Merkinės bažnyčios šventorius. Įžanga į 2020 metus. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Gruodžio 5-oji

Ant kalendoriaus lapelio užrašyta: „Tarptautinė savanorių diena“. Tebūnie! Aš taip pat juk vis dar savanoriauju prie Krūčiaus. Einu barsukų taku ir vis pastebiu iš tolo geltonuojančius citrinukus, bejėgiškai nuleipusius ant nurudusių lazdynų lapų. Štai jau trečias nelaimėlis drugelis, kuris nebepakils ir nebenuplasnos, kai ateis būsimųjų 2020 metų pavasaris. Rodos, lapkričio 29-ąją buvo net devyni laipsniai šilumos, gal tada citrinukams ir pasivaideno apgaulingas pavasarėjimas, gal todėl išlindo jie iš savo slėptuvių, o naktį ir sušalo.

Keistų pavasario ženklų aptinku ir daugiau. Labai suaktyvėjo kurmiai. O česnakų kolekcijos plotelyje žaliuoja ne tik česnakai, bet ir daržinės aguonos. Vasarai baigiantis jų sėklos išbyrėjo, sudygo ir gerokai paaugo, o dabar jau ruošiasi peržiemoti. Taip jau ne kartą nutiko – globaliai šylantis klimatas keičia augalų biologiją: kai kurie vienmečiai žolynai pasidaro dvimečiai, o kai kurie krūmai pamažu tampa be paliovos žaliuojantys – ir vasarą, ir žiemą. Dabar vis dar žaliuoja ir šventagaršvės, ir šaltininės veronikos, ir karčiosios kartenės...

O barsukai vis letẽna šernų takais. Kai tų skeltanagių miško kiaulių čia pastebimai sumažėjo ir galop visai neliko, bemat barsukų kolonija įsikūrė Vaikšnoro Ravo dešiniojo, kol kas bevardžio intako aukštupyje, labai stačiame, smėlėtame šlaite. Ten žiojėjo viena čionykštės lapės ola, tai barsukai kaimynystėje greit išsirausė net penkis šiek tiek platesnius urvus, o jų pėdsakai dabar įtikinamai rodo, kad gyvenama tiktai trijuose. Negalima sakyti, kad šernai, barsukai ir lapės būtų kokie priešai. Nors jų gyvenimo būdai ryškiai skiriasi, bet kaimynystę vis dėlto gali pakęsti, jeigu reikia. Tik šį kartą aukštajame šlaite barsukai pasiliko visai vieni, tarsi nugalėtojai. Nuo savo namų tie taikūs naktiniai apsukruoliai per toli nenuklysta, visai šalia prirausiota daugybė mažų duobučių, ir aišku, kad čia slėpėsi gardūs vikšrai. O šernų taku barsukai keliauja prie Krūčiaus. Žiūrėkit, kiek akmenų ir kelmų išvartė, beieškodami vikšrų, moliuskų ir varlių. Dirba stropiai, ypač dabar, kai reikėtų užmigti žiemos miegu, bet nesimiega, nes dar nešalta.

Diena vis dėlto niūri. Žvalgausi, kokių dar vietinių žvėrelių veiklos ženklų galėčiau pastebėti, ir prisimenu, kaip vakar visai netyčia suradau lenkų rašytojos Marijos Rodzevičuvnos apysakos „Miško žmonių vasara“ (Maria Rodziewiczówna „Lato leśnych ludzi“, 1920) vertimą. Gal prieš penkiolika metų, savarankiškai besimokydamas lenkų kalbos, pats ir išverčiau šią nedidelę ištraukėlę iš tos stebuklinės apysakos, ir atspausdino mano vertimą „Žaliasis pasaulis“, taigi tos publikacijos iškarpą, kažkodėl užslėptą lenkiškoje Miško enