metų pirmajai Nemuno poemai“.

E. Ulčinaitė cituoja Kolupailos pateiktą glaustą ir taiklų poemos įvertinimą, kuriame autorius pabrėžia, kad Nemunui skirta poema išleista 17 m. anksčiau nei pirmasis eiliuotas Reino aprašymas Rhenus et eius descriptio elegans, išspausdintas 1570 m. Kelne. Tai, kad Šrėteris, nebūdamas nei geografas, nei inžinierius, nepateikė daug įdomių geografinių ar techninių žinių apie Nemuną, pasak profesoriaus, nemažina knygelės istorinės ir bibliografinės reikšmės („400 metų pirmajai Nemuno poemai: A. Schroeterio 1553 metų „De Fluvio Memela Lithuaniae“, įžangą parašė Steponas Kolupaila, redaktorius Bronius Kviklys, Chicago: Akademinis skautų sąjūdis, 1952, p. 18–19). Pirmą kartą į lietuvių kalbą Benedikto Kazlausko išversta Šrėterio poema buvo išspausdinta 1969 m. žurnale „Mūsų gamta“ (1969, Nr. 10, p. 17–18). 1993 m. šio vertimo fragmentas perspausdintas lotyniškosios XVI–XVII a. poezijos antologijoje „Dainos pasauliui, saulei ir sau“ („Dainos pasauliui saulei ir sau“: Lietuvos XVI–XVII amžiaus poezijos antologija, sudarė Eugenija Ulčinaitė, Vilnius: „Vaga“, 1993, p. 423–437).

Naujojoje „Giesmės apie Nemuną“ publikacijoje spausdinamas E. Ulčinaitės atliktas kūrinio vertimas, patikslinantis kai kurias Kazlausko vertimo vietas. Pavyzdžiu galėtų būti eilutės, kurias tėvas Istula tarsi refreną savo giesmėje kartoja keletą kartų. Dviejų eilučių refrene šiek tiek skiriasi pirmosios eilutės pradžia. Du kartus pradedama: Non abit ulla dies quin huc mea gaudia Nymphae, / Et veniat quidquid numinis unda fovet (De Fluvio, eil. 61–62 101–102), kitus du kartus: Nulla dies et erit... (eil. 165–166, 275–276). Kazlauskas visais atvejais vertė: Ir nebus nė dienos, o nimfos, mano paguoda, / Kad neateitų kas nors upės banga atsigaut. Ulčinaitės vertime tiksliau perteikiama originalo mintis: Mat nėra nė dienos... arba Ir nebus nė dienos, kad nimfos, džiaugsmas manasis, / Mums neatneštų čia to, ką saugo upės banga. Vertėja atkreipė dėmesį į skirtingą eilučių pradžią lotyniškame tekste, be to, atsižvelgta į poetinio naratyvo kontekstą: tėvas Istula metaforiškai kalba apie nimfų jam teikiamas žinias, susijusias su Nemuno išvalymo darbais.

Kaip minėta, Šrėteris – mokslingosios poezijos atstovas, todėl šių dienų skaitytojui praverčia vertimą lydintys išsamūs komentarai, paaiškinantys antikinės mitologijos įvaizdžius, kultūrines realijas, pristatantys LDK istorijos veikėjus.

Atkreiptinas dėmesys į leidinio viršelį ir iliustracijas, kurios atlieka ne tik estetinę, bet ir pažintinę funkciją. Viršeliui ir iliustracijoms panaudoti XVI, XVII, XIX a. grafikos kūriniai (litografijos, vario raižiniai), vaizdais „pasakojantys“ Nemuno ir jo apylinkių istoriją. Apibend­rinant galima konstatuoti, kad unikali Renesanso poema knygos rengėjos ir leidėjų išties deramai pagerbta.

Naujasis židinys