Spektaklio „Petras Kurmelis“ akimirka. Kairėje – pagrindinį vaidmenį atlikęs režisierius V. Vajega. Nuotrauka iš 1959 metų liepos 21 dienos „Tiesos“ numerio

Baltos, sustingusios žiemos vidurys. Balkšvai pilkas dangus, atrodo, visose pusėse susilieja su horizontu. Besiraitantis keliukas sukasi Rokiškio dvaro parko link, gerai įsižiūrėjus matyti ir baltai nutinkuotų rūmų mūro kampas. Šalia – didžiulis, užšalęs tvenkinys, o ant ledo – pensinio amžiaus vyras su pačiūžomis, apsirengęs stora žiemine striuke ir ant nosies užsidėjęs akinius storais rėmeliais, kurie nuo to laiko spėjo išeiti iš mados ir į ją grįžti, pats sau vienas lėtai, bet grakščiai paišo aštuoniukes.

Vytautas Vajega buvo vienas iš tarpukariu išsilavinimą ir požiūrį į gyvenimą įgijusių inteligentų – ypatingas, šiandien jau retai pasitaikantis asmenybės tipas. „Padaryti Lietuvą kultūringesnę, gražesnę ir laimingesnę“, – Kazio Binkio „Atžalyno“ eilutė, puikiai nusakanti šio laikmečio idealizmą, jam buvo svarbi visą gyvenimą. Reiklus, kartais net griežtas, niekad nenustygstantis, vis ieškantis, ką nuveikti, sukurti, pataisyti ar kokiu nors būdu pagerinti, Rokiškiui palikęs liaudies teatrą ir kalną popieriaus – ironišku, kartais net aštriu stiliumi parašytus atsiminimus.

Vytautas Vajega 1972 m. Asmeninio albumo nuotrauka

Vieniems jis buvo literatūros mokytojas, kitus mokė groti akordeonu ar pūsti triūbą (kas, beje, tuo metu buvo paklausu – pakliuvę į sovietinę armiją, triūbočiai buvo skiriami į „muzikines pajėgas“, tad praktiškai išsisukdavo nuo kariuomenės vargų), treti jį atsimena kaip Rokiškio liaudies teatro režisierių. Man jis buvo senelis, tad ir atsimenu jį kaip senelį – mėgdavusį tyloje skaityti laikraščius, bet, anūkui paprašius, su malonumu pademonstruodavusį, kaip naktį miške staugia vilkai.

Papasakoti apie jį noriu dėl dviejų priežasčių: 2019-ųjų gruodį jis būtų šventęs savo šimtmetį. Jo 1959 m. įkurtas Rokiškio liaudies teatras tuo metu šventė šešiasdešimtmetį. Režisūra ir vaidyba buvo viena iš didžiųjų, o gal ir pati didžiausia jo gyvenimo aistra.

Nuo pačiūžų apie Vytautą Vajegą pasakoti pradėjau neatsitiktinai – jos buvo jo pomėgis vos ne visą gyvenimą. Čiuožti pradėjo besimokydamas gimnazijoje, tą pačią pačiūžų porą išsaugojo iki senatvės ir pakabino ant vinies būdamas daugiau nei septyniasdešimties.

Jau minėjau, kad V. Vajega priklausė tarpukariu (ar sakytume „tarpukario dvasia“) susiformavusių inteligentų kartai. Kaimo vaikas, vaikystę praleidęs Apaščios kaime, mokęsis Biržų gimnazijoje, kurioje tuo pat metu mokėsi ir Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius ir Mamertas Indriliūnas. Gimnaziją baigė 1940-ųjų birželį – gavę atestatus senelis su bendraklasiais, matyt, kaip ir dera, atšventė ir ryte ėjo pasitikti saulėtekio. Ir pasitiko, girdėdami iš rytų pusės atriedančių tankų keliamą triukšmą.

Pirmojoje karo pusėje Vilniuje pedagoginiame institute, o po to ir universitete studijavo lituanistiką, bet, vokiečiams uždarius universitetą, studijos baigėsi. Karas, žinoma, buvo karas, tačiau jis, atrodo, matydavo, kad tai, kas yra baisu, kartais pasidaro ir komiška. Jo atsiminimuose yra keletas tokių epizodų, pavyzdžiui, 1943 metais jis dirbo Švietimo ministerijoje, kur surengus Vasario 16-ąją vakarienę (su gausiais gėrimais) įsilinksminę ministerijos darbuotojai sumanė pamaitinti ant sienos kabantį, gailiomis akimis viršun žvelgiantį Hitlerio portretą – „jis, vargšas, žiūri aukštyn, tarsi neprastenėdamas, niekas neįpila jam nė pauostyti“ – ir naujosios Europos vadas į marmuzę gavo stiklinę alaus, o po to ir kitokių patiekalų. Galų gale šventėjai patys išsigando to, ką pridirbo, ir tylomis išsinešdino (anot senelio, bailesnieji ir savo namuose po šio įvykio vengė nakvoti). Kitas epizodas – vokiečiams traukiantis ir artėjant Rytų frontui, senelis svarstė mauti į Vakarus. Buvo pasiruošęs sutartą valandą su besitraukiančiu bičiuliu susitikti Kupreliškyje. Prieš pat iškeliaudamas atrėmė dviratį prie kaimynų trobos ir trumpam užėjo atsisveikinti. Grįžęs dviračio neberado. Kartu su dviračiu vieškeliu nudardėjo ir šansas išvykti į Laisvąjį pasaulį – teko likti Lietuvoje.

Su žmona Ale 1951 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Atrodo, kad maždaug tuo metu jam įgėlė teatro uodas. Vokiečių okupacijai įsisiautėjus, senelis dirbo mokytoju Pasvalyje, kur susitiko tuo metu nuo okupacinės valdžios besislapstantį dramos teatro režisierių Romualdą Juknevičių, kuris organizuodavo įvairius vaidybos ir režisūros užsiėmimus. Vėliau jo aistra teatrui gavo progą pasireikšti gyvenant, mokytojaujant, vaidinant, režisuojant iš pradžių Alytuje, kur sutiko ir savo žmoną, ir Rokiškyje. 1959 m. jis pastatė spektaklį „Petras Kurmelis“ pagal Žemaitės apysaką, kuris atvėrė galimybę Rokiškyje įkurti liaudies teatrą. Liaudies teatras ištikrųjų yra mėgėjų kolektyvas, bet Rokiškyje jis gyvas jau šešis dešimtmečius, ir ten įprasta apie Rokiškio teatrines tradicijas kalbėti su pasididžiavimu.

Šių tradicijų užuomazgas ir gimimą jis aprašė kruopščiai, žadėdamas „nekartoti to, kas dabar, jau po 30 metų, malama“, o pasakoti, „ko nerašoma“. Liaudies teatre vaidina mėgėjai, bet senelis, atrodo, turėjo ambicijų iššokti aukščiau bambos – atsiminimuose jis svarsto apie Konstantino Stanislavskio vaidmens kūrimo metodą, psichologinį realizmą, aptarinėja vaidmenų parinkimo, pasiruošimo, repeticijų procesą. Visa tai jam buvo be galo svarbu, į tai jis žiūrėjo labai rimtai. Taip pat jis aprašo ir komišką „tarybinę biurokratinę košę“, kurią reikėjo išsrėbti, norint pasiekti tikslą, ir patosiškus sveikinimus (būdingus daugeliui Lietuvos kultūrinių renginių ir šiandien) parodžius spektaklį, už kurį Rokiškio mėgėjų grupė gavo liaudies teatro vardą. „Girkit kaip beįmanydami, bet aš žinau, kad miško scenoj neišvežiau (turbūt dėl to, kad neatkasėm potekstės), kad Virbas moralizavo, o Janikė su Pranuku buvo netikri“, – taip jis pats įvertino savo vadovaujamo kolektyvo pasiekimus.

Rokiškio liaudies teatro spektaklyje „Dvikova“ 1968 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Atsiradus televizijai, dramos saviveikla bereikalinga tam, kad Vajega nenuobodžiautų“, – tokius vieno iš savo kolegų žodžius jis paliko atsiminimuose. Režisieriumi senelis dirbo 13 metų, atrodo, nuolat konfliktuodamas su valdžios žmonėmis, kelis kartus atsisakė stotį į komunistų partiją. Galutinai su valdžia susipyko, kai pabandė išversti ir pastatyti S. Lungino pjesę „Žąsies plunksna“, kuri tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo uždrausta – po to teko režisieriaus vietą apleisti ir pasitenkinti aktoriaus vaidmeniu. Pasakojama, kad labiausiai teatre jis nemėgo „falšo“, labai norėjo, kad aktoriai ne vaidintų, o tikrai išgyventų tai, kas vyksta scenoje. Jis kuo atidžiausiai sekė visa, kas vyko Lietuvos kultūriniame, ypač teatrų gyvenime – pastabų apie įvairių režisierių darbus vis pasirodo jo užrašuose. Daugiausia statė pjeses pagal lietuvių autorių kūrybą. Jo parašytuose atsiminimuose akivaizdu, kaip stipriai, netgi skaudžiai senelis jautė sovietinės sistemos absurdiškumą – ką reiškia vien tai, kad jo tėvo kaulai taip ir liko Chabarovsko krašte, netoli Korėjos. Tad teatras buvo savotiškas būdas išreikšti tylų pasipriešinimą, nors, žinoma, tylus pasipriešinimas žmogaus nepadaro didvyriu.

Jo palikti atsiminimai – niekur neišleisti. Pats buvęs literatūros mokytojas, nepaprastai mėgęs skaityti, V. Vajega turėjo puikų kalbos pojūtį. Jis aprašo tiek savo asmeninio gyvenimo įvykius, tiek karo metus, lituanistikos studijas ir vokiečių, ir rusų okupuotame Vilniuje, pokario Lietuvos gyvenimą, sovietmečio Rokiškį, įvairias politines įtampas, bendravimą ir susidūrimus su žinomais Lietuvos kultūros veikėjais – Vincu Krėve, Juozu Miltiniu, Juozu Keliuočiu ir daugeliu kitų.

Senelis mirė 2007 m., praėjus dešimtmečiui po to, kai palaidojo savo žmoną Alę. 2019 metų gruodžio 19 dieną jam būtų suėję šimtas metų.