Benedict Rogers LR Seime. Orintos Gerikaitės nuotrauka.

BENEDICTAS ROGERSAS yra žurnalistas, kurio tekstai publikuoti „The Guardian“, „Catholic Herald“ ir kituose dienraščiuose, nevyriausybinių organizacijų „Hong Kong Watch“ ir „Christian Solidarity Worldwide“ įkūrėjas. Gruodžio 11 d. Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Religijos ir sąžinės laisvė: šiuolaikinio pasaulio iššūkiai“ B. Rogersas skaitė pranešimą apie religijos laisvę Rytų Azijoje. „Bernardinai.lt“ pakalbino britą apie Kinijos režimo pastangas kovoje su religija.

Nuo to laiko, kai Kinijoje į valdžią atėjo Xi Jinpingas, šalyje smarkiai suintensyvėjo religinių bendruomenių persekiojimas. Koks yra persekiojimo mastas ir kokiais metodais tai daroma?

Religinės bendruomenės Kinijoje vienaip ar kitaip buvo engiamos visu komunistų partijos valdymo laikotarpiu. Tačiau iškilus Xi Jinpingui persekiojimai suintensyvėjo visoje šalyje. Prieš tai persekiojimai priklausė nuo regioninės valdžios nusiteikimo, tačiau Xi Jinpingas pasiuntė aiškią žinią, kad religinės bendruomenės turi būti varžomos, kontroliuojamos ir represuojamos visoje šalyje. Dabartinė situacija yra blogiausia nuo pat kultūrinės revoliucijos laikų, tai labai reikšminga – juk kultūrinės revoliucijos laikotarpiu religiją buvo bandoma visiškai sunaikinti.

Metodai: masiškai naikinamos bažnyčios, griaunami kryžiai. Režimo kontroliuojamose Bažnyčiose komunistų partija reikalauja iškabinti Xi Jinpingo portretus, dažnai jais pakeičiami religiniai paveikslai, kabinami plakatai su komunistų partijos propaganda. Altoriuose įmontuojamos veido atpažinimo kameros, kurios įrašinėja ir renka duomenis apie žmones, dalyvaujančius pamaldose. Taip pat pradėtas taikyti įstatymas – priimtas jau seniai, bet iki šiol nenaudotas – draudžiantis asmenims, jaunesniems nei 18-os metų, dalyvauti religinių bendruomenių veikloje.

Kalbant apie kitas kitas religijas, pirmiausia paminėtina krizė Sindziango provincijoje, kur bent milijonas uigūrų musulmonų yra uždaryti perauklėjimo stovyklose, pasak kai kurių šaltinių, represuotų uigūrų skaičius siekia net 3 milijonus. Griaunamos mečetės, nuolat pažeidžiamos religijos laisvės, ypač per Ramadaną. Musulmonams neleidžiama pasninkauti, jie verčiami valgyti kiaulieną, gerti alkoholį, vyrai verčiami skustis barzdas. Kinijos vyriausybės pareigūnai įkeliami gyventi pas uigūrus, kad galėtų stebėti juos namie.

Uigūrai Kinijoje. EPA nuotrauka

Kokiomis sąlygomis laikomi kaliniai perauklėjimo stovyklose?

Sidziange vadinamosios perauklėjimo stovyklos iš esmės yra darbo stovyklos. Žmonės, sugebėję iš ten ištrūkti, pasakojo, kad jose vykdomi siaubingi kankinimai, kai kuriais atvejais kaliniai prievartaujami. Be to, kaliniai verčiami dirbti priverstinį darbą ir gyventi labai prastomis sąlygomis. Kinijos valdžia savo ruožtu stovyklas apibūdina kaip „profesinio mokymo centrus“.

Kalbant apie kalėjimus, egzistuoja opi problema – sąžinės kaliniai prievarta verčiami tapti organų donorais. Tai labai sunku įrodyti, nes, skirtingai nuo kitų žmogaus teisių pažeidimų, organų transplantacijos atveju beveik neįmanoma surinkti įkalčių – organai persodinami, kalinys miršta, o vieninteliai liudininkai yra tie, kurie padarė šį nusikaltimą. Pastaraisiais metais buvo įkurtas nepriklausomas Kinijos tribunolas, kurio tinklalapyje galima rasti liudijimų, svarstymų, bylų nagrinėjimo vaizdo įrašų. Tribunolui pirmininkavo britų teisininkas seras Geoffrey'us Nice'as, jis buvo prokuroras Slobodanas Miloševičius byloje, taigi, žmogus, puikiai suprantantis, kas yra nusikaltimai žmogiškumui. Po daugiau nei 6 mėnesių tyrimo tribunolas paskelbė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti, jog Kinijos kalėjimuose sąžinės kalinių organai yra prievarta išimami, kad galėtų būti panaudojami organų transplantacijai, ir tai neabejotinai yra nusikaltimas žmogiškumui.

Ar krikščionys irgi siunčiami į perauklėjimo stovyklas? Už ką jie suimami?

Stovyklos Sindziange įkurtos specialiai uigūrams, tačiau daug krikščionių yra Kinijos kalėjimuose, kurie yra šiek tiek kitokios institucijos, tačiau sąlygos taip pat nežmoniškos. Kalbant apie katalikų areštus – dažniausiai tam užtenka įsitraukti į pogrindinę bažnyčią. Protestantų atveju – režimo dėmesys nukreipiamas į sparčiai augančius judėjimus, paprastai suimami jiems vadovaujantys pastoriai.

Katalikų kunigas aukoja sekmadienio Mišias Kinijos Patriotinės Bažnyčios šventovėje Xuanwumen, kitaip vadinamoje Pietų Katedroje, Pekine.

EPA nuotrauka

2018 metais Vatikanas pasirašė susitarimą su Kinija dėl vyskupų skyrimo, kuris vertinamas labai nevienareikšmiškai. Koks jūsų požiūris – ar sutartis jau atnešė, ar gali apskritai atnešti naudos?

Kalbėdamas šiuo klausimu, labai nenoromis kritikuoju Šventąjį Sostą, nes esu ganėtinai naujas katalikas. Gerbiu popiežiaus intencijas. Jis, kaip jėzuitas, turi ypatingą pajautą Kinijai (krikščionybė Kinijoje sėkmingai prigijo jėzuitų misijų dėka XVI a. – aut. past.). Vatikanas, pasirašydamas tokio tipo susitarimus, pirmiausia siekia ilgalaikių, o ne skubių pokyčių. Vis dėlto esu susirūpinęs, nes Kinijos režimas jau daug kartų įrodė, kad juo negalima pasitikėti.

Situacija Hongkonge tėra vienas iš daugelio pavyzdžių – Kinija yra pasirašiusi susitarimą su Didžiąja Britanija, tačiau tai, kas vyksta Hongkonge, yra akivaizdus jo pažeidimas. Kodėl turėtume tikėtis, kad susitarimą su Vatikanu Pekinas gerbs? Pagrindinis susitarimo klausimas buvo vyskupų skyrimas, teoriškai popiežiui leidžiama tarti paskutinį žodį, bet jei popiežius nuspręstų vetuoti Kinijos nominuojamą vyskupą, ar galime būti tikri, kad Pekinas priims tokį popiežiaus sprendimą? Aš taip pat susirūpinęs Kinijos nominuojamų vyskupų tinkamumu pareigoms.

Štai prieš kelias savaites vyskupas iš režimo kontroliuojamos Patriotinės Bažnyčios pasakė kalbą, kurioje teigė, kad ištikimybė valstybei ir komunistų partijai yra svarbesnė nei ištikimybė Bažnyčiai, o paklusti pirmiausia reikia valstybės įstatymams, net jei jie kertasi su kanonų teise. Nors katalikų tapau tik prieš šešerius metus, net aš suprantu, kad tokia pozicija prieštarauja Bažnyčios doktrinai.

