Katalikų Bažnyčia Lietuvoje/ Laima Penek  nuotr.

2010–2020 m. laikotarpis buvo gausus įvykių, kurie turėtų patekti į Lietuvos istorijos metraščius. „Bernardinai“ siūlo prisiminti, kas svarbiausio ir ryškiausio nutiko per šį dešimtmetį, kalbant apie Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Sąraše – ir džiugios akimirkos, ir apmaudžios žmogiškos klaidos, taip pat – nerimą keliantys skaičiai ir vilties teikiantys įvykiai. 

Imdamasis šios užduoties, puikiai supratau, kad, kaip ir dauguma dešimtmečio sąrašų, šis taip pat bus subjektyvus – todėl paklausiau ir istorikų nuomonės. Už konsultacinę pagalbą dėkoju Vilniaus universiteto mokslininkams prof. dr. Pauliui Subačiui, prof. dr. Vytautui Ališauskui ir doc. dr. Liudui Jovaišai.

10. Lietuvos dalyvavimas byloje „Lautsi prieš Italiją“

Šis įvykis nenutiko Lietuvoje ir nėra tiesiogiai susijęs su mūsų vietine Bažnyčia. Tačiau nagrinėjant bylą, Lietuva buvo labai aktyvi – o jei teismo nuosprendis būtų buvęs kitoks, šiandien tikintieji greičiausiai turėtų rimtų bėdų dėl savo religinės laisvės.

Viskas prasidėjo dar 2005 m., kai Italijos pilietė Soile Lautsi kreipėsi į Paduvos provincijoje esančios valstybinės mokyklos tarybą, kad ši įsakytų nuo klasių sienų nuimti Nukryžiuotojo atvaizdus – nes jie esą pažeidžia jos (bei jos nekataliko vaiko) religinę laisvę. Mokykla tą padaryti atsisakė, ir po truputį šis konfliktas pasiekė Europos Žmogaus Teisių Teismą. 2009 m. Teismas nustatė, jog privalomas Nukryžiuotojo demonstravimas valstybinių mokyklų klasėse pažeidė tėvų teisę mokyti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Vytautas Ališauskas.

Vytauto Razmos nuotrauka

Italijos vyriausybė tuo pasipiktino ir 2010 m. kreipėsi į pačią aukščiausią EŽTT instanciją – Didžiąją kolegiją. Palaikymą Italijai pačios pirmosios išreiškė Lietuva (dalyvaudama byloje kaip trečioji šalis), Slovakija ir Lenkija. Lietuvos užsienio reikalų ministerija paaiškino, kad katalikiškose šalyje Nukryžiuotasis suprantamas ne tik kaip religinis, bet ir kaip tradicinis, tai šaliai svarbus kultūrinis simbolis, tad negali būti laikomas religijos laisvės pažeidimu.

Galiausiai, 2011 m. kovą, EŽTT Didžioji kolegija, atsižvelgusi į visus pateiktus argumentus, nustatė, jog Italijos vietinės valdžios leidimas mokyklose kabinti Nukryžiuotąjį vis dėlto nepažeidžia Europos Žmogaus Teisių konvencijos. Šiame procese aktyviai dalyvavęs tuometinis Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas „Bernardinams“ sako, kad, jei bylą būtų laimėjusi S. Lautsi – būtų atsiradęs precedentas, kėlęs rimtą grėsmę bet kuriam viešam religinių simbolių naudojimui – ir ne tik mokyklose. Tačiau to (su Lietuvos ir kitų valstybių pagalba) išvengta.

9. Mons. Rolando Makricko karjeros šuolis

Dar visai neseniai apie šį dvasininką Lietuvoje žinojo tik nedidelė grupė žmonių. Tačiau 2019 m. rugpjūtį staiga apie jį ėmė rašyti visa šalies žiniasklaida. To priežastis – žinia apie tai, kad „lietuvis užėmė labai aukštas pareigas Vatikane“.

47-erių Bažnyčios diplomatas, monsinjoras Rolandas Mackrickas tapo pirmuoju lietuviu, paskirtu Šventojo Sosto sekretoriato administracijos direktoriumi. Kas tai yra? Analitikai šias pareigas lygina su departamento direktoriaus ar Vyriausybės kanclerio postu, aiškina, kad svarbiausias lietuvio darbas dabar – tvarkyti Šventojo Sosto iždą. Tuo metu vatikanistas Andrea Tornielli, pirmasis paskelbęs apie šią žinią, parašė dar daugiau: „Valstybės sekretoriato administracijos direktoriaus pareigos yra itin svarbios. Administracija laikoma ta vieta, kurioje sprendžiamos Šventojo Sosto ekonominės ir administracinės krizės.“

Mons. Rolandas Makrickas.

Bernardinai.lt nuotrauka

Galima numanyti, kad R. Makrickui darbo netrūksta – kadangi Šventasis Sostas šiuo metu kaip ir tik ir bando spręsti finansų krizę, susijusią su fondų lėšomis.

8. Bažnytinio paveldo muziejaus sėkmė

Nuo 4 tūkstančių iki 65 tūkstančių lankytojų per metus. Tiek išaugo Bažnytinio paveldo muziejaus populiarumas per šios įstaigos gyvavimo dešimtmetį. Duris atvėręs 2009 m. spalį, muziejus visuomenei pradėjo eksponuoti didžiausią Lietuvoje bažnytinį (Vilniaus katedros) lobyną, kurio liturginės vertybės – relikvijoriai, bažnytiniai indai ar stebuklais garsėjantys atvaizdai – lankytojams kalba ne tik apie Bažnyčios meną, bet ir teologiją, istoriją.

Tačiau Vilniuje, nebeveikiančioje Šv. Mykolo bažnyčioje, įsikūręs muziejus vien brangenybių ekspozicija neapsiribojo – per dešimt metų buvo surengta apie 60 įvairiausių parodų, vyksta edukacijos įvairaus amžiaus grupėms. Kas ypač svarbu – muziejus prikėlė pačiame Vilniaus centre buvusius, bet nepelnytai apleistus objektus: 2012 m. lankytojams atverti Katedros požemiai, o 2014 m. – varpinė. Prieš tai šis bokštas ilgą laiką buvo paverstas „Carito“ drabužių sandėliu, o dabar varpinė su Gedimino bokštu „varžosi“ dėl lankomiausio turistinio obekto Vilniuje titulo. 

Muziejaus ekspozicijos šerdis – Vilniaus katedros lobynas.

Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Niekas neužginčys, kad charizmatiškoji Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė, menotyrininkė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė yra ryškiausias šios įstaigos „veidas“. Tačiau ji visada atkreipia dėmesį į savo koleges (muziejuje dirba beveik vien moterys) – jaunas mokslininkes, muziejininkes, kurių amžiaus vidurkis – 30 metų ir kurios visada pilnos idėjų.

Nors muziejaus, varpinės ir požemių ekspozicijos dažniausiai susijusios su senais bažnytiniais dalykais, nevengiama šiuolaikinių, išmaniųjų technologijų pagalbos, temos pristatomos nenuobodžiai, visada ieškoma naujų, netikėtų aspektų. Todėl Bažnytinio paveldo muziejų ir jo padalinius giria ir nereligingi žmonės.

7. (Su)degusios bažnyčios

Deja, bažnytinės vertybės ne visur taip gerai saugomos.

2011 m. rugsėjo 10 d. Labanoro miestelio gyventojų namai puošėsi trispalvėmis, o tikintieji nesutilpo į atstatytą medinę Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčią. 2009 m., prieš Kalėdas, ji visiškai sudegė – ugnis sunaikino pastatą ir jame buvusias vertybes, liko tik varpinė. Dabar, atkūrus jaukią šventovę, vyravo pakilios nuotaikos.

Tačiau jau kitais, 2012 metais, vėl išgirsime apie gaisrus. Per šį dešimtmetį Lietuvoje degė 9 katalikų bažnyčios. Vienos nukentėjo nesmarkiai: apdegė Stagėnų (2012), Butrimonių (2013), Tauragės (2015) ir Kazitiškio (2016) šventovės. Kitų bažnyčių laukė liūdnesnis likimas: Tytuvėnų šventovė sudegė iš dalies (2012), o ugnis visiškai sunaikino Paštuvos (2012), Kulautuvos (2012), Balbieriškio (2013) ir Ceikinių (2016) medines bažnyčias.

