Rašytojas Orhanas Pamukas. EPA nuotrauka

Ką tik lietuviškai pasirodžiusiame romane „Moteris raudonais plaukais“ vienas žymiausių šių laikų turkų rašytojų, Nobelio premijos laureatas ORHANAS PAMUKAS savaip interpretuoja Karaliaus Oidipo mitą ir pina jį su šiuolaikine Turkijos kasdienybe. Kaip tradicijos veikia mūsų dabartį? Galbūt mituose turėtume ieškoti atsakymų į mus kankinančius dvasinius ir visuomeninius klausimus? O gal kaip tik jie įkalina mus?

Daugiau nei 30 metų brandinta istorija nukelia į besiplečiantį Stambulą. Įvykių centre – jaunuolis Džemas, kuris vasarą prieš universitetą leidžia mažame Engereno miestelyje, kur meistras Machmudas moko jį kasti šulinį. Visas dienas leidžiant kartu tarp meistro ir pameistrio užsimezga stiprus ryšys. Rami įvykių tėkmė staiga sutrukdoma, kai pameistrys išvysta raudonplaukę aktorę. Vienintelis susitikimas su dukart vyresne moterimi apakina jaunuolį ir negrįžtamai pakeičia jo gyvenimą. 

Šiuolaikinė Turkija

Visuose romanuose O. Pamukas atskleidžia tikrą, neidealizuotą gyvenimą Turkijoje. Ir romane „Moteris raudonais plaukais“ keliami platesni politiniai klausimai: šalies nesėkmės, siekiai, vedantys ją autoritarinės valdžios link, ir daugybė dėl to kylančių pavojų.

„Romaną „Moteris raudonais plaukais“ parašiau dėl mano šalyje didėjančio autoritarizmo. Pamaniau, kad tai puiki proga parašyti istoriją apie tėvišką figūrą, kuri vienu metu gali būti žiauri, bet vis tiek mylima ir gerbiama. Tokiu būdu galime suvokti, kas dedasi Turkijoje. Pasak vakarietiškos sociologijos teorijos, plečiantis šalies ekonomikai, valstybė turėtų demokratiškėti. Tačiau tai nepasitvirtino Turkijoje. Čia beveik nebeliko žodžio laisvės, o apie kokią demokratiją be žodžio laisvės galime kalbėti? Po 2016 metais įvykusio karinio perversmo 50 000 žmonių buvo įkalinti. 200 žurnalistų, tarp jų ir keli mano draugai, šiuo metu kali. Jaučiu atsakomybę ir pareigą netylėti“, – sako O. Pamukas.

Tėvo figūra

Kalbėdamas apie visuomenėje pastebimas problemas, O. Pamukas visų pirma gilinasi į žmogaus psichologiją. Romane „Moteris raudonais plaukais“ dominuoja tėvo ir sūnaus santykiai. Tėvas – autoritetas, bet kartu asmuo, nuo kurio vis bėgama ir į ką nejučia gręžiamasi. Keblūs tėvo ir sūnaus santykiai taip pat tampa metafora kartų atotrūkiui, keliančiam daug neramumų šiuolaikinėje Turkijoje.

Mintis parašyti knygą „Moteris raudonais plaukais“ O. Pamukui kilo dar 1988 metais, kai leisdamas laiką vasarnamyje prie Stambulo pastebėjo senuką ir jauną jo mokinį, kasančius šulinį.

„Senukas šulinio kasėjas tai rėkaudavo ant berniuko ir griežtai jį mokydavo, tai elgdavosi su juo itin švelniai ir dėmesingai. Žvelgdamas į juos, prisiminiau savo tėvą, kurio mano gyvenime nuolat trūko. Mes dažnai kalbame apie tėvą kaip apie per daug kontroliuojantį, spaudimą savo vaikui darantį asmenį ir rečiau pamąstome, kas nutinka, kai vaikas neturi šios stiprios jėgos.

Rodos, visi norėtume turėti stiprų, ryžtingą tėvą, kuris pasakytų mums, ką daryti ir ko nedaryti. Gal taip yra todėl, kad mums nežmoniškai sunku patiems apsispręsti, ką turėtumėme daryti ir ko ne? Atskirti, kas yra moralu ir teisinga, o kas – nuodėminga ir klaidinga? Ar tėvo mums išties reikia visada, ar tik tomis akimirkomis, kai jaučiamės sutrikę, išsigandę, kai, atrodo, viskas slysta iš rankų?“ – svarsto rašytojas.

Mitai romane tampa pagrindiniu šaltiniu, atskleidžiančiu, kaip skirtingos kartos suvokė tradiciją ir dabartį. Juose skaitytojai galės įžvelgti konfliktą tarp Rytų ir Vakarų, islamo ir sekuliarizmo, net tarp socializmo ir kapitalizmo. 

Mus persekiojantys mitai

Narpliodamas painius tėvo ir sūnaus santykius, O. Pamukas atsigręžia į mitus. Mitai supa romano „Moteris raudonais plaukais“ veikėjus ir tampa jų psichologiniu pagrindu, skatina analizuoti tiek save, tiek savo aplinką.

„Dėstydamas Kolumbijos universitete ir kasdien pažvelgdamas į Butlerio bibliotekos fasado viršuje besipuikuojančius Homero, Herodoto, Sofoklio, Platono, Aristotelio, Demosteno, Cicerono ir Vergilijaus vardus, naująja knyga norėjau paskatinti Kolumbijos studentus prisiminti šiuos žymius mąstytojus, priimti arba paneigti mano romane išreikštas mintis. Ši knyga – mano literatūrinė interpretacija, lyginanti Sofoklio tragediją „Oidipas karalius“ apie sūnų, nužudžiusį savo tėvą, su persų poeto Firdousi epine poema „Karalių knyga“. Šioje poemoje pasakojama Rustamo ir Sukhrabo istorija atskleidžia kitą medalio pusę: šįkart tėvas užmuša savo sūnų. Tai kanoniniai Vakarų ir islamo civilizacijų tekstai. 

Savo knygoje pateikiu šių tekstų interpretaciją, raginu skaitytoją iš naujo pažvelgti į primirštus mitus iš šių laikų perspektyvos, iš naujo atrasti jų galią, vedančią prie katarsio. Nužudydamas tėvą Oidipas įtvirtina savo individualumą. Nužudydamas sūnų Rustamas įtvirtina savo autoritetą“, – aiškina O. Pamukas.

Mitai romane tampa pagrindiniu šaltiniu, atskleidžiančiu, kaip skirtingos kartos suvokė tradiciją ir dabartį. Juose skaitytojai galės įžvelgti konfliktą tarp Rytų ir Vakarų, islamo ir sekuliarizmo, net tarp socializmo ir kapitalizmo. 

Nuo legendų prie realybės

Nors ore tvyro mitai ir legendos, skaitytojai taip pat supažindinami su realiu, kasdieniu gyvenimu šiandienėje Turkijoje.

„Miestų lūšnynai, žemesnioji vidurinė klasė, gatvėse stoviniuojantys pardavėjai, jų gyvenimai ir svajonės Stambule. Būtent apie tai norėjau rašyti“, – pasakoja O. Pamukas. Romanas „Moteris raudonais plaukais“ kalba apie žemesniajai klasei priklausančius imigrantus iš skurdžių Anatolijos miestų, jie 1970–1980 metais ėmė kurti naują Stambulą.

Paklaustas, kokią reikšmę romane turi šulinių kasimas ir ar jis turėtų būti suvokiamas kaip metafora, O. Pamukas atsako: „Pasaulio pusėje, kurioje gyvenu, šulinių kasimas ir vandens paieškos yra itin svarbūs dalykai. Stambului sparčiai besiplečiant, valdžiai buvo sudėtinga aprūpinti atvykėlius vandeniu. Nualintoje žemėje vanduo reiškia civilizaciją. Vandens radimas mūsų šalyje prilygsta lobio radimui. Todėl visais laikais šulinių kasėjai Turkijoje buvo labai gerbiami, ypač tose vietovėse, kur nebuvo upių.“

Istoriją visai kita linkme pakreipia būtent moteris raudonais plaukais, nes Turkijoje tokios moterys sulaukia išskirtinio dėmesio ir vertinimo. Į jas dažnai žiūrima kaip į paslaptingas, beveik magiškas, tačiau pasileidusias, ugningas, per daug emocingas.

Paskutinis žodis – moters

Nors romano varomoji jėga – du mitai, kuriuose dominuoja vyrai, knyga pabaigiama moters raudonais plaukais monologu. Čia matome kontrastą: kaip moteris ji patiria priespaudą, tačiau paskutinis žodis suteikiamas būtent jai. Taip moteris tarsi įgauna galios išsivaduoti iš visuomenę kaustančių legendų, kuriose vyrai vis dar lieka įstrigę.

Istoriją visai kita linkme pakreipia būtent moteris raudonais plaukais, nes Turkijoje tokios moterys sulaukia išskirtinio dėmesio ir vertinimo. Į jas dažnai žiūrima kaip į paslaptingas, beveik magiškas, tačiau pasileidusias, ugningas, per daug emocingas. Turkijoje natūralių raudonplaukių gimsta labai retai, todėl kiekvieną, nusprendusią nusidažyti plaukus šia spalva, žmonės laiko drąsia, aplinkinių dėmesio reikalaujančia ir tam tikrą nuomonę apie save sudaryti norinčia moterimi. Būtent tokia ir yra moteris raudonais plaukais – paslaptinga teatro artistė, sujaukianti jaunuolio Džemo jausmus ir įnešanti į jo gyvenimą visai kitų spalvų.

Maištinga asmenybė

O. Pamukas – itin kontroversiška asmenybė gimtosios Turkijos literatūriniame ir politiniame gyvenime. Rašytojas atvirai kalba apie visuomenėje matomą korupciją, nevengia liesti Turkijoje iki šiol tabu laikomų temų, tokių kaip rasė, kilmė ar prieštaringi šalies istorijos etapai. 2005 metais O. Pamukas gynė kurdų ir kitų mažumų teises Turkijoje. Jis kaltino turkus dėl kurdų žudynių ir armėnų genocido ir net buvo teisiamas.

Teismo procesas sulaukė didelio atgarsio: imta aktyviai diskutuoti apie žodžio laisvės Turkijoje nebuvimą, o rašytojas susilaukė nemažo literatų iš viso pasaulio palaikymo. Netrukus jo byla buvo nutraukta. Įvairūs grasinimai ir šmeižtas nepakeitė tvirto O. Pamuko įsitikinimo, kad rašytojas privalo informuoti visuomenę apie tikras problemas, atkreipti dėmesį į dalykus, kuriuos valstybė linkusi užglaistyti.

Pagal „The Guardian“, „News.Columbia“ parengė Augustė Burbaitė