Unsplash.com nuotrauka

Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre organizuojamas penkių susitikimų projektas, skirtą šeimoms, susiduriančioms su vaisingumo iššūkiais. 

Pastebima, jog jiems kylant, bėgant laikui ir vaikelio šeimoje nesulaukiant, kartu ir nežinoma, į ką kreiptis, kaip gauti reikalingą medicininę pagalbą ir rasti priežastis, sukeliančias vaisingumo sutrikimus bei kitas organizmo disfunkcijas. Edukaciniu projektu siekiama puoselėti įdėmų, holistinį žvilgsnį į vaisingumo sutrikimų veiksnius, atpažįstant individualius organizmo siunčiamus signalus apie sutrikusias lytinės sistemos, endokrinines, virškinimo bei kitas funkcijas, galinčias sąlygoti ne tik vaisingumo problemas, bet ir psichologinį diskomfortą ar net krizes šeimoje. 

Pasaulinėje medicinos praktikoje sėkmingai taikant natūralios atkuriančios medicinos principus, svarbu šiuo medicinos žvilgsniu šeimoms pasiūlyti platesnį žvilgsnį tiek į sutrikusio vaisingumo problemą, tiek į psichologinius bei dvasinius aspektus.Projekte kaip bendradarbiai ir lektoriai dalyvaus patyrę įvairių disciplinų gydytojai bei savo sričių specialistai: genetikas endobiogenikas prof. Danielius Serapinas (Nevaisingumo problema, tendencijos ir jų įveikos būdai šiuolaikinėje medicinoje), psichologė, psichoterapeutė Anna Vinkovskienė („Sielos žemėlapis“); (Vaisingumo psichologija; kokius klausimus kelia vyrai ir moterys?“), gydytoja akušerė ginekologė Akvilė Esmantienė; (Paslėptos nevaisingumo priežastys. Kaip jas atrasti ir pašalinti?; Moters nevaisingumo priežastys: policistinių kiaušidžių sindromas, endometriozė, imuninė sistema ir jos sutrikimai, infekcijos, mityba bei stresas. Vyro nevaisingumo priežastys; NaProTechnologija – atkuriančios medicinos žvilgsnis į nevaisingumą ir organizmo disfunkcijas.), gydomosios mitybos specialistė Ingrida Kuprevičiūtė („Gydanti lėkštė“) (Gydomoji mityba, esant organizmo disfunkcijoms, sąlygojančioms nevaisingumą, lėtinius uždegimus bei autoimuninius procesus); apie nevaisingumo kelionę dalinsis dr. Benas Ulevičius.

Dalyvio įnašas nuo poros už visas paskaitas: 130 EUR. Registracija ir informacija: atkurkissaugok@gmail.com iki sausio 16 d.

Apie vaisingumo iššūkių problematiką šeimoje – pašnekesys su projekto bendradarbe, psichologe ANNA VINKOVSKIENE.

Savo profesinėje praktikoje konsultuojate žmonės, susiduriančius su vaisingumo iššūkiais. Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria šeimos, negalinčios susilaukti savo biologinio vaikelio?

Norisi pabrėžti, kad nepastojimas/nevaisingumas – tai krizė. Psichologinė krizė. Ji paliečia abu partnerius, prasiskverbia į kiekvieną šeimos gyvenimo temą: santykius, darbą, poilsį, sveikatą, svajones bei gyvenimo planus. Prasideda ieškojimo maratonas, kuris gali tęstis daug metų. Pradžioje savo gyvenimo būdo peržiūra, bandymas keisti įpročius, pirminė sveikatos diagnostika, gydytojai, tyrimai, medicininės intervencijos, vaistai, vėl tyrimai, vėl gydymas... Kalbu apie tam tikrą nuolat besisukantį ratą, kuriame atsiduria nevaisinga pora. Iš to rato labai sunku ištrūkti, nes tave laiko tikslas/noras pastoti. Ir tam tikra prasme šis ratas yra lyg psichologinis kalėjimas, nes jame pora pameta savo kitus norus, kitas svajones, planus. O baisiausia, kad pameta save. Šeimos gyvenime viskas pradeda suktis aplink vieną – bandymą pastoti. Dėl jo pora neretai atideda atostogų planavimą, namų pirkimą. Moterys bijo keisti nemėgstamą darbą, nes kad ir nemėgstamas, užtat pastovus ir iš jo gal lengviau būtų išeiti į dekretą. Poros lytiniai santykiai yra įsprausti į vaisingų dienų bei gydytojų rekomendacijų grafiką. Tokiu būdu prarandamas spontaniškumas, romantika, švelnumas, jautrumas. Neretai šventės tampa nebemielos, jos nėra laukiamos kaip anksčiau. Eilinis gimtadienis, artėjančios Kalėdos, mamos/tėčio diena – visa tai kas kartą skaudžiai gelia širdį, nes tai eilinis gimtadienis, eilinės Kalėdos ir eilinė mamos/tėčio diena be savo taip trokštamų vaikų... Kaip stipriai vaisingumo iššūkiai veiks poros kasdienybę, priklauso nuo jų pačių. Nuo jų sąmoningumo, nuo jų atvirumo su savimi ir partneriu.

Ši psichologinė krizė siejama su netekties trauma, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių pora neteko galimybės greitai pastoti, pastoti tuomet, kai jiems norisi, kai jie suplanavo. Šios krizės pradžioje labai dažnai porai griūna jų pasaulio matymas. To pasaulio, kuriame tu planuoji, sieki ir pastangų dėka gauni, ko nori. To pasaulio, kuriame esi savo likimo kalvis ir nuo kurio viskas gyvenime priklauso. Pasirodo, taip nėra. Todėl vienas iš pagrindinių iššūkių šeimai – išgyventi krizėje. Išgyventi kartu, išsaugant santykius ir save. O tai nėra lengva, ypač kai krizė gali tęstis ne mėnesį ir ne du, o keletą metų ar dešimtmetį. Per tą laikotarpį šeima susiduria su įvairiomis psichologinėmis temomis, iškelia į paviršių sunkius klausimus. O ir atsakymai ne visada paprasti ar vienareikšmiški... Vaisingumo iššūkiai labai paveikia žmogaus savęs matymą, paveikia požiūrį į save, į savo moteriškumą/vyriškumą. Porai neretai tenka atsakyti į klausimą: „O koks aš esu žmogus (vyras/moteris),  kai negaliu susilaukti savo vaikų?“ Atrodo keistas klausimas, tačiau ne visi sugeba pripažinti, jog vaisingumo sunkumai paveikia juos, jų savęs vertinimą. O juk nuo to, kaip mes save matome, kokį santykį su savimi turime, priklauso, kaip kursime santykį su partneriu ir su aplinkiniu pasauliu. Iš vienos nevaisingos moters girdėjau tokius skausmingus žodžius: „Nesijaučiu pilnaverte moterimi, nes negaliu tapti mama.“ Priimti save, pamilti save, gerbti save tokį, kuris negali pastoti – tai tikrai iššūkis. Sunkus ir sudėtingai įveikiamas iššūkis. 

Unsplash.com nuotrauka

Partneriškų santykių išsaugojimas – šią temą išskirčiau kaip atskirą iššūkį, su kuriuo susiduria kiekviena nevaisinga pora. Čia slypi labai daug niuansų. Santykių išsaugojimui labai svarbus partnerių atvirumas, palaikymas, domėjimasis vienas kitu. „Ar mes kaip pora galime likti santykyje, net jei neturėsime vaikų?“, „Kaip mums išlikti santykyje, jei aš noriu gydytis, ieškoti nepastojimo priežasčių, o tu manai, kad viskas tiesiog savaime kažkada įvyks?“, „Kaip mums būti kantriems vienam su kitu, kai tu, grįžusi iš gydytojo, nuolat verki?“  Dažnai žmonės kuria šeimą jau planuodami vaikus ir jų neatėjimas priverčia porą permąstyti santykių pagrindą. „Dėl ko mes esame kartu?“ Šis klausimas svarbus – ir po metų, ir po penkiolikos. Atsakymas į šį klausimą labai svarbus ypač nepastojimo kelyje, nes ypač po daug santuokos metų pora šį atsakymą neretai pameta. Be to, vyrai ir moterys gana skirtingai priima jų poros nevaisingumą. Pavyzdžiui, moterys linkusios labiau domėtis, labiau kažką bandyti daryti negu vyrai. Ir iš to skirtumo atsiranda dar daugiau iššūkių porai.

Manau, kiekvienas sutiks, kad siekis turėti vaiką, planavimas, pastojimas – gana intymus dalykas. Aš turiu omenyje, kad tai liečia tik pačią porą, tai jų, poros, klausimas. Pabrėžiu šį aspektą dėl to, kad čia slypi dar vienas iššūkis, su kuriuo susiduria pora. Kalbu apie kitų žmonių, aplinkinių nejautrumą šiai temai. Kažkodėl nemaža dalis aplinkinių įsivaizduoja, kad gali kištis į šį poros procesą, duodami įvairių patarimų, pasiūlymų, rekomendacijų, pavyzdžių ir pan. Poros mamos, tėčiai (nors šie rečiau nei mamos), giminaičiai (sesės, tetos, močiutės ir pan.), draugai ir bendradarbiai neretai praleidžia progą patylėti. Sutiksite, jog labai skaudu, kai nevaisinga moteris darbe gauna iš kolegų komentarą: „Gal jau laikas tau vaikus gimdyti, o ne karjera užsiimti?“ Arba nevaisingas vyras iš draugų gauna pajuokavimą: „Nežinai kaip vaikus daryt?“ Kas suteikia aplinkiniams teisę lįsti į šią temą? Nejautrumas, nepagarba, nesupratimas. Porai tenka mokytis atstovėti, apsiginti ir brėžti griežtas ribas su tais žmonėmis, kurie patys tų ribų nejaučia.  

Galiu tik apibendrintai pasakyti, kad pats gyvenimas su nevaisingumo diagnoze (su vaisingumo sutrikimais) jau savaime yra iššūkis porai ir kiekvienam partneriui atskirai. 

Ką naujo gali duoti šis projektas? Kokios krypties, kaip projekto bendradarbė ir lektorė, jam linki?

Gali susidaryti įspūdis, kad nevaisingumas – kažkokia šeimos tragedija, kuri sukausto poros gyvenimą. Iš dalies taip ir yra, ypač šio kelio pradžioje. Tačiau labai noriu atkreipti dėmesį, kad, nepaisant to, jog nevaisingumas yra skausminga poros tema, ji neturi žmonių paversti aklais savęs ir vienas kito atžvilgiu. Su vaisingumo iššūkiais įmanoma gerai, kokybiškai, komfortiškai gyventi neatsisakant pastojimo tikslo. Ir būtent čia aš matau šio projekto esmę. Šiuo projektu bandysime žmonėms parodyti platesnį požiūrį į vaisingumą ir jo iššūkius. Kalbėsime apie šiuolaikiškus tyrimus, šiuolaikiškus sprendimo būdus ir daugiau apimantį požiūrį. Aš kaip psichologė kviesiu dalyvius pamąstyti apie tai, kaip jie gyvena savo vaisingumo temoje, kaip jie kuria savo gyvenimą šios temos fone, kaip jie kuria savo santykius. Aš tikiu, kad didesnis sąmoningumas bei dėmesys sau ir partneriui gali padėti porai rasti būdą būti šioje sunkioje temoje. 

Apskritai labai svarbu, kad apie šią jautrią, svarbią temą kalbama viešai, kalbama įvairiapusiškai, kalbama moksliškai ir kartu labai žmogiškai, su tikru rūpesčiu. Projektui linkiu augimo, ramaus, kryptingo kelio. 

Daugiau informacijos galite rasti čia.

Vilniaus arkivyskupijos šeimos centras