Korėjos vyskupų konferencijos portalo (cbck.or.kr) nuotr.

Sausio 9 d. minime Šv. Agatą Yi ir Teresę Kim, kankines.

Seulas, Pietų Korėja, 1840 m. sausio 9 d.

Korėjietės Agota Yi, jauna mergina gimusi Seule 1824 metais, ir Teresė Kin, našlė, gimusi Myeoncheone 1797 metais, buvo įkalintos, kankinamos ir galiausiai 1840 m. sausio 9 d. nužudytos dėl savo krikščioniškojo tikėjimo.

1984 m. gegužės 6 d. jas kanonizavo Jonas Paulius II.

Korėjos Bažnyčia pasižymi išties savitu dalyku – ją įsteigė ir įtvirtino pasauliečiai. XVII a. pradžioje krikščionybė pasiekė Korėją per delegaciją, kuri kasmet lankydavosi Pekine dėl kultūrinių mainų su Kinija, šalimi, kuri buvo be galo vertinama visuose Tolimuosiuose Rytuose.

Čia korėjiečiai susidūrė su krikščionybe bei parsigabeno į tėvynę didžiąją tėvo Mateo Ricci knygą „Tikroji Dievo doktrina“. Vienas pasaulietis, žymus mąstytojas, garsaus jėzuitų misionieriaus knygos įkvėptas, pradėjo pirmąją labai aktyvią krikščionių bendruomenę.

Maždaug 1780 m. Lee Byeok paprašė, kad jo bičiulis Lee-Sunghoon, kuris buvo vienas iš įprastinės kultūrinės delegacijos narių, vykstančių į Kiniją, pasikrikštytų ir grįždamas parvežtų knygų bei kitos religinės literatūros, kuri padėtų geriau pažinti naująjį tikėjimą.

1784 m. pavasarį bičiulis grįžo jau su nauju vardu – Petras, suteikdamas stiprų impulsą visai bendruomenei. Gerai nepažindama Bažnyčios prigimties, bendruomenė įsteigė savo hierarchiją, teikė krikštą, taip pat ir Sutvirtinimo bei Eucharistijos sakramentus.

Kai Pekino vyskupas jiems pranešė, kad hierarchijai reikalinga apaštalinė įpėdinystė, bendruomenė paprašė kuo greičiau atsiųsti jiems kunigų; jų prašymas buvo patenkintas – į Korėją atvyko kunigas Chu-mun-mo, ir bendruomenė netrukus išaugo iki keleto tūkstančių narių.

Deja, taip pat ir Korėjoje gana greitai prasidėjo persekiojimas. Jis kilo jau 1785 m. ir tapo vis žiauresnis, kol 1801 m. buvo nužudytas vienintelis likęs kunigas. Tačiau tai anaiptol nesustabdė krikščionių bendruomenės augimo.

1802 m. karalius išleido ediktą, kuriuo įsakė visiškai išnaikinti krikščionis. Tai, anot jo, buvo vienintelis būdas užgniaužti tos „kvailystės“ užuomazgas.

Likę vieni be dvasinio vadovavimo, korėjiečiai nuolat prašė Pekino vyskupo ir popiežiaus atsiųsti jiems kunigų. Tačiau palankesnės aplinkybės susidarė tik 1837 m., tuomet buvo atsiųstas vyskupas su dviem kunigais iš užsienio misijų, veikusių Paryžiuje. Slapta patekę į šalį misionieriai – vyskupas Imbertas bei kunigai Maubant ir Chastan – po dvejų metų buvo nužudyti.

Antrasis Andriejaus Kim Taegon bandymas buvo sėkmingesnis. Slapta atvyko vyskupas ir vienas kunigas ir nuo to laiko Korėjoje niekuomet nebetrūko katalikų hierarchijos, nežiūrint to, kad 1866 m. prasidėjo dar žiauresnis persekiojimas, kol 1882 m. vyriausybė paskelbė religijos laisvę.

Korėjoje vykusiuose persekiojimuose, remiantis vietos šaltiniais, žuvo daugiau nei 10.000 kankinių, iš kurių 103 buvo paskelbti palaimintaisiais dviem atskiromis grupėmis 1925 m. bei 1968 m. Vėliau Seule visi kartu buvo paskelbti šventaisiais 1984 m. gegužės 6 d. lankantis Jonui Pauliui II. Iš jų tik 10 yra kitataučiai: tai – 3 vyskupai ir 7 kunigai, visi kiti yra korėjiečiai, katechetai ir tikintieji.