Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Praėjusiais metais sesuo Juozapa Živilė Mieliauskaitė, atlikusi socialinės antropologijos tyrimą priklausomybių reabilitacijos įstaigoje, iš jo apsigynė magistrą Vytauto Didžiojo universitete. Vienuolė siekė išsiaiškinti, kaip ir kodėl kinta priklausomybę turinčių asmenų identitetas reabilitacijos metu. Kviečiame skaityti jos tyrimo metu rašytą dienoraštį, tai, kas liko mokslinio darbo paraštėse. Anksčiau Bernardinai.lt skelbtą interviu su ses. Juozapa skaitykite čia

„Tu parašysi apie mus knygą? Vadinsis „Vienuolė ir niūchai?“ – toks klausimas nuskambėjo priklausomybių reabilitacijos institucijoje atlikto antropologinio tyrimo metu. Ir dabar kartais sulaukiu paraginimo. Knygos kol kas nebus, bet tyrimo užrašų, dienoraščių ir interviu paraštėse liko nemažai pastabų ir įžvalgų, kuriomis norisi dalintis.

Nesu tikra, kaip kilo mintis socialinės antropologijos studijų magistro darbo tyrimą daryti priklausomybių reabilitacijos institucijoje. Ta mintis kažkaip pasisėjo ir kilo troškimas, nors buvau įsitikinusi, kad bus labai sunku – pirmiausia patekti į tokią įstaigą atrodė beveik neįmanoma. Jau vėliau, per magistro darbų gynimus, mano dėstytojai prisipažino, kad beveik neturėjo vilčių, jog man pavyks tyrimas – nes pasirinktas laukas yra labai sudėtingas.

Visgi tokią įstaigą radau ir su darbuotojais susitariau, kad joje gyvensiu reabilitantų sąlygomis – labai norėjau išvengti bet kokio išskirtinio statuso, norėjau turėti kuo daugiau galimybių iš arti matyti, kaip vyksta sveikimo procesas. Jau tyrimo pradžioje supratau, kad jam beveik neįmanoma pasiruošti – na, mokė mus universitete įvairių dalykų, bet neįmanoma išmokti įeiti į socialiai jautrų lauką. Na, galiu kartu gyventi su reabilitantais, tam turiu leidimą, bet jie neprivalo man atsiverti, neprivalo pasidalinti savo gyvenimais. Iššūkis yra ir bandymas kartu gyventi, ir santykių mezgimas, ir siekis perprasti situacijas.

Mano tyrimas prasidėjo nuo nuotykio – bendruomenės vadovas paaiškino budėtojui, kad gyvensiu kartu kaip visi reabilitantai, ir pasakė, kad darytų viską visiems. Greitai ir sužinojau, ką tai reiškia – budėtojas lyg atsiprašydamas pranešė, kad turi patikrinti mano daiktus. Buvau tikra, kad taip turi būti, bet jausmas vis tiek įspūdingas ir siaubingas vienu metu – kažkas kitas žiūri į mano gyvenimą ir sprendžia, ar jis legalus... Paėmė kompiuterį, telefoną, dokumentus, pinigus, vaistus, knygas – visiškas bejėgystės jausmas. Tai taip žmonės ir jaučiasi tokioj situacijoj – kad jų gyvenimas netinkamas, nepakankamai geras, taisytinas? Ir patiria tą atmetimą, atskyrimą nuo kitų? Pasidarė nuoširdžiai baisu dėl tyrimo – kaip aš jį darysiu be kompiuterio. Iš streso pamiršau, kad yra toks būdas ranka rašyti – senovinis... Vakare sugrįžęs bendruomenės vadovas situaciją budėtojui pakomentavo taip: „Paėmei daiktus iš jos? O tai narkotikų testo nepadarei jai – kaip visiems?“ Šito kaip tik nepadarė – įtariu, nedrįso.

Tai tyrimo pradžioje sėdėjau ant lovos už galvos susiėmus (tiesiogine prasme, turbūt pirmą kartą gyvenime) ir klausiau Dievo, ką dabar darysim, į kokią kebeknę šitą kartą įkliuvau? Ką daryti su staiga užgriuvusiomis mintimis apie priklausomybę, išnirusiomis neigiamomis nuostatomis apie priklausomus asmenis (buvau tikra, kad tokių neturiu), su tuo, jog nuo pirmos akimirkos tyrimo laukas mane provokuoja ir keičia?

Apie skirtį

Pirmasis tyrimo metu nustebinęs dalykas – labai ryškiai pačių priklausomų asmenų daroma skirtis tarp priklausomų ir nepriklausomų asmenų. Na, žinome, kad priklausomi asmenys dalies visuomenės yra stigmatizuojami ir atmetami, yra daug įsišaknijusių įsitikinimų apie priklausomybę – ką tokie žmonės mano apie save, kaip suvokia priklausomybę, kodėl yra priklausomi. Tyrimo metu buvo svarbu suprasti, ką iš tikro mano priklausomi asmenys, kaip jie patiria savo priklausomybę. Labai nauja buvo tai, kad patys reabilitantai braižo labai aiškią skirtį dėl priklausomybės – priklausomybė ar jos neturėjimas tampa pagrindiniu indikatoriumi.

Bendruomenės nariams buvau matyta per bendruomenėje vykstančius renginius, todėl pirmas klausimas, užduotas merginos, su kuria apsigyvenau: „Ar jūs priklausoma?“ Tas klausimas kartojosi visą pirmąją mano buvimo bendruomenėje dieną – svarbiausias dalykas bendruomenės nariams buvo suprasti, ar turiu priklausomybę.

Klaidas: „Kokia tavo priklausomybė?“

Ses. Juozapa:Neturiu priklausomybės, esu čia dėl studijų.“

Klaidas: „Mes tai visi čia ligoniai...“

Tas bendruomenės narių visuomenės skirstymas į priklausomus ir nepriklausomus asmenis buvo juntamas nuolat – tą jutau per savo pačios buvimą. Pirmiausia tai pasireiškia per skirstymą mes ir jie, priklausomi ir nepriklausomi, nenormalūs ir normalūs, ligoniai ir sveiki, čia (reabilitacijoje) ir ten. Nuolat buvo pabrėžiama, kad esu nepriklausoma – pavyzdžiui, pristatydami mane kam nors sakydavo: „Čia Juozapa, ji nepriklausoma.“ Dažnai prašydavo: „Pasakyk kaip sveikas (nepriklausomas), adekvatus žmogus, kaip tu matai šitą situaciją?“ Kai pirmą kartą dalyvavau bendruomenės rate, kur kiekvienas pasisako vardą ir priklausomybes, pasakiau tik vardą ir sulaukiau kelių komentarų: „Sakyk – Juozapa, nepriklausoma.“ Man buvo labai naujas patyrimas, jog visiškai nekreipiamas dėmesys į faktą, kad esu vienuolė – per dešimt vienuolystės metų pirmą kartą buvau terpėje, kur tai visiškai nesvarbu, vienintelis svarbus klausimas, ar turiu priklausomybę.

Skirtis tarp priklausomų ir nepriklausomų asmenų apčiuopiama – labai skaudžiai suvokia save kaip kitokius, kitoniškumą sąlygoja negalėjimas pakeisti savo situacijos ir dėl priklausomybės patiriamas atmetimas. Labai ryškiai juntamas siekis išsiveržti iš šios situacijos gniaužtų, ją pakeisti – prilygti normaliems žmonėms, gyventi normalų gyvenimą (kaip jį supranta). Tai pasireiškia nuolat pasikartojančiu kalbėjimu, jog dabartinė situacija netenkina, netenkina negalėjimas atlikti įprastų dalykų, taip pat nepriklausomų situacija beveik visada vaizduojama kaip daug geresnė, normalesnė – kaip laisvų žmonių. Darius tai įvardijo kaip noriu būt normalus, o negaliu.

Kartais sakoma, kad na, nieko čia ypatingo, visi esame nuo kažko priklausomi – kavos, socialinių tinklų, nesveikų santykių. Bet priklausomi asmenys vieni kitus pristatydami sako anonimas ir į tą žodį sutalpina visą asmens istoriją, patirtį, esmę. Ir jų asmeninė priklausomybės kaip ligos patirtis yra labai aiškiai pažymėta suvokimu, jog yra kitokie – skiriasi nuo tų, kurie ta liga neserga. Nes priklausomybė, jos tikrovė persmelkia visą gyvenimą – be teisės pasirinkti.

Bus daugiau