Manau, Vatikanui derantis su Kinija, turėjo būti pareikalauta dėl religijos kalinamų tikinčiųjų amnestijos, tai turėjo būti bet kokio susitarimo išankstinė sąlyga. Mano žiniomis, nuo susitarimo pasirašymo niekas nebuvo paleistas į laisvę, netgi priešingai, daugiau žmonių buvo suimta.

Be to, net jei susitarimas tarp Šventojo Sosto ir Kinijos atneš naudos ateityje, man kelia nerimą pasirinktas jo pasirašymo laikas. Sindziange Kinijos veiksmai turi visus kultūrinio genocido požymius. Įvykiai Hongkonge ir tebesitęsianti situacija Tibete rodo, kad pastaruoju metu Kinijos režimas tapo represyvesnis, nei buvo pastaruosius 30–40 metų. Tikiuosi, kad paaiškės, jog klystu, tačiau iš to, ką matau šiuo metu, susitarimo vertinti optimistiškai negaliu.

Kardinolas Josephas Zenas spaudos konferencijoje Honkonge 2018 09 26 komentuoja rugsėjo 22 d. Pekine pasirašytą susitarimą tarp Šventojo Sosto ir Kinijos dėl vyskupų skyrimo.

EPA nuotrauka

Hongkongo kardinolas emeritas Josephas Zenas yra turbūt ryškiausias susitarimo kritikas, jo įsitikinimu, Vatikanas apleido pogrindinę Katalikų Bažnyčią Kinijoje. Kokioje padėtyje ji atsidūrė po susitarimo?

Manau, kad po susitarimo katalikai pogrindyje atsidūrė ypač sudėtingoje situacijoje. Yra žmonių, traktuojančių šią sutart, kaip Kinijos Pogrindinės Bažnyčios išdavystę, ypač tais atvejais, kai pogrindiniams vyskupams Roma liepia pasitraukti ir užleisti vietą Pekino paskirtiesiems.

Eiliniai pogrindžio katalikai dabar gali dalyvauti Patriotinės Bažnyčios Mišiose ir, pasak Romos, sakramentai jose galioja. Tačiau žinant, kad ten naudojamos veido atpažinimo sistemos, kas gali garantuoti, kad pogrindį palikę katalikai nebus toliau persekiojami? Jie palikti nežinomybėje.

EPA nuotrauka

Į ką mums Vakaruose reikėtų atkreipti dėmesį, kalbant apie Kiniją?

Vakarai turėtų ypač rimtai sunerimti dėl didėjančios agresijos prieš režimo kritikus už šalies ribų. Turėtume matyti Kinijos komunistų partiją kaip vis rimtesnę grėsmę mūsų pačių laisvėms čia, Europoje. Per pastaruosius metus Kinija deda nemažas pastangas plėsti savo įtaką Vakaruose – tai daugiausia daroma per ekonomines investicijas. Tačiau jomis neapsiribojama, matome ir aiškias pastangas įsitvirtinti Vakarų aukštosiose mokyklose. Konfucijaus institutų vaidmuo akademinėje bendruomenėje aiškiai kelia grėsmę saviraiškos laisvei ir akademinei laisvei universitetuose.

Be to, pastaraisiais metais daugėja pavyzdžių, kai Kinija labai agresyviai reaguoja į konkrečių asmenų veiksmus. Aš pats susilaukiau 12 anoniminių grasinamo pobūdžio laiškų, siųstų iš Honkongo, net kaimynai gavo laiškų su mano nuotrauka ir įvairiais įspėjimais, raginimais mane stebėti. Mano mama, gyvenanti visai kitoje Anglijos dalyje, gavo 4 laiškus, kuriuose jos prašoma atkalbėti mane nuo veiklos, kuria užsiimu. Žinau ir daugiau žmonių, kurie susiduria su panašaus pobūdžio spaudimu.