Sudegusi Balbieriškio bažnyčia.

Nuotraukos autorius Alius Koroliovas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Visi šie gaisrai sukėlė ne tik liūdesį, bet ir pyktį dėl klebonų atsainaus požiūrio į bažnyčių apsaugą. Paštuvos, Kulautuvos ir Stalgėnų bažnyčias, kaip vėliau ištirta, padegė sunkios psichinės būklės asmuo, o visų kitų gaisrų (įskaitant ir Labanoro) buvo galima lengvai išvengti. Priešgaisrinės saugos specialistai lyg susitarę kiekvienu atveju nustatė, kad ugnis kildavo dėl netvarkingos, pasenusios ar sugedusios elektros instaliacijos.

2017 m. teismas dėl Tytuvėnų bažnyčios gaisro kaltu pripažino šio miestelio piligrimų centro vadovą Praną Jurkaitį, kuriam buvo skirta vienų metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant pusantrų metų. Buvo teisiami ir trys specialistai, atsakingi už Tytuvėnų bažnyčios rekonstrukciją – tačiau šiemet dėl senaties byla buvo nutraukta.

6. Pašaukimų į kunigystę krizė ir permainos Telšių kunigų seminarijoje

Nepriklausomybės pradžioje kunigų seminarijos buvo sausakimšos klierikų. Šiandien situacija pasikeitusi neatpažįstamai. Per 2010–2019 m. laikotarpį į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją įstojusių vyrų vidutiniškai buvo 6,3 kasmet; Kauno – 5,2. Jau ir šitie skaičiai – neįspūdingi, tačiau Telšių vysk. Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija susidūrė su dar liūdnesne realybe – įstojusiųjų vidurkis tesiekė 2,25 per metus. 

Pašaukimų krizė labiausiai atsispindėjo 2015 m., kai į Telšius neįstojo nė vienas naujokas. „Nieko nepadarysi, galbūt tai yra proga mums patiems pagalvoti, kaip užmegzti ryšį su šiandienos jaunu žmogumi, galbūt reikėtų permąstyti mūsų pasirinktą kalbos būdą, apžvelgti iššūkius, naujai pasižiūrėti į situaciją“, – tąkart naujienų agentūrai BNS sakė tuometinis seminarijos rektorius kanauninkas Viktoras Ačas.

Telšių vysk. Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija.

Wikipedia.org nuotrauka

Vis dėlto nieko ypatingo sukurti nepavyko – 2016 ir 2017 m. į Telšių seminariją įstojo atitinkamai 2 ir 3 vyrai. Galų gale, 2018 m., įvyko pokyčių – visi Telšiuose studijavę klierikai buvo iškelti į Kauną, o į vysk. Vincento Borisevičiaus seminariją nutarta kiekvienais metais iš Kauno seminarijos siųsti parengiamojo (propedeutinio) kurso studentus, kurie Žemaitijos sostinėje praleis vienus metus. 2019 m. parengiamąjį kursą nusprendė ten siųsti ir Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija.

Ar tai, kad Telšių seminarija neberengia naujų kunigų (tik parengia kitoms seminarijoms), reiškia, kad ji jau de facto uždaryta? Dabartinis seminarijos rektorius kun. Saulius Stumbra teigia kitaip – situacijos jis net nevadina reforma. „Bernardinams“ pašnekovas teigia, kad dabartinis modelis yra laikinas, o šiuo metu Šventasis Sostas ruošia gaires dėl visų trijų Lietuvos seminarijų pertvarkos. „Tikimės, kad 2020 metais jau žinosime daugiau. O šiuo metu, sakyčiau, yra naujo kunigų rengimo prieaušris“, – sako kun. S. Stumbra.

5. Pirmieji nuolatiniai diakonai

Romos katalikai dvasininkai, turintys žmonas ir vaikų. Šis sakinys tūlam lietuviui gali kelti nuostabą ar net pasipiktinimą – tačiau visa tai Katalikų Bažnyčioje yra visiškai normalu ir „legalu“. Tik ilgą laiką apie tai Lietuvoje apie tai buvo menkai težinoma.

2017 m. birželio 24-ąją pirmąkart šalies istorijoje penki vedę vyrai tapo nuolatiniais diakonais. Kaune jais įšventinti Darius Chmieliauskas, Nerijus Čapas, Audrius Jesinskas, Benas Ulevičius ir Darius Venčkauskas.

Nuolatinio diakono tarnystė atėjusi iš ankstyvosios krikščionybės. Vatikano II susirinkimas šį diakonatą prikėlė naujam gyvenimui ir suteikė galimybę atlikti daugiau tarnysčių. Tad šiandien diakonai gali krikštyti, tuokti, laidoti, per šv. Mišias sakyti homilijas – ir kitokiais būdais padėti savo bendruomenei. Jei vyras nevedęs, jis gali pradėti diakonato studijas sulaukęs 30 metų; o jei vedęs – 35 metų ir... būtinai privalo gauti žmonos leidimą.

Pirmieji Lietuvoje nuolatiniai diakonai šventimų dieną, 2017 02 14.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Šiandien pasaulyje yra maždaug 36 tūkstančiai nuolatinių diakonų, beveik pusė jų gyvena Jungtinėse Valstijose. Lietuvoje tokių dvasininkų yra 12 – devyni vedę vyrai ir trys vienuoliai. Dar penki žmonės rengiasi diakonystei.

Bažnyčia Lietuvoje dar tik atranda nuolatinių diakonų reikšmę ir vietą. Jų atsiradimas pas mus – istorinis įvykis, atskleidžiantis dar įvairesnį katalikybės paveikslą ir teikiantis vilties, kad Bažnyčioje gali būti svarbus ne tik kunigų luomas. Kita vertus, tai tik pradžia, ir ateitį prognozuoti sudėtinga – tuo labiau kad didžiausia Lietuvoje – Vilniaus – arkivyskupija išvis nemato reikalo rengti tokių diakonų.

4. Sigitas Tamkevičius – kardinolas

Kai popiežius Pranciškus iš Bolivijos prezidento Evo Moraleso priėmė dovaną – Nukryžiuotąjį ant kūjo ir pjautuvo, o Vatikano Šv. Petro aikštėje įsisegė Rusijos komunistų partijos atstovo įteiktą Georgijaus juostelę, pontifiko kritikai ėmė jam klijuoti kairiojo ar net komunistuojančio popiežiaus etiketę. Ir tai atrodė logiška: štai, Bažnyčios vadovas, kuris nuolat užsipuola Vakarų kapitalizmą, tačiau ignoruoja (ar bent jau neišmano) faktus apie komunistų nusikaltimus.

Tačiau popiežiaus vizitas Lietuvoje ir Kauno arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus SJ paskyrimas kardinolu šiuos būkštavimus tiesiog susprogdino – Pranciškus parodė, kad bet kuri diktatūra yra blogis, o tokiam blogiui besipriešinantys, kankinystę dėl to pasirinkę tikėjimo žmonės yra stipriausi pavyzdžiai visai Bažnyčiai. Tai popiežius aiškiai išsakė vienoje improvizuotoje kalboje Vatikane:

„Matau prieš save lietuvį arkivyskupą [Gintarą Grušą] ir galvoju apie Kauno arkivyskupą emeritą [Sigitą Tamkevičių], dabar skiriamą kardinolu. Kiek metų tas vyras praleido kalėjime? Savo liudijimu, kentėjimu jis daug nuveikė. Bažnyčios gyvybė yra mūsų kankiniai, o ne artistai, ne didieji pamokslininkai, ne viso ir tikro tikėjimo sergėtojai. Esame kankinių Bažnyčia. Reikia šitai skelbti, reikia komunikuoti šį didelį mūsų turtą.“

Pats S. Tamkevičius juokavo, kad, sužinojęs apie paskyrimą, vos negavo infarkto ir sakė, jog per jo asmenį popiežius pagerbė visus, kurie dėl tikėjimo kentėjo sovietmečiu.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius.

Kauno arkivyskupijos nuotrauka.

Tai – pirmas kartas istorijoje, kai Lietuva turi vienu metu du kardinolus (Audrys Juozas Bačkis juo tapo 2001 m.). S. Tamkevičius yra ketvirtasis lietuvių kardinolas. Anksčiau jais buvo paskirti Jurgis Radvila (1556–1600) ir Vincentas Sladkevičius (1920–2000).

3. Nauji Vilniaus ir Kauno metropolitai

Pastarąjį dešimtmetį stipriai atsinaujino (ir atsijaunino) Bažnyčios Lietuvoje vadovybė. Įšventinti 7 nauji vyskupai – Gintaras Grušas, Arūnas Poniškaitis, Linas Vodopjanovas OFM, Kęstutis Kėvalas, Lionginas Virbalas SJ, Darius Trijonis ir Algirdas Jurevičius. 39-erių L. Vodopjanovas vienu metu buvo pats jauniausias katalikų vyskupas pasaulyje.

Pats svarbiausias pokytis, be abejo, įvyko Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų valdyme – Audrys Juozas Bačkis ir Sigitas Tamkevičius nuo pat Nepriklausomybės pradžios skirtingais stiliais, tačiau vienas kitą papildydami daugiau nei du dešimtmečius kūrė ir augino naują vietos Bažnyčią, kartu su visa Lietuva išėjusia iš sovietinės priespaudos. Atlikę šį milžinišką darbą, galiausiai dėl amžiaus, kaip numatyta Bažnyčios kanonų, abu iš pareigų pasitraukė.

LVK pirmininkas Gintaras Grušas.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

2013 m. A. J. Bačkį pakeitė Gintaras Grušas – aktyvus išeivijos lietuvis, prieš pašaukimą į kunigystę dirbęs IBM kompanijoje. Po Nepriklausomybės atgavimo G. Grušas grįžo į Lietuvą, buvo atsakingas už šv. Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje. Šiandien vadovauja Vilniaus arkivyskupijai, taip pat yra Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas. Tuo metu Kaune S. Tamkevičių pakeitė Lionginas Virbalas SJ – gimęs Lietuvoje, baigęs studijas Romoje, bendradarbiavęs Vatikano radijuje. 2013 m. iš pradžių paskirtas Panevėžio vyskupu, po dvejų metų tapo Kauno arkivyskupu metropolitu.

Kauno arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Tačiau šiuo metu Kaunas savo nuolatinio vadovo neturi. Šių metų pavasarį L. Virbalas netikėtai iš pareigų atsistatydino, kaip pats teigė, dėl sveikatos problemų. Toks atvejis – pirmas Lietuvos istorijoje. Dabar jėzuitų dvasininkas gyvena Vilniuje, yra arkivyskupas emeritas. O kol Kauno arkivyskupo sostas tuščias, apaštališkuoju administratoriumi ten paskirtas vysk. Algirdas Jurevičius.

2. Teofiliaus Matulionio ir Mykolo Giedraičio beatifikacijos

Šis dešimtmetis Bažnyčiai Lietuvoje dovanojo ir tai, ko neturėjome daugiau nei 30 metų – kraštiečio paskelbimą palaimintuoju. Ir tokių švenčių buvo dvi.

Taip, taip buvo skirtingo „kalibro“ įvykiai – jei taip galima pavadinti. Pal. Teofiliaus Matulionio beatifikacija 2017 m. birželį įvyko tikinčiųjų pripildytoje Vilniaus katedros aikštėje, pamaldose dalyvavo popiežiaus legatas, apie šį kankinį turbūt jau žino kiekvienas bent kiek rimčiau praktikuojantis katalikas. Tuo metu pal. Mykolą Giedraitį pažįstame vis dar menkai – o ir beatifikaciją atšventėme kur kas kukliau. 2019 m. birželio 8 d. Krokuvoje Lietuvos vyskupai dalyvavo padėkos Mišiose už Giedraičio paskelbimą palaimintuoju, o birželio 22 d. tokia padėkos šventė įvyko Videniškių Šv. Lauryno parapijos bažnyčioje.

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacija.

Tomo Urbelionio / BFL nuotr.

Vis dėlto nusprendžiau šiuos du tikėjimo vyrus „pastatyti šalia“ – nes žmogaus šventumą lemia ne susirinkusių jo minėti žmonių skaičius, o visai kiti dalykai. Trumpai apie kiekvieną iš palaimintaisiais paskelbtų lietuvių:

Pal. arkivyskupas Teofilius Matulionis (1873–1962) – tvirtas tikėjimo liudytojas, kankinys, pergyvenęs carizmo, nacizmo ir komunizmo siaubus. Dėl rūpinimosi savo ganomaisiais ir ištikimybės Kristui jam teko 16 metų kalėti beveik dešimtyje įkalinimo įstaigų, tarp jų – ir griežtojo režimo lageryje.

Padėkos šv. Mišios už Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju.

Evgenios Levin nuotrauka

Pal. Mykolas Giedraitis (1420/1425–1485) gimė Giedraičiuose arba Videniškiuose, kilęs iš kunigaikščių šeimos. Nuo pat jaunystės buvo pamaldus, ramaus būdo, mėgęs vienumą. Sulaukęs brandaus amžiaus, įstojo į Bistryčios regulinių atgailos kanauninkų (arba „Baltųjų Augustinų“) vienuolyną (tiesa, kai kurie šaltiniai teigia, kad jis buvo ne šio ordino vienuolis, bet pasaulietis tretininkas). Perkeltas į Krokuvą, dirbo vienuolyno zakristijonu ir kukliai gyveno mažoje celėje. Nors M. Giedraitis buvo tylus, ramus, atrodo, iš tuometės aplinkos neišsiskiriantis žmogus, išgarsėjo savo šventumu ir paprastumu.

1. Popiežiaus Pranciškaus vizitas

Turbūt vienintelis sąrašo „dalyvis“, dėl kurio sutiksime visi. Sunku išmatuoti, kiek šis 2018 m. rudens įvykis pakeitė (ar dar pakeis) tikinčiųjų gyvenimus. Kiekvienam iš mūsų tai padarė skirtingą poveikį. Tačiau taupydamas Jūsų brangų pasirengimo Naujiesiems laiką, paminėsiu tik dvi pastebėtas gaires, kurias popiežius savo kalbose ir gestuose nubrėžė Lietuvos tikintiesiems ir visiems čia gyvenantiesiems.

EPA nuotrauka

Pirmiausia – Pranciškus pakvietė didžiuotis savo istorija ir jos nepamiršti. Neįprastai rimto veido popiežius, panašu, buvo puikiai informuotas apie tai, kas Lietuvoje dėjosi pastarąjį šimtmetį – ir dar seniau. Pavyzdžiui, tai, kad lietuviai sugebėjo pasitraukti iš Sovietų Sąjungos taikiai ir maldingai, kai kuriems iš mūsų atrodo kaip stebuklas. Panašu, kad tai įspūdį padarė Šventajam Tėvui. Susitikime su jaunimu jis kalbėjo:

„Eikite pas senolius ir paprašykite, kad jie jums papasakotų apie jūsų tautos šaknis, džiaugsmus, kentėjimus ir vertybes. Šitaip, semdamiesi iš savo šaknų, vesite pirmyn savo tautą, savo tautos istoriją siekdami didesnių vaisių. Brangus jaunime, jei norite, kad jūsų tauta būtų didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis ir veskite tautą pirmyn.“

Kita vertus, savo istorijoje turėdami kuo didžiuotis ir į ką atsiremti, šiandieniame pasaulyje esame įpareigoti šią gerąją patirti nešti ir kenčiančiam, susiskaldžiusiam pasauliui. „Tolerancija, svetingumas, pagarba ir solidarumas“ – tokias istorines „lietuvių savybes“ prezidentūroje paminėjo popiežius, o Aušros Vartuose pridūrė: „Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Tai brandžios istorijos vaisius, kurį Jūsų tauta gali pasiūlyti pasaulio bendruomenei, o ypač Europos Sąjungai. Jūs savo kailiu patyrėte bandymus primesti vieną modelį visiems, pagal kurį visi buvo sulyginti siekiant įteigti, kad mažumos privilegijos yra svarbesnės nei kitų orumas ar bendras gėris.“