Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Dr. Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės laiškas redaktorei Rūtai Tumėnaitei perpublikuojamas iš aštuntojo 2019 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio

Brangi Redaktore ir miela bičiule,

Ligi šiol neturėjau progos viešai pasveikinti Tave su vis dar apynaujėmis pareigomis, o dar labiau – Židinį su tuo, kad pirmą kartą turi vyriausiąją redaktorę moterį. Nebeatsimenu, kas tada sutrukdė parašyti tekstą būtent apie tai, bet net ir jo neparašiusi, vis tiek manau, kad tai labai svarbu ir reikšminga. Juk per šiuos metus kaip tik ne kartą kartojau: ko Bažnyčioje nepasako ir nepadaro kunigai ir vyskupai, tą tenka pasakyti ir padaryti moterims.

Verčiau jau iškart pasakysiu, kad vyskupus gerbiu ir suprantu, koks sudėtingas jų darbas ir sunki pareigų našta. Sakau tai todėl, kad turbūt vis tiek neišsisuksiu šiame tekste jiems šio to neprikišusi ir jų nepakritikavusi. Tegu bus tie priekaištai priimti draugiškai, kaip dera tikėjimo broliams ir seserims, o ne ves į skaldymąsi ir žmonių rūšiavimą į teisingus ir neteisingus katalikus.

Ir šiaip svarsčiau, ir taip – vis man išeina, kad šie besibaigiantys metai yra skandalų metai. Tik ar Tau kartais neatrodo, kad bent jau Facebooke skandalai tikrai kyla maždaug taip, kaip kadaise išeidavo laikraščiai – vienas rytą prie kavos, kitas pavakary pakeliui iš darbų? Žinai, vieną gražią rudens dieną stovėjau savo namų balkone ir ašarojau žiūrėdama, kaip vaikų darželyje kertami medžiai. Iš tikrųjų tai darbininkai nukirto vieną medį, kuris buvo labai senas (aš vaikystėje įlipdavau į jį aukštai aukštai!), tikriausiai ligotas ir galbūt pavojingas aplink dūkstantiems darželinukams. Kitus jie tik apgenėjo, ir viską padarė tvarkingai, tinkamu metų laiku, saugodami sveikas šakas. Bet mūsų nervai jau tokie pertempti dėl vis kertamų medžių miškuose ir miestuose, o ypač – dėl juos lydinčių skandalų, kad nebeatskiri gero darbo nuo juodo ir be jokio reikalo ašaroji balkone.

Tarp tiek skandalų normaliam žmogui apskritai neįmanoma susigaudyti. Ar Tu, pavyzdžiui, supratai, kas ten buvo apie tą Zapyškio bažnytėlę? O gal žinai, kuo baigėsi? Kodėl jau kokią savaitę niekas apie tai nebešneka?

Čia, žinoma, ne itin originali įžvalga. Bet paimkime ir patyrinėkime, kaip radosi vienas konkretus skandalas. Pavasarį, per Prezidento rinkimų kampaniją, pranciškonas kunigas Arūnas Peškaitis po kažkieno postu Facebooke parašė komentarą, kad Ingrida Šimonytė esanti genderistė ir siaubas baubas, – žinai, apie ką kalbu. Turbūt per kokį pusvalandį toks Vytautas Sinica pagamino paveiksliuką su brolio Arūno nuotrauka ir to komentaro tekstu ir paleido jį atgal į Facebooką kaip viešo asmens nuomonę, taigi kaip tiesioginę rinkimų agitaciją. Po kurio laiko Peškaitis asmeniškai parašė Sinicai, prašydamas tą paveiksliuką išimti. Šis taip ir padarė, bet tada paskelbė, kad brolį Arūną taip užsipuolė, – nu, tie, blogiečiai, nesvarbu, kaip tiksliai pavadinti, – kad jis neatlaikęs nebenori tokio viešumo. Skandalai išėjo net du, nors iš tikrųjų nebuvo nė vieno. Ką nors neapgalvoto lengvabūdiškai leptelėti Facebooke nėra skandalas. Tiesą sakant, net ministrui. Ir kai ką nors lepteli, paskui galima ištrinti, arba šalia parašyti – atsiprašau, leptelėjau, dabar pasigilinau ir galvoju kitaip, arba galvoju taip pat, bet neteisingai suformulavau, arba net tiesiog: et, jūs mane ne taip supratote. Iš Facebooko karų visada galima pasitraukti, tai lengviau negu atrodo, nors Facebookas ir stengiasi mus išlaikyti toje isteriškoje nuotaikoje savo amžinais plimsėjimais ir notifikeišonais. Apskritai socialiniai tinklai nėra geriausia vieta ramiai ir apgalvotai keistis skirtingomis nuomonėmis. Kaip matome, veikiau jie – vieta skandalams kelti.

Beje, žinai, per kurį skandalą labiausiai sėdėjau, pasikišusi rankas po užpakaliu, kad tik neįsitraukčiau? Tada, kai Kristina Sabaliauskaitė liko nenominuota Metų knygos rinkimuose. To skandalo metu man pasidarė ypač įdomu, kaip čia yra, kad tikrai išmanūs žmonės ir ne ką menkesni profesionalai taip lengvai leidžiasi paverčiami skandalų bangpučiais. Kaip jie patys nepermato ir literatūros premijų, ir skandalų mechanizmo? Žinok, nuoširdžiai nemanau, kad jie buvo kaip nors nupirkti ar įtikinti suvaidinti tas aistras. Manau, kad nuolatinė skandalo būsena mus visus padaro inertiškais. Aštrialiežuviauti smagu, ypač jeigu tikrai turi aštrų liežuvį. Ir aštrialiežuviavimas netgi nebūtų toks jau blogas dalykas. Bet blogai, kad tai pasidaro praktiškai vienintelė viešos komunikacijos forma. Ji labai triukšminga ir visas kitas tiesiog nustelbia. O mūsų žmonės labai sentimentalūs ir jų aistras sukurstyti lengva. Užtat apie rimtus dalykus kalbėti pasidaro labai sunku, nes arba kils skandalas, arba niekas neišgirs.

Žinau, Tau rūpi, ką manau apie tikrą ir rimtą seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje skandalą, susijusį su daugelio mylima Šv. Jono brolių bendruomene. Bet apie jį aš maždaug tiek ir galiu pasakyti: manau, kad ši bendruomenė tokioje situacijoje elgiasi tiesiog pavyzdingai. Patys paskelbia viešai, nelaukdami, kol reikalas išlįs kokiais nors aplinkkeliais, nieko neneigdami ir nesigindami, iki galo bendradarbiaudami su teisėsauga. Tokiu atveju reikia tiesiog ištverti. Būtina nuoširdžiai atsiprašyti, net jei dažnai negali tikėtis greito atleidimo, visais būdais stengtis atitaisyti žalą, pasipiktinimą priimti su nuolankumu. Tokie skandalai kainuoja nervų, gali kirsti per reputaciją, finansus ar kitų formų kapitalą, ir šiaip yra labai nemalonus dalykas. Guostis galima tuo, kad skandalai praktiškai iš prigimties turi ribotą galiojimo laiką, nors kartais ilgesnį negu norėtum. Tačiau tik ištvėrus skandalą, galima tada jau normaliau, nebe taip isteriškai viską apmąstyti. Tiesa, ir skandalui ištverti, ir jo priežastims bei padariniams apmąstyti būtina išmintis (prudentia). Kur jos gauti, nežinau, kai man jos trūksta, dažniausiai tiesiog meldžiuosi, ir kartais padeda.

Bet Lietuvoje seksualinio išnaudojimo bažnytinėje aplinkoje skandalai nekyla, o vyskupai apie visa tai jeigu apsk­ritai šneka, tai tik kaip apie kažkokį labai tolimą ir abstraktų dalyką. Tačiau statistiškai neįmanoma, kad tokių dalykų Lietuvoje nebūtų pasitaikę. Skandalai nekyla todėl, kad seksualinių nusikaltimų aukos neateina niekam pasiskųsti. Pamėginsiu paaiškinti, kodėl, mano galva, taip yra.

Lietuvos Vyskupų Konferencija turi tokią taisyklę, kad bažnyčiose per rinkimus neagituojama. Kai šį pavasarį prieš Europarlamento rinkimus visai suįžūlėjęs Vytautas Radžvilas su savo sąrašu pradėjo brautis į bažnyčias, nešini laikraštėliais, Vyskupų Konferencija net matė reikalą taisyklę priminti viešai. Tačiau buvo pilnas Facebookas kunigų ir net vyskupų, kurie vis tiek agitavo, ypač per Prezidento rinkimus. Kai kurie bandė agituoti išsisukinėdami, neįvardydami kandidatų, bet nebuvo įmanoma nesuprasti, apie ką jie kalba. Dar daugiau, dabar dar nėra prasidėjusi kitų metų Seimo rinkimų kampanija, bet Rimantas Dagys ir, rodos, Sinica, beveik kas sekmadienį važinėja po parapijas ir de facto agituoja, tegul ir dangstydamiesi konferencijomis apie krikščioniškas vertybes. Būtų labai keista, jeigu vyskupai to nežinotų. Tikėtiniau, kad žino, bet remiasi sofistiniais išvedžiojimais. Na, pavyzdžiui, kad ta taisyklė skirta bažnyčios erdvės sakralumui apsaugoti, o parapijos salė – jau ne sakrali erdvė, ir panašiai. Žinau tiek, kiek matyti plika akimi: mūsų institucinė Bažnyčia apsimeta, kad nedalyvauja politinėje agitacijoje, bet iš tik­rųjų iš pasalų vis tiek dalyvauja.

Ir tai toks ryškus pavyzdys, lengvai pasiduodantis „suskandalinimui“, bet iš tikrųjų jis gana gerai rodo viešą Bažnyčios įvaizdį ir laikyseną. Bažnyčia Lietuvoje nuolat gudrauja. Paminėkime finansinio skaidrumo reikalus, pavyzdžiui. Ir dar visokias dėmes ir nuodėmes, dažniausiai, tiesą sakant, smulkias ir net nelabai vertas dangstymo. Bet dangstoma viskas. Aš į tokią Bažnyčią, pas tokį vyskupą neateičiau pranešti apie seksualinį ar kitokį nusikaltimą prieš save ar prieš kitą. O jeigu būčiau pakankamai įsiutusi, tikėtiniau, kad nueičiau pas žurnalistus ir tyčia pasistengčiau sukelti kuo didesnį skandalą.

Bažnyčia Lietuvoje, kitaip sakant, bijo pritrūkti išminties skandalams ištverti, bet jų vengdama užkerta kelią ir visam susitaikymo bei gijimo procesui, kuris turėtų ir galėtų sekti po to. Nors galbūt ta baimė pagrįsta, ir tada geriau jau tylėti, negu šnekėti neišmintingai?

Leisk užbaigti švelniai optimistine gaida. Man atrodo, kad pasauliečių katalikų intelektualiniai pajėgumai ir, pavadinkime, pilietinis sąmoningumas auga. Džiaugiuosi Bernardinai.lt ir Mažąja studija, net jei ir ne visa katalikiška žiniasklaida. Tiesą sakant, labai džiaugiuosi tuo, kaip jau kelintus metus žmonės netelpa į Mažąją akademiją, Alfa kursus, o ypač – į Ignaciškas dvasines pratybas. Kartais leidžiu sau patikėti, kad atsinaujinimas – kažkoks gilus, sunkiai užčiuopiamas, bet vedamas Šventosios Dvasios – tikrai vyksta ir visoje Bažnyčioje, ir konkrečiai pas mus.

Aišku, tikrą atsinaujinimą atneša tik Kūdikėlis. Ačiū Jam, kad ir vėl apysveikiai ir apygyviai baigiame Jo sulaukti.

Vilnius, 2019 m. gruodžio 10 d.

Naujasis židinys