Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos ilgai mokyti.
    Dienai baigiantis, prisiartino prie jo mokiniai ir prašė: „Ši vieta tuščia, ir jau vėlyvas laikas. Paleisk juos, kad, pasklidę
po aplinkinius vienkiemius bei kaimus, jie nusipirktų valgyti“.
    Bet Jėzus tarė: „tai jūs duokite jiems valgyti“.
    Mokiniai tada teiraujasi: „Gal mums eiti ir nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“
    Jis sako: „O kiek turite duonos? Nueikite ir pažiūrėkite“.
    Patikrinę jie atsako: „Penkis kepaliukus ir dvi žuvis“.
    Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos. Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt
žmonių.
    Jėzus paėmė penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė duoną ir davė
mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis. Ir visi privalgė iki soties. Jie dar
pririnko dvylika pilnų pintinių duonos gabaliukų ir žuvies likučių. O valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų.

Skaitiniai KV (101)

1 Jn 4, 7–10: Dievas yra meilė

Ps 72, 1–2. 3–4ab. 7–8. P.: Visos žemės tautos tave garbins, Viešpatie.


Ar kada pamąstai, ką reiškia ganytojui rūpintis avimis? Mes spėriai susikuriame ramumos ir tylumos, žaliuojančių pievų ir banguojančių kalvų vaizdinius. Tačiau ne viskas yra taip ramu ir tylu. Jei piemeniui nepavyksta suvaryti savo kaimenės krūvon ir ginti ją norima kryptimi, avys išsibarstys katra kur. Beje, avys nėra labai sumanios. Tinkamai neganomos avys nuklys parupšnoti viliojančių, tačiau joms kenksmingų žolelių. Pasiklydusi dykumoje avis ėstų viską, ką įmanytų, netgi piktžoles bei kitą netinkamą ėdesį.

Ką tai sako mums? Kadangi Jėzus yra Gerasis Ganytojas, Jis nori, kad mes valgytume tinkamą maistą. Žinoma, nesame kvaili gyvūnai kaip avys. Bet jei nesileidžiame Jėzaus vedami, klaidžiosime abejonių, egoizmo, puikybės ar baimės pievose.

Jėzus nori, kad Jį sektume, nes žino, kas mus sotina, ir trokšta duoti mums gerų dalykų. Jis nori maitinti mus dangiškuoju savo Kūno ir Kraujo maistu – Eucharistija. Jis žino, kad valgydami Jo maistą prarasime norą maitintis pasaulio „maistu“ – tokia pasaulėžiūra, kuri mus paikina ir silpnina.

Evangelistas Morkus sako, kad Jėzaus duotą duoną valgę žmonės buvo „pasotinti“ (Mk 6, 42). Jėzus pasotins ir mus. Jausime Jo meilę savo širdies gelmėse. Jo ramybė perskverbs mūsų mintis, nutildys baimes. Patirsime džiaugsmą žinodami, kad Kristus yra mumyse. Rasime atsakymus užgriuvus sunkiausiems išbandymams ir problemoms. Ir būtent todėl, kad Jėzus yra mūsų Ganytojas ir Vedlys.

Prisimink tai eidamas į šv. Mišias. Šlovindamas Viešpatį giesmėmis, klausydamasis Jo žodžio ir priimdamas Jį Komunijoje prašyk, kad Jis pripildytų tave. Dėkok Jam, kad tave veda, ir sakyk norįs likti su Juo ir būti saugus Jo kaimenėje.

Dėkoju Tau, Jėzau, kad esi mano Gerasis Ganytojas, kad duodi man taip reikalingo dvasinio maisto. Viešpatie, noriu būti Tavo pasotintas!

„Žodis tarp mūsų“, 2016  sausis–vasaris

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai