www.eurosiafabrisbarban.it nuotr.

Eurozija Fabris (Eurosia Fabris) gimė Šiaurės Italijos valstiečių šeimoje 1866 metais. Dėl didelio tėvų neturto ji galėjo pabaigti vos dvi klases, būsima palaimintoji išmoko skaityti ir rašyti. Vėliau padėjo tėvams namų ruošos darbuose, mokėsi amatų. Nuo pat jaunumės pasižymėjo dideliu pamaldumu, skleidė Evangelijos dvasią ir namuose, ir tarp draugų. 1895 metai devyniolikmetei merginai buvo lemiami. Netikėtai mirus jaunai kaimynystėje gyvenusio Karlo Barbano žmonai, Eurozija keletą mėnesių vis eidavo jam patalkinti, padėjo pasirūpinti dviem mažamečiais vaikais, pasiligojusiais dėde ir seneliu. Vėliau, tėvų ir klebono raginama, priėmė Karlo pasiūlymą ištekėti, suvokdama savo aukos dydį. Šį žingsnį mergina suprato kaip Dievo jai skirtą misiją.

Santuokoje Barbanai susilaukė dar 9 vaikų, priėmė globoti dar 4 našlaičius.

Šeimoje Eurozija tapo panaši į Šventajame Rašte aprašomą stipriąją moterį. Ji sugebėjo nesuskaičiuojamus neturtingos ir gausios šeimos rūpesčius suderinti su maldos gyvenimu ir veiklia meile ligoniams ir dar labiau stokojantiems. Tapo pranciškonų tretininke. Savo šeimai tapo ištikimybės, išminties, aukos, vilties ir tikėjimo pavyzdžiu. Nenuostabu, kad vėliau trys sūnūs taps kunigais.

1930 metais mirė vyras, o ją pačią užgriuvo sunki liga, tačiau Eurozijos dvasia nepalūžo iki pat mirties 1932-aisiais.

Tad Eurozija Fabris, kurią aplinkiniai švelniai vadino „mama Roza“, mums teikia krikščioniškomis dorybėmis persismelkusios, kasdieninę realybę kaip pašaukimą išgyvenančios sutuoktinės bei motinos pavyzdį. Ji liudija, jog šventumas nėra tik nedaugelio privilegija.

Vičencos vyskupas Cesaria Nosiglia beatifikacijos pamoksle sakė, kad mamos Rozos gyvenimas mus moko keleto dalykų. Pirma, šeima yra tiek gyvenimo mokykla, mokanti šventumo, tiek ir aplinka, kurioje šventumas išgyvenamas. Antra, šventumas atneša daugiau vaisių nei griežti žodžiai ar stiprūs argumentai. Tai parodė tiek aplinkinių žmonių pagarba šiai moteriai, tiek pašaukimų pašvęstajam gyvenimui gausa jos šeimoje. Trečia, darbai ir rūpesčiai nenustelbia šventumo, jei tik tikinčiojo meilė ir tikėjimas yra stiprūs. Ši paprasta kaimo moteris sunkią akimirką mėgdavo sakyti: „Visada drąsos. Vykdykime Dievo valią ir pamatysite, kad Jis mums padės. Viešpats juk mus taip myli ir atidavė savo gyvybę už mus. Tai kodėl turėtume nepasitikėti Apvaizda?“

Parengta pagal Vatikano radiją