Filmo kadras. imdb nuotrauka.

Gyvybingas ir charizmatiškas argentinietis kardinolas bando priversti sušokti tango kūnu ir dvasia nelankstų vokietį popiežių. Dėl žavumo ir neįmanomumo šypseną sukelianti filmo „Du popiežiai“, kurį neseniai pristatė kompanija „Netflix“, scena tarsi vainikuoja pagrindinę kūrinio giją – Benedikto XVI ir Pranciškaus santykių dinamiką, gana primenančią šokį. Brazilų režisieriaus Fernando Meirelles (žinomas iš tokių filmų kaip „Aklumas“ (2008), „Ištikimasis sodininkas (2005), „Dievo miestas“ (2002)) ir scenaristo iš Naujosios Zelandijos Anthony McCarteno („Tamsiausia valanda“ (2017), „Visko teorija“ (2014)) kūrinio centre – skirtingos popiežių asmenybės ir nepaisant skirtumų tarp jų užsimezganti draugystė. 

Filme pasakojama pramanyta istorija apie popiežiaus Benedikto XVI ir arkivyskupo iš Argentinos Jorge Mario Bergoglio susitikimą, pastarajam norint išeiti į pensiją. Popiežius neva supranta, kad Bažnyčiai reikia pokyčių, ir išsirenka progresyvų argentinietį kardinolą savo įpėdiniu. Štai ką atsakė popiežius emeritas vokiečių žurnalistui ir savo biografui Peteriui Seewaldui, paklaustas apie Pranciškaus išrinkimą: „Aišku, pažinojau jį, bet nemaniau, kad tai bus jis. Šiuo atžvilgiu tai buvo didelis netikėtumas. [...] Iš ad limina vizitų ir laiškų. Pažinojau jį kaip labai ryžtingą vyrą, kuris Argentinoje labai griežtai pasakydavo – šitai bus, o šito nebus. Nebuvau patyręs šio nuoširdumo aspekto, labai asmeniško dėmesio žmonėms, man tai buvo staigmena.“ 

Filmo kadras. imdb nuotrauka.

Siužetas pagavus, Vatikanas kaip veiksmo vieta apskritai užprogramuota sėkmei, papildomos traukos prie ekrano suteikia kasdienybės detalės, bylojančios apie Katalikų Bažnyčios vadovų žmogiškumą. Popiežiai drauge valgo picą, gerią fantą, kurią Ratzingeris iš tiesų mėgsta, žiūri futbolą per televizorių. Pranciškus yra prisiekęs Buenos Airių futbolo klubo „San Lorenzo“ gerbėjas, o Benediktas XVI, nors filme bandoma įteigti, kad šios sporto šakos jis nemėgstąs, kai kurių šaltinių teigimu, ištikimai palaiko Miuncheno „Bayern“ klubą ir 1978 m. pasaulio futbolo čempionato metu radijo eteryje kalbėjo apie tai, kad šis sportas – kur kas daugiau nei pramoga. Personažų žmogiškumą išryškina ir nuodėmės motyvas – vienoje ryškių scenų jie išklauso vienas kito išpažinčių, abu suvokia savo silpnumą, gailisi dėl praeities klaidų, sunkiai atleidžia patys sau.

Labiausiai šis filmas mane nustebino tuo, kad abu popiežiai parodyti kaip Dievo balsą išgirsti siekiantys tikintieji – ne dėl to, kad abejočiau jų tikėjimo gelme, paprasčiausiai neturiu didelių lūkesčių „Netflixo“ atžvilgiu, kai imamasi religinių temų. Apskritai dviejų valandų filmas su intriguojančiu siužetu, puikiais aktoriais Anthony Hopkinsu ir Jonathanu Pryce'u, kokybiška scenografija bei kostiumais, komiškais prieskoniais neprailgsta, yra lengvas ir smagus pažiūrėti. (Jei dar dialogai būtų ne tokie paviršutiniški ir eklektiški, sakyčiau – nė truputėlio neprailgsta).

Filmo kadras. imdb nuotrauka.

Iš kritikuotinų aspektų išskirčiau du esminius. Pirma, sukarikatūrintas Josepho Ratzingerio personažas. Pranciškus vaizduojamas gana sąžiningai, niuansuotai, o Benediktas – vienpusiškai, primityvokai. Vienoje scenoje jis griežtai rikteli „tylos“ ir mosteli lazda it koks nacis (asociacija kyla dėl anksčiau filme rodytų archyvinių kadrų, kuriuose praeiviai reaguoja į Ratzingerio tapimą popiežiumi, vienas vyras sako: „nereikėjo išrinkti nacio“), peršama mintis, kad jis nuoboda, nusenęs ir atitrūkęs nuo žmonių. „Marazmatikas“, – personažą apibūdino latvių režisierius Alvis Hermanis, neseniai Rygoje pristatęs naują spektaklį „Baltas sraigtasparnis“ apie Benedikto XVI atsistatydinimą. Pasak jo, šitaip vaizduodami Ratzingerį, filmo kūrėjai „kabina makaronus“ žiūrovams ant ausų.

Susidaro įspūdis, kad Benedikto XVI personažas funkcionuoja kaip antipodas, išryškinantis Pranciškaus gerąsias savybes, tokias kaip nuoširdus bendravimas, kuklumas, dėmesys vargstantiems. Jis tvirtai stovi ant žemės ir yra atviras pasauliui, kitaip nei lotyniškai kalbėti norintis snobas, nežinantis, kas yra „ABBA“, introvertas, avintis ekstravagantiškus raudonus batus. Vietoje intelektualiausio popiežiaus per pastaruosius šimtmečius, didžio teologo, matome griežtą doktrinos sergėtoją, pagal senas žiniasklaidos klišes – „Dievo rotveilerį“. Scena, kurioje Benediktas XVI egzaminuoja Bergoglio dėl jo pasisakymų apie homoseksualumą ir kunigų celibatą, yra tiek pat neįtikima kiek jiedu šokantys tango.

Be to, filme suponuojama, kad Pranciškus yra tinkamas vadovauti Bažnyčiai, nes nenori būti lyderiu, o štai Benediktas troško valdžios, darė viską, kad būtų išrinktas popiežiumi, nors iš tiesų po Jono Pauliaus II mirties Ratzingeris svajojo atsidėti knygų rašymui, puikiai suprasdamas, kad praktinis vadovavimas yra greičiau jo silpnybė nei privalumas, blaiviai vertindamas savo sveikatos būklę. „... po Didžiojo popiežiaus Jono Pauliaus II kardinolai išrinko mane, paprastą, nuolankų Viešpaties vynuogyno darbininką. Mane guodžia tai, kad Viešpats moka darbuotis bei veikti ir su silpnais įrankiais“, – kalbėjo jis Šv. Petro aikštėje pirmąsyk po konklavos pasirodęs tikintiesiems.

Filmo kadras. imdb nuotrauka.

Scenarijaus autorius lenkų žurnalui „Tygodnik Powszechny“ sakė neblogai susipažinęs su Josepho Ratzingerio asmenybe ir mintimis, netgi ėmęs gerbti tai, ką jis savo gyvenimu ir tarnyste liudijo, tačiau filme simpatijos jį vaizduojančiam personažui nejaučiama. Panašiai ir režisierius F. Meirelles Katalikų naujienų tarnybai sakė iš pradžių galvojęs, kad filmas bus apie gerą ir blogą popiežius, tačiau ėmęs suprasti Benedikto „tradicinį požiūrį“ ir dėl to kūrinys nėra juoda ir balta. Deja, to požiūrio supratimo ir išskleidimo filme tenka su žiburiu ieškoti. 

Tai susiję su antrąja kritine pastaba – ideologišku kūrėjų požiūriu į Bažnyčią. Filmo ašyje esantys pokalbiai vyksta ne tik tarp popiežių: jie reprezentuoja progresyvią ir konservatyvią Bažnyčios dalis, kurios, anot scenaristo, nutolusios viena nuo kitos kaip niekad. Jiedu su režisieriumi siekę parodyti, kad dialogas įmanomas, kad ir kokie skirtingi požiūriai būtų. Net jei pažvelgtume į Bažnyčią ir joje vykstančias diskusijas per filmo kūrėjų siūlomą tradicionalistai vs. liberalai prizmę, kuri neišvengiamai supaprastina tikrovę, ar tikrai Benediktas XVI ir Pranciškus šioms stovykloms atstovauja?

Filmo kadras. imdb nuotrauka.

Viena iš filmo idėjų ta, kad popiežių asmenybių skirtingumas diktuoja ir jų teologinius skirtumus, tačiau, kaip pažymi ne vienas apžvalgininkas, Pranciškaus pontifikatas remiasi teologiniais pamatais, kuriuos sudėjo Benediktas XVI, žvelgiant dar giliau – Vatikano II Susirinkimo tėvai. Net ir kai kurios ryškiausios Pranciškaus pontifikato temos, pavyzdžiui, ekologija ar antiklerikalizmas, buvo pradėtos jo pirmtako. Neįtikina filme siūloma reakcionieriaus ir revoliucionieriaus schema.

Anot scenaristo A. Mccarteno, Pranciškus yra šviežio oro gūsis Bažnyčioje. Pasak režisieriaus F. Meirelles, Pranciškaus dėka Bažnyčia priartėjo prie žmonių. Toks įspūdis ir lieka, pažiūrėjus filmą – tarsi su Pranciškaus išrinkimu išaušo nauja era ir progresyvumas neišvengiamai triumfuos. Gal kam ir saldus toks pažadas, tačiau, mano galva, jis randasi ne iš įsigilinimo į Bažnyčios situaciją, o iš noro, kad Bažnyčia keistųsi pagal turimas politines pažiūras.

Anthony Hopkinsas ir Jonathanas Pryce'as filmo premjeros metu Holivude.

EPA nuotrauka

Galiausiai – pastebėjimas ne apie filmą, o apie mus. Kad ir kokie dėtumės esą kritiški ir sąmoningi medijų vartotojai, vis nustebina meninių filmų priėmimas už gryną pinigą. Štai pažiūrėjus „Du popiežius“ socialiniuose tinkluose painfluencinta, kad filmas patvirtina, koks „nerealus bičas“ yra Šventasis Tėvas. Žinoma, riba tarp tikrovės ir fikcijos ne tokia ryški, kai pagrindiniai personažai turi realius prototipus, įvykiai neseni, įterpiami archyviniai žiniasklaidos kadrai, o aktorius J. Pryce‘as stulbinamai panašus į popiežių Pranciškų, ir visgi filmas meninis. Pažiūrėjus verta paklausti, kokią žinią jis neša. Mano supratimu, jų ne viena, tačiau ideologinė labai ryški ir pasako daugiau apie filmo kūrėjų pažiūras nei apie kurį nors popiežių.

Paradoksalu, tačiau italų režisieriaus Paolo Sorrentino seriale „Jaunasis popiežius“ (2016), kur Vatikanas ir personažai absoliučiai fikciniai bei netrūko provokatyvumo, popiežystės ir kitų katalikiškų klausimų imtasi kur kas rimčiau bei subtiliau.