Dr. Mantas Adomėnas. Aistės Noreikaitės nuotrauka

Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“ naujojo leidimo (Vilnius: Hubris, 2019) proga „Bernardinai.lt“ skelbia publikacijų ciklą, kuriame įvairių sričių specialistai aptaria šio Vakarų literatūros ir filosofijos šedevro reikšmę ir svarbą šiandien.

MANTAS ADOMĖNAS – filosofas, vertėjas, klasikas, Kembridžo universitete apsigynė disertaciją apie Platono filosofiją. Nuo 2008 m. – LR Seimo narys, politikas. 

Kaip poroje puslapių papasakoti apie vieną svarbiausių Europos civilizacijos knygų?

Kažkada, kai dar buvau labai jaunas studentas, girdėjau vyresnio bičiulio, rafinuoto ir skvarbaus Heideggerio, Eliadės bei Karsavino skaitytojo, pasakojimą, jog Martinas Heideggeris apie Augustiną atsiliepęs šitaip: „Kiekvienas mąstytojas, kuris būtų parašęs arba Išpažinimus, arba Dievo valstybę, arba Apie Trejybę, būtų pripažintas vienu svarbiausių visų laikų filosofų. Augustinas parašė visus tris.“ Paskui mėginau šią Heideggerio ištarą patikrinti, bet, kad ir kiek bandžiau, jokiuose šaltiniuose jos užtikti nepavyko. Galimas daiktas, kad pasakojimas apokrifinis. Bičiulis dabar jau miręs, jo paklausti nebeįmanoma. Tačiau net ir apokrifiniai pasakojimai turi tiesos krūvį – tiesiog apokrifai dažnai užsiropščia ant didžio žmogaus pečių, kad galėtų jo vardu ir balsu tą tiesą autoritetingai paskelbti.

Pirmą kartą skaičiau šv. Augustino Išpažinimus rusiškai – dar vėlyvuoju sovietmečiu kažkokiame stačiatikių leidinyje (režimas stačiatikiams buvo nuolaidesnis). Marijos Sergejenko vertimą atsimenu iki šių dienų; iki šiol dar neteko skaityti versijos – išskyrus gal paties Augustino – puošnumu ir spalvingumu prilygstančios aistringai, žydinčiai Sergejenko vertimo kalbai, kurioje metaforos tarsi įgyja naujų, akiai dar nematytus atspalvių, o garsioji kaimyno sodo kriaušė pradeda dvelkti prisirpusiais ir nuodėmingai saldžiais Viduržemio vasaros aromatais. Įpusėjęs skaityti sužinojau, kad šitą vertimą Sergejenko atliko Leningrade, blokados metais. Niekada nebegalėjau to vertimo atsiversti, nejausdamas jos puošniuose vaizdiniuose ir širdies karščiu alsuojančiose Augustino maldose ją supusio šalčio, mirties ir bado pamušalo.

Knygos viršelis. Leidyklos „Hubris“ nuotrauka

Dabartinį, tikslų ir raiškų, vertimą – tiksliau, pirmą teksto dalies redakciją – pirmąkart pamačiau, ko gero, pusiau pogrindiniame „Sietyne“, į kurį ir pats rašinėjau šiokių tokių dalykėlių. O rimtai įsiskaičiau per Arūno Sverdiolo filosofijos seminarą, skirtą skandinavistams, prie kurių ir aš, klasikas, kažin kaip prisiplakiau. Mašinėle atspausdintas ir padaugintas Eugenijos Ulčinaitės XI Išpažinimų knygos vertimas kalbėjo apie laiko paslaptis – iš pradžių tarsi paprastai, pernelyg paprastai, paskui vis sudėtingiau ir sunkiau, kol pradėjau suprasti, jog nieko nebesuprantu – tada užsimerkiau, kad susigaudyčiau vis pasprunkančias mintis, ir ūmai kaip žaibas aplankė supratimas, sujungiantis amžinybę, laiką ir sąmonę į vieną prasmės hieroglifą. Kai bandžiau savo įžvalgą paaiškinti bendramoksliams, nušvitimas šiek tiek prarado akivaizdumą ir išblėso, tačiau Augustino tekstas man tarsi atvėrė akis į laiką ir laiko mąstymą. Ten prasidėjęs kelias vedė į Husserlį, Heideggerį ir į Leviną. Tačiau viskas prasidėjo būtent tada nuo Augustino.

Perėmus George’o Steinerio tropą, galima būtų kalbėti apie „knygas, didesnes nei knygos“ – „savo lygiu ir kraštutinumu pranokstančias paprastą knygą“. Augustino Išpažinimai tikrai būtų viena iš jų, kad ir kaip kiekvienas pildytume likusį sąrašą ar kanoną.

Atskiri Išpažinimų epizodai yra tapę embleminiais vaizdiniais, nuaidinčiais per visą Europos kultūros istoriją. Kriaušių vagystė iš svetimo sodo – tarsi nereikšmingas vaikystės epizodas – pavirtusi proga giliai apsvarstyti kaltės ir nuodėmės psichologiją: kriaušė iškyla kaip biblinio uždrausto vaisiaus reinkarnacija. Skardi vaikų žaidimo skanduotė „Tolle, lege“ – „Imk, skaityk“ – nuskambanti už tvoros niekada Augustinui iki tol negirdėtais žodžiais – ir pakeičianti Augustino gyvenimą. (Net ir pirmosios lietuviškos knygos pirmieji žodžiai, – „imkiet mani ir skaitikiet“ – tikėtina, yra tolimas šitų žodžių atbalsis.) Augustino nuostaba pamačius, jog vyskupas Ambraziejus skaito tylomis, nejudindamas lūpų, – scena, palikusi vis netylančias diskusijas, kada gi Europos kultūra išrado – ar veikiau iš naujo atrado – tylųjį skaitymą. Augustino bičiulio Alipijaus psichologinė drama, jo bandymas pasipriešinti gladiatorių žaidynių reginio įtaigai ir laipsniška besispyriojanti kapituliacija, aprašyta su genialaus psichologo įžvalga, Ericho Auerbacho subtiliai išgvildenta kaip psichologinės raidos ir dvasinės dramos atradimas Europos literatūros istorijoje. Arba kad ir neretai juokais pacituojama Augustino maldelė: „Padaryk mane skaistų, bet dar ne dabar.“ 

Visi šie vaizdiniai yra tapę tropais, į kuriuos vis atsigrįžta tolesnė Europos literatūros ir mąstymo tradicija, regimi įtakos ženklai, kaip nendrės, iškilusios virš gilios ir galingos Augustino mąstymo tėkmės, savo lingavimu tą tėkmę paliudijančios. Išpažinimai, kaip ir kitos fundacinės civilizacijos knygos, taip prasiskverbę į mūsų mąstymą, kad jų įtaką kartais labai sunku atpažinti. Panašiai Shakespeare’as be savo didingos poetikos yra sukūręs dar ir aibę žodžių, palikęs daugybę į kasdienę kalbą giliai įsismelkusių frazių. Kasdien kartodami „to break the ice“ ar „more sinned against than sinning“, anglai neįsisąmonindami ir nesusimąstydami tebegyvena galbūt niekada neskaitytų Shakespeare’o dramų paraštėse.

Tačiau turbūt dar didesniu mastu gyvename Augustino veikalų paraštėse. Vienas iš tokios Augustino giluminės įtakos aspektų – vidujybės atradimas, revoliucingas vidinio konflikto ir psichologinės raidos suvokimo išplėtojimas, netgi įžvalgos į pasąmonės reikšmę. Grožinei literatūrai prireikė beveik pusantro tūkstančio metų, kol pasiekė Aurelijaus Augustino psichologinės klausos subtilumą ir skvarbą. Autoriaus, rašančiojo subjekto asmenybės paveikslas knygoje taip tiksliai ir įtaigiai perteiktas su visais emociniais atspalviais, prieštaravimais, kompleksiškumu, su absoliučiai unikalia dvasine dikcija, kad veikalą užverti apimtas pojūčio, jog pažįsti Augustiną kaip asmenį – asmenį, su kuriuo esi giliau ir intymiau bendravęs negu su daugeliu „realiai“ (jei tai dar ką nors reiškia) pažįstamų žmonių.

Tą sudėtingą, prieštaringą, niuansų ir įtampų kupiną vidinį gyvenimą Augustinas ir apnuogina Išpažinimuose – išpažintyje, kuri kartu yra ir tikėjimo išpažinimas. Skaitytojas, atvertęs pirmąjį knygos puslapį, tampa Augustino viso gyvenimo išpažinties klausytoju ir liudininku. Tekstas pasitinka pirmiausia kaip meditacija, kaip Augustino – pagrindinio Išpažinimų veikėjo – monologas.

Vis dėlto ne mažiau svarbu išgirsti, kad šis monologas, žvelgiant giliau, yra dialogas – Augustino pokalbis su Dievu, kuris Augustinui prabyla per jo gyvenimo posūkius, emocines krizes, praregėjimus. Viską, kas nutinka jo gyvenime – nuo gyvenimo nutikimų iki psichologinių įvykių – Augustinas interpretuoja kaip Dievo malonės ir Apvaizdos veiksmus – kaip kalbą, kuria Dievas jam kalba. Augustinas savo meditacijoje-išpažintyje apie savo gyvenimą vykdo savo gyvenimo kelio hermeneutiką, kad išskaitytų per to kelio posūkius Dievo jam bylojamus žodžius, į kuriuos Jam galėtų atsakyti meile, tikėjimu ir tikru atsivertimu. Taigi tai yra Augustino dialogas, netgi aistringas ginčas, su jį sutvėrusiu ir jo gyvenimą kreipiančiu jo Kūrėju, kuriame kūrinys bando iš savo Kūrėjo išklausti savo, kaip kūrinio, prasmę.

Tačiau šis dialogas tarp savo gyvenimą tyrinėjančio Augustino ir paslaptingais, nevienareikšmiais ženklais jam kalbančio Dievo – dar ne viskas, kas vyksta šiame tekste. Šitas dialogas adresuotas trečiajam pokalbio dalyviui – skaitytojui: adresuotas kaip išpažintis, kaip pasakojimas ir liudijimas apie Augustino egzistencinių ieškojimų kelionę, kuris prakalbina skaitytoją ir kviečia jį, nuėjus tą kelią kartu su Augustinu, čia nesustoti ir leistis į savęs atradimo kelionę.

Ir čia mane kamuoja dvilypiai jausmai. Viena vertus, pavydžiu skaitytojams, kurie, pirmą kartą atsivertę Augustino Išpažinimus, su juo išsiruoš į kelionę – kuri nežinia kur gali nuvesti. Tačiau, kad ir kur nuvestų, ją tikrai lydės įžvalgos, atradimai, gelmė, grožis – ir tiesiog skaitymo malonumas.

O kita vertus, nepavydžiu. Mat pats Augustino Išpažinimus įvairiomis kalbomis esu skaitęs bent ketvertą kartų, ir sulig kiekvienu nauju skaitymu atrandu vis naujų prasminių sąskambių, vis naujų prasmių sietuvų, vis naujų orakulinėms ištaroms prilygstančių frazių. Tie, kurie atsiverčia knygą pirmą kartą, yra tik ant pirmos šių atradimo laiptų pakopos. 

Taigi tolle, sakyčiau, Skaitytojau, tolle ir lege.