EPA nuotrauka

Reuters.com vaizdo įraše – jauni amerikiečių kariai, besiruošiantys į savo pirmąją misiją Vidurio Rytuose. Paskutinės jauduliu ir azartu persmelktos žinutės artimiesiems: „Vykstame į karą, brolau!“ Taip, tai – naujokai.

Ir aš nepatyriau karo savo kailiu. Tik girdėjau pasakojimų, skaičiau knygose ar mačiau filmuose. Šiandien gyvai tenka prie jo prisiliesti per ginkluotą agresiją neseniai patyrusių kroatų patirtį. Per kartais šiurkščius ir visai nestilingus memorialus, kasmetinius gynėjų minėjimus... „Serbai neatleidžia. Atleidžia tik Dievas“, – ilgą laiką buvo užrašyta ant sugriautos Vukovaro bažnyčios. Kunigas vis klausdavo: „O tu – prie ko šliejiesi?“ Kroatijoje stingdantis karo dvelksmas kaip kokia juoda nematoma, bet apčiuopiama skraistė, kuri tai sutankėja, tai vėl išblunka. Čia nieko romantiško, nieko didvyriško, nieko didingo...

Psichoterapeutas Pasquale Ionata, daug metų analizavęs karo ir traumų patirtį, teigia, kad karas kyla tada, kai atsiranda pakankamai jo norinčių, jį pateisinančių žmonių. Karas prasideda mūsų viduje. Ypač sustiprintas nuasmeninančios minios fenomeno. Ko taip labai trokštame? Ką norime iš kito atimti?

Šios paprastos mintys kyla galvojant, koks teisus Pranciškus, „Laudato si'“ priminęs mums, jog asmeninis kiekvieno mūsų godumas ir egoizmas palieka pėdsaką. Nevaldomas – tik didėja. Ir jei dar kam atrodo, kad ekologija neturi nieko bendro su pasaulio stabilumu ir taika, tai jo nežinojimas jau – nebepateisinamas. Septyniolika ką tik atšventusi Greta Thunberg – gyvas priekaištas, demaskuojantis neatsakingą mūsų visų gyvenimo būdą; politikų baimę prarasti reitingus, priimant vadinamuosius „nepopuliarius sprendimus“.

Pasaulis šiandien drebėdamas stebi JAV ir Irano „keršto ratą“. Analitikai ginčijasi, kaip pavadinti generolo Qasemo Soleimani nužudymą: kariniu ar tarptautinio terorizmo aktu. Italų dienraščio „La Reppublica“ komentatorius Ezio Mauro sarkastiškai teigė, kad nors ir keista kalbėti apie karo, tai yra žudymo, taisykles, tačiau, deja, šiandien ir jų nebėra. Galioja vienintelė – stipriausiojo taisyklė. „Viską sprendžiame jėga, faktais, praktika, kuri eliminuoja bet kurią teoriją ir galiausiai pačią politiką.“

Ne vienas Katalikų Bažnyčios atstovas pareiškė, kad panašūs išpuoliai yra visiškai nesuderinami su Jėzaus žinia, JAV politikus ragino „siekti diplomatinio ir humanitarinio krizės sprendimo ir susilaikyti nuo tolesnės karinės konfrontacijos su Iranu“.

Popiežius Pranciškus sausio 5-osios Vidudienio maldoje meldėsi už taiką, primindamas, kad „karas atneša vien mirtį ir destrukciją“; kvietė „visas suinteresuotas puses išlaikyti gyvą dialogo ir savikontrolės liepsną ir vengti net šešėlio priešiškumo“.

Ar velionis generolas buvo išties mirties vertas blogio įsikūnijimas, kaip jį pristato prezidentas Trumpas savo versijoje? Ar išties rezgė planus, nukreiptus prieš nekaltus amerikiečius? Įrodymai nebuvo pateikti.

Tiesa, Qasemas Soleimani buvo laikomas vienu galingiausių žmonių Vidurio Rytuose. Tai jis strategavo ir vykdė Irano politiką už valstybės ribų. Tikriausiai ne veltui jį pravardžiavo „šmėkla“ ar prilygino košmarui.

Tačiau ką išties reiškia šio asmens sunaikinimas? Ar galėtume šį veiksmą vertinti kaip teisėtą gynybą, kaip bando įrodyti pasikėsinimo autoriai?

JAV Vyskupų konferencija situacijos nekomentavo. Tačiau dar 2019 m. birželį Valstybės sekretoriui Mike‘ui Pompeo skirtame laiške buvęs Vyskupų komiteto Tarptautinio teisingumo ir taikos vadovas, arkivyskupas Timothy P. Broglio tvirtino, kad reikalingas „naujas požiūris“ į Iraną, priminė, kad Bažnyčia nuolat skatina krizę spręsti „pasitelkiant dialogą“.

Bažnyčios mokymas apie karą ir taiką leidžia karinę jėgą pasitelkti kaip „paskutinę priemonę“ ir tik tokiomis aplinkybėmis, kai yra pakankama „sėkmės tikimybė“.

Tačiau „tikimybė yra visiškai menka, kad dar vienas karas sugebės įtvirtinti taiką nestabiliausiame pasaulio regione, kur dar gyvai prisimenami neseniai pasibaigę ar dar vykstantys karai Sirijoje, Irake ir Jemene“.

Apaštalinis nuncijus Irane arkivyskupas Leo Boccardi neabejoja, kad JAV ataka „dar labiau komplikuoja ir taip įkaitusią situaciją regione“.

Irako katalikų chaldėjų patriarchas Louisas Raphaëlis I Sako Bagdade kvietė visus pademonstruoti savitvardą, išmintį ir racionalumą. Dabartinė situacija susidarė dėl „impulsyvių ir visiškai neatsakingų sprendimų, statančių į pavojų daugybės nekaltų žmonių gyvybes“.

JAV Vyskupų konferencija ne kartą kėlė klausimą dėl jų šalies vykdomų dronų atakų moralumo. „Mirtį nešančios jėgos taikymas, nepateikiant aiškių įrodymų, prieštarauja tiek teisingo karo, tiek ir tarptautinei humanitarinei teisei“, – 2014-aisiais rašė vyskupai.

Tikrieji interesai?

„Soleimani mirtis yra tikra kataklizma ištikusi visą regioną“, – savo komentare rašo italas žurnalistas Michelle Zanzucchi. „Atrodo, kad grįžome į laikus prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai „stipriausiojo“ nacionalistiniai įstatymai užgožė bet kokią diplomatiją, atverdami kelią siaubingoms ideologijoms.“

„Taip pat ir šiandien, tariamai deideologizuotame pasaulyje, tarptautinė politika visiškai nieko nesugeba. Mažų ir didelių vadovų užsispyrimas, improvizavimas ir visagalybės iliuzija kelia pavojų tarptautiniam saugumui“, – rašo Libane gyvenantis žurnalistas.

Iranas. Mitinge prieš JAV. Martyno Vingrio nuotr.

Pasak jo, visagalybės iliuzija yra dar vienas vardas pagrindinio regione dominuojančio blogio: užsienio kišimosi į vidaus reikalus.

Čia rankas susitepusi ne vien JAV ar Iranas, Turkija, Saudo Arabija, Izraelis, Rusija, Kataras, Kinija, bet ir ne viena Europos valstybė. Šios šalys diktuoja įstatymus Vidurio Rytuose ir didžiojoje Šiaurės Afrikos dalyje, pretenduodamos į teisę ginti savo interesus. Nuslėpdamos faktą, kad „savi interesai“ yra ne kas kita kaip dujos ir nafta bei kitos žemės gėrybės.

Sutapimas ar ne, kad pastaraisiais metais Egipto, Izraelio, Libano, Kipro, Sirijos ir Turkijos kloduose rasti didžiuliai naftos ir dujų telkiniai. „Tad kokia kalba gali būti apie humanitarinį kišimąsi, laisvės ir demokratijos gynimą. Tai įrodo ir 2011-aisiais įsižiebusios revoliucijos, nukreiptos prieš tokią iškreiptą kišimosi logiką, kuri maitina korupciją, ginklų prekybą ir prastą valdymą.“

Kiti šalutiniai padariniai

Ne mažiau svarbus – dar vienas reikalo aspektas. Krikščionys Irake pastaruoju metu pradėjo grįžti į savo gimtąsias vietas, iš kurių dar visai neseniai juos buvo išvariusi ISIS. Tarp jėgų, padėjusių įveikti teroristus, yra ir šiitų karinės grupuotės, į kurias šiandien nusitaikiusi Trumpo administracija. Šių grupuočių nariais yra ir vietiniai Ninevės krikščionių bei šabakų bendruomenių savanoriai (šabakai yra etnoreliginė grupė, daugiausia šiitiška, gyvenanti Irako šiaurėje). Tiesa, šiuo metu buvusiose krikščionių teritorijose valdžią perima ne Bagdadui, o Teheranui atsakingos vadinamosios Liaudies mobilizacinės pajėgos (P.M.F.), dar visai neseniai padėjusios išvaduoti krikščionių kaimus ir miestus.

Krikščionys Irake pavargo jaustis antrarūšiais piliečiais. Neretai į juos nukrypsta gyventojų pyktis dėl vakariečių taikomo embargo ar įvykdytų oro antpuolių. Krikščionys baiminasi ir buvusių ISIS kovotojų, kurie šiandien nusiskutę barzdas įsiliejo į tarp gyventojų.

Iškeldinti Irako krikščionys

EPA nuotrauka

Jie garsiai klausia: ar kas nors JAV galvoja, kaip apsaugoti regiono krikščionių likutį? Bendruomenė labai nukentėjo per konflikto tarp Irako ir Vakarų valstybių dešimtmečius, pradedant 1990-aisiais ir baigiant JAV invazija 2003-iaisiais. Kadaise krikščionys sudarė beveik 10 procentų Irako gyventojų ir buvo skaičiuojami milijonais. Šiandien jų – tik tūkstančiai.

Neužtenka atstatyti sugriautus namus ir bažnyčias, reikia atkurti bendruomenę – sako vietos kunigai, turėdami mintyje, jog kadaise krikščionys ir musulmonai darniai sugyveno vienoje gatvėje. Dabartinė įtempta situacija Irake gali sukelti sunitų ir šiitų kerštą, kuris galutinai išstumtų krikščionis iš šalies.

Irano krikščionys ir musulmonai kartu meldė taikos. 2014 m. AsiaNews.it nuotrauka

Visai neseniai miręs Tripolio vyskupas Giovanni Innocenzo Martinelli, komentuodamas anuometinę vakariečių ataką prieš Libiją, įspėjo: „Mes darome veiksmus, kurių žalingą poveikį jausime dešimtmečius. Mes puolame žmogų, o ne konkretų asmenį. Lieka tik meilė ir malda.“

Beje, o europiečiams seniai pribrendo reikalas pasidomėti, kur glūdi gilaus arabų pasaulio priešiškumo Vakarams šaknys? Kodėl jie kiekvieną priešišką veiksmą prieš Vakarų civilizaciją laiko teisėtu atsaku. Kodėl libanietis istorikas Aminas Maaloufas gali teigti, kad lūžis tarp dviejų pasaulių, įvykęs viduramžių Kryžiaus žygių metu, „dar ir šiandien jiems prilygsta išprievartavimui“.