Kvartalo vaizdas nuo Vokiečių gatvės. V. Janušauskaitės nuotrauka. 2019 m.

Sovietinė gyvenamoji architektūra dažniausiai siejama su masinės statybos gyvenamaisiais rajonais, tapusiais sovietinės gyvenamosios aplinkos politikos simboliu. Vis dėlto pirmaisiais sovietiniais dešimtmečiais dauguma miestų gyventojų gyveno ikikariniuose būstuose, kurių kokybė ir būklė buvo labai skirtinga. Situaciją apsunkino tai, kad senosios miestų dalys buvo apgriautos per karą, o dėl prasidėjusios intensyvios migracijos į miestus būstų trūkumo klausimas tapo itin opus. Tankiai užstatytų senamiesčių gyvenamoji aplinka neatitiko jokių tuo metu galiojusių planavimo normų, o ir objektyviai vertinant gyvenimo sąlygos kai kuriuose būstuose ar ištisuose kvartaluose buvo antisanitarinės: trūko ventiliacijos ir saulės šviesos, o dideliuose senamiesčių prieškario būstuose, paverstuose „komunalkėmis“, glaudėsi po kelias svetimas šeimas, kurios dalinosi bendra virtuve ir sanitariniu mazgu. Siekiant spręsti šias problemas istorinės miestų dalys ir jose buvę būstai sovietmečiu buvo ryškiai pertvarkyti. Taikytas metodas vadintas kompleksine kvartalų regeneracija, kurios pirmasis parengtas projektas ir jo atsiradimo aplinkybės pristatomi šiame straipsnyje.

Penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje istorinio miesto atnaujinimo būdas, priimtinas ir politiškai, ir siaurai normomis besivadovavusiems specialistams, buvo radikalus senųjų miestų dalių perstatymas. Tokio požiūrio pavyzdys – Vilniaus Vokiečių gatvė, kurioje buvo išgriauti senieji namai ir pastatyta naujų, didelio mastelio socialistinio realizmo stiliaus pastatų. Visgi ši intervencija buvo sutikta nepalankiai, ir 1956 m., siekiant nustatyti tolesnes tinkamų intervencijų senamiestyje kryptis, pradėtas rengti Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas. Jo rengėjams suformuluota prieštaringa užduotis: „Nepažeidžiant esamos senojo miesto struktūros, nesumažinant jo architektūrinės – meninės vertės, sudaryti gyventojams šioje miesto dalyje žmonėms normalias gyvenimo, poilsio ir darbo sąlygas.“

Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projekto plano fragmentas su 61 kvartalu. Autoriai Kazys Šešelgis, Justinas Šeibokas, Sigitas Lasavickas, 1957 m. Šaltinis: Vilniaus regioninis valstybės archyvas. Geltona spalva esami pastatai, juoda – architektūros paminklai, dvispalviai – rekonstruotini pastatai, vyšniniai – naujai projektuojami, tik kontūras – griaunami.

„Vilniaus senamiestis rytoj“, in: Vakarinės naujienos, 1960-11-01, p. 2.

Pavyzdinis interjeras. Vilniaus senamiesčio VII/61 kvartalo rekonstrukcijos ir sutvarkymo paruošiamasis projektas. Autoriai Vytautas Žemkalnis, Vytautas Dvariškis, Vytautas Parčiauskas, 1961 m. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas, kurį parengė Mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės restauratoriai (projekto vadovas Kazys Šešelgis, architektai Sigitas Lasavickas ir Justinas Šeibokas, patvirtintas 1959 m.), laikomas pirmuoju Lietuvoje ir visoje SSRS. Jame netrūko kompromisų ir paveldosaugos, ir planavimo normų atžvilgiu, tačiau, nors senamiesčių rekonstrukcija ir regeneracija šiandien daugiausia vertinama paveldosaugos aspektu, nedera pamiršti, kad formaliai jie buvo prilyginti naujiems gyvenamiesiems rajonams, todėl turėjo atitikti šiems keliamus reikalavimus.

Kita vertus, negalima teigti, kad architektams restauratoriams nedarė įtakos modernizmo urbanistikos srovės. Priešingai, iš Čekoslovakijos perimta sanacijos sąvoka, plačiai taikyta šeštojo–aštuntojo dešimtmečio senamiesčių rekonstrukcijoje ir regeneracijoje beveik visoje Europoje, buvo pagrįsta Vakarų modernistiniame planavime įtvirtintais insoliacijos, higienos, greito ir pažangaus transporto poreikių tenkinimo ir panašiais principais, suformuluotais dar 1933 m. CIAM Atėnų chartijoje. Šis terminas suvoktas kaip vidinių kiemų mažiau vertingų pastatų „valymas“, t. y. „sveikatinimas“. Lietuvoje šis principas buvo plačiai pripažintas ir taikomas.

Diskusijoje dėl nuolatinės ir, atrodo, neišsprendžiamos prieštaros tarp istoriškai susiklosčiusių urbanistinių struktūrų vertės ir planavimo normų išsikristalizavo dvi pozicijos. Pirmoji romantizuota kryptis siūlė sukurti senamiestyje turistinį-muziejinį draustinį, t. y. iš esmės eliminuoti senamiesčių gyventojus ir kartu sąlygą atitikti šiuolaikines gyvenimo sąlygas, taip išsaugant kuo daugiau autentiškos materijos. Kitokios, labiau kompromisinės nuomonės šalininkai, pavyzdžiui, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis 1965 m. argumentavo, kad senamiestyje „gyvens šių laikų žmonės, tad ir rekonstrukcija turi būti pažangi“, todėl siūlyta išsaugoti istorinę kvartalo išorę, gatvių fasadus, o jo viduje „spręsti laisvai“ – t. y. atlikti „chirurginę operaciją“.

Vokiečių ir Šv. Mikalojaus gatvės posesijos vidinis kiemas. V. Janušauskaitės nuotrauka. 2019 m.

Vidinis kiemas – suformuoti perėjimai tarp buvusių atskirų valdų. V. Janušauskaitės nuotrauka. 2019 m.

Patvirtinus viso Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektą, pradėti atskirų kvartalų ir juose buvusių pastatų rekonstravimo projektai. 1961 m. parengtas pirmasis – Vilniaus senamiesčio 61 kvartalui, apribotam dabartinėmis Vokiečių, Mėsinių, Ašmenos ir Šv. Mikalojaus gatvėmis. Jo autoriai – trijų Vytautų (Landsbergio-Žemkalnio (grupės vadovas), Dvariškio ir Parčiausko kolektyvas kartu su istoriku Adolfu Raulynaičiu. 1960 m. V. Landsbergis-Žemkalnis „Vakarinėse naujienose“ pristatė viso senamiesčio rekonstrukcijos idėją ir pirmojo – vadinto eksperimentiniu – kvartalo laukiantį šviesų rytojų: „Taps senas savo oda ir kaulais ir naujas savo raumenimis ir širdimi.“

Lyginant su vėlesniais, daug utilitaresniais, projektais, Vilniaus senamiesčio VII/61 kvartalo rekonstrukcijos ir sutvarkymo projektas stebina politinio angažuotumo ir klasikinio išsilavinimo deriniu: pavyzdžiui, jame teigta, kad „Vilniaus senamiestis – tai ne Pompėja, tai gyvas Lietuvos sostinės organizmas, kuris dabar, komunistinės santvarkos epochoje, žada virsti iš niūraus, kapitalizmo laikais sužaloto organizmo į žydintį, pilną gyvybės ir džiaugsmo“. Taip pat jis daug intelektualesnis ir filosofiškesnis negu vietinių, jau sovietinėje švietimo sistemoje išsilavinimą gavusių kolegų – nagrinėti genius loci, statytojų psichinių-fizinių ypatybių, „imperatyvinės kūrybinės tautos jėgos“ aspektai. Būtent tautos ir jos didingos praeities motyvas vyrauja projekto aiškinamajame rašte, kuriame savitai ir itin romantizuotai (aukštinant svetingą senovės lietuvių būdą ir t. t.) aprašyta viso miesto, kuriame kryžiavosi „seniausieji transkontinentaliniai keliai“, istorija.

Realybė pasirodė ne tokia patraukli. Prieš projektavimą 61 kvartale buvo 190 butų ir jau pirmieji vizitai, aprašyti projekto dokumentuose, atskleidė šokiruojančiai prastas gyvenimo sąlygas: pavyzdžiui, užfiksuota, kad čia buvo butų „ne tik be vandens ir kanalizacijos, tačiau ir be langų!“ arba „išvietės / klozetai / yra įmontuoti virtuvėse“, išmatomis užteršti buvo ir laiptai bei koridoriai. Kiemuose buvusios išvietės autorių apibūdintos kaip „išmatų sandėlis, apterštas mėšlu nuo grindų iki... lubų!“. Konstatuota, kad „naudojantis panašia išviete reikalinga turėti mažų mažiausia guminius batus, o šalia išvietės kokį nors čiaupą apavui ir rūbams nusiplauti“.

Ašmenos g. 6 kiemas su gilumoje įrengtais negyvenamaisiais pastatais – garažais, elektros pastote – ir Vokiečių gatvės (svetimos posesijos) namo ugniasienėje iškirstais langais. V. Janušauskaitės nuotrauka. 2019 m.

Kampinis Vokiečių ir Šv. Mikalojaus gatvės namas, kuriame planuota įkurti kavinę „Po žalia liktarna“, ilgą laiką veikė kavinė „Žibutė“. V. Janušauskaitės nuotrauka. 2019 m.

Projekte buvo numatyta butų skaičių sumažinti iki 143 (laikantis galiojusios 9 m2 gyvenamojo ploto normos vienam gyventojui) ir įrengti visus patogumus, netgi centrinį šildymą ir telefoną. Suprojektuota daug visuomeninių patalpų – parduotuvių, kavinės-valgyklos, garažai, žaidimo aikštelės ir kiek utopiškai pavadintas kvartalo saviveiklos centras, skirtas „ugdyti kvartalo gyventojų kooperavimo idėją švaros, higienos ir estetikos palaikymo ir vystymo srityje“. Projektas stulbina dėmesiu detalėms (kai kur pažymėtos net vietos šaldytuvams) ir visiškai nelanksčiu būsimų gyventojų gyvenimo scenarijų projektavimu, butus apstatant „dalinai instaliuotais baldais, kurie iš vienos pusės atstotų pertvaras, o iš kitos – duotų būsimiems gyventojams tikslų impulsą, kaip turi būti racionaliai išnaudotas gyvenamasis plotas“.

Vokiečių ir Šv. Mikalojaus gatvių kampe planuota įkurti kavinukę romantišku pavadinimu „Po žalia liktarna“, kurioje „10 minučių, o ir trumpesniu laiku, piliečiai galėtų išgerti kavos puoduką su kokia nors šalta užkandėle (bandele, riestainiu, biskvitu ir pan.). Kavinukė baro pobūdžio su loggia nuo gatvės, kuri apsaugo nuo lietaus, sudarydama galimybę ramiai persimesti žiniomis, trumpu pokalbiu, laikraštuką permesti, draugo palaukti, su mergele susitikti“. Taip pat numatyta „Sesuo“ – patalpa su maža, minimalia vaistinėle. Į sesers pareigas įeitų ir bendra sanitarinė-higieninė kvartalo priežiūra“ bei „Sodininkas“ – gal koks pensininkas, nusimanantis sodininkystėje, žmogus su iniciatyva, tvarkos mėgėjas. Sodininko kompetencijoje būtų skundų ar pastabų knygos vedimas ir bendras gyventojų reikalų tarpusavy tvarkymas“.

Tinkamų gyventojų klausimui to meto specialistai skyrė daug dėmesio. Radikaliausiai 1968 m. spaudoje pasisakė architektas Žybartas Simanavičius, konstatavęs, kad apskritai „civilizuotas gyventojas yra pats blogiausias jo [senamiesčio – V. J.] įnamis: jam reikia komfortinių gyvenimo sąlygų“ ir dar daugiau – „jis nemyli turisto nei name, nei kieme“. Plačiai paplitusi buvo idėja vykdyti į rekonstruotus namus atkeliamų gyventojų atranką: pavyzdžiui, butus skirti „senamiesčio įmonių darbininkams, intelektualiniams darbininkams, kontorų bei įstaigų tarnautojams ir pan.“ Architektas Vytautas Jurkštas pateikė neigiamą pavyzdį vairuotojo, apgyvendinto restauruotame bute tuometinėje Gorkio gatvėje, ir po tam tikro laiko išmetusio vitražus, kad į patalpas patektų daugiau šviesos. Todėl ir 61 kvartalo projekte pabrėžta, kad „gyventojai, prieš atsikeldami į naujus to kvartalo butus, turi būti gerai instruktuoti, kaip elgtis iš viso su visu kvartalu ir paskirais kvartalo objektais kaip paminklinės architektūros eksponatais“. Visa tai yra bendrųjų modernizmo tendencijų atspindys – sprendimo teisė priklausė išimtinai specialistams.

Kvartalų rekonstrukcija išryškino dilemą tarp paveldosaugos principų ir galiojusių normų bei normalių gyvenimo sąlygų užtikrinimo. Septintojo dešimtmečio pradžioje į kompleksinę kvartalų rekonstrukciją dėta daug vilčių – tiek urbanistiniu, tiek atskirų pastatų lygmeniu siekta paversti senamiestį „senesniu ir gražesniu“. Visgi sprendinių įgyvendinimo procesai atskleidė rekonstrukcijos sistemos, apėmusios ir kitas projektavimo ir statybos organizacijas, trūkumus: 1968 m. statybos darbai 61 kvartale buvo vos pradėti ir netrukus sustabdyti iki pat devintojo dešimtmečio. Pirmojo užbaigto Vilniaus senamiesčio 34 kvartalo kompleksinis rekonstravimas aštuntojo dešimtmečio pabaigoje vis dar laikytas „tam tikru gamybiniu eksperimentu“. Galiausiai kvartalų rekonstrukcija tapo sovietinės paveldosaugos sistemos nesėkmės simboliu. Šiandien – priešingai – būtent nepavykęs kompleksinės rekonstrukcijos sprendinių įgyvendinimas galėtų būti laikomas autentiškų miesto audinio fragmentų išsaugojimo priežastimi.

Dr. Viltė Janušauskaitė yra architektė-paveldosaugininkė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja

Straipsnis yra Lietuvos mokslo tarybos projekto „Gyvenamoji architektūra sovietinėje Lietuvoje: tarp masinės ir individualios“ (S-MOD-17-21) sklaida.