Luis de Morales. Šv. Jono Riberos portretas (apie 1566 m.)

Wikipedia.org nuotrauka

Šis šventasis minimas sausio 6-ąją, tačiau dėl tądien švenčiamos Trijų Karalių iškilmės, prisiminkime jį šiandien.

Alkalos hercogo sūnus, būsimas šventasis, Jonas de Ribera gimė Sevilijoje (Ispanija) 1511 m. Kilminga šeima pasižymėjo dosnumu vargšams.

Po studijų Salamankoje 1557 m. Jonas priėmė kunigystės šventimus ir penkerius metus dirbo mokytoju. 1562-aisiais, turėdamas vos 30 metų, gavo popiežiaus leidimą tapti vyskupu. Šias pareigas, be abejonės, jam užtikrino aukšta tėvo padėtis bei karaliaus Pilypo II interesai, tačiau jaunuolis puikiai pateisino jam parodytą pasitikėjimą.

Tuo laikotarpiu vyko Tridento susirinkimas, daug dėmesio skyręs protestantiškajai reformai. Jaunasis vyskupas uoliai pasišventė sielovados darbui, kurį tęsė visą savo gyvenimą. Remdamasis susirinkimo gairėmis, aplankė daugybę savo vyskupijos parapijų, sušaukė sinodą. Rūpinosi vargšais, dalį savo nuosavybės paskirdamas šalpos fondui. Vyskupo Riberos patarėjai buvo šv. Jonas Avilietis ir tėvas Luidžis de Granata.

Dėl parodyto uolumo popiežius Pijus V 1568 m. paskyrė Joną de Riberą Antiochijos patriarchu, o visai netrukus ir Valensijos arkivyskupu. Naujasis ganytojas buvo vos 36-erių.

Valensijos ganytojas

13 a. krikščionys galutinai atsikovojo Valensiją, ilgą laiką buvusią arabų rankose. Tačiau joje buvo įsitvirtinę vadinamieji moriskai, krikštą priėmę arabų palikuonys, dažniausiai – tik nominalūs krikščionys. Moriskai nebuvo palankiai vertinami. Kadangi jiems nebuvo leidžiama eiti jokių oficialių pareigų, vertėsi prekyba, susijusia su Naujojo pasaulio atradimu, ir gerokai praturtėjo. Jonas susidūrė su labai sudėtinga situacija. Todėl vos po kelių mėnesių norėjo visiškai pasitraukti iš pareigų. Popiežiaus padrąsintas pasiliko: jo tarnystė tęsėsi keturiasdešimt dvejus metus, atnešdama gausių vaisių, ypač po vyskupo mirties.

Jonas asmeniškai pažinojo visus savo vyskupijos kunigus, siekė, kad visi turėtų pakankamą teologinį išsilavinimą bei nepriekaištingą moralę – dalykus, kurių itin reikėjo tuo metu. Surengė septynis sinodus, parašė daugybę ganytojiškų laiškų. Vienuolika kartų aplankė kiekvieną savo vyskupijos parapiją, iš kurių beveik 300 kaimiškose vietovėse, tad vyskupui teko prisitaikyti prie kuo įvairiausių sąlygų.

Buvo reiklus sau, slapta marindavosi. Vienas vyskupo Jono bendradarbis liudijo, kad ne kartą jis nemiegodavo net naktį. Būdamas karštos maldos žmogus, puoselėjo eucharistinį pamaldumą. Įsteigė kolegiją aukštuomenės vaikams – jame studijavo svarbiausios laikmečio asmenybės, tačiau ne kartą žmonės jį matė katechizuojant ir vaikus miesto aikštėje. Rūpinosi vargšais, tačiau, būdamas kuklios prigimties, niekada to neafišavo.

Buvo vertinamas kaip puikus egzegetas ir Šventojo Rašto žinovas. Žavėjosi menu, keletą paveikslų užsakė pas El Greco.

Arabiškoji kontroversija

Nuo 1602 iki 1604 m. ėjo Valensijos vicekaraliaus bei miesto kapitono pareigas, siekdamas užkirsti plėšikavimus. Tuo metu buvo dedamos pastangos homogenizuoti Ispanijos visuomenę, kurią lig tol sudarė krikščionys, žydai ir musulmonai, – pastarieji buvo verčiami krikštytis. De Ribera dėjo pastangas, siekdamas šio tikslo, tačiau bergždžiai. Todėl 1609-aisiais karalius Pilypas III pasirašė dekretą, kuriuo musulmonai privalėjo išvykti iš šalies. Šiandien šis sprendimas vertinamas kaip politinė ir ekonominė klaida, tačiau derėtų atsižvelgti ir į laikmečio mąstyseną.

Šv. Jonas nuolat rėmė pašvęstojo gyvenimo kongregacijas, aiškiai suprasdamas jų vaidmenį. Valensijos vyskupijoje iškilo daugiau nei trisdešimt naujų vienuolynų. Palaikė ryšius su daugybe savo meto asmenybių, vėliau pripažintų šventaisiais: šv. Karoliu Boromiejumi, šv. Pranciškumi Bordžija, šv. Laurynu Brindiziečiu, šv. Luidžiu Bertranu, šv. Jėzaus Terese, šv. Petru iš Alkantaros, šv. Alfonsu Rodrigesu ir kt.

Mirė 1611 m. sausio 6-ąją, sulaukęs 79 m. Šventumo garsas pasklido iškart po ganytojo mirties – palaimintuoju Jonas buvo paskelbtas 1796 m., o šventuoju 1960 m. jį pripažino popiežius šv. Jonas XXIII.

Parengta pagal publikaciją www.santiebeati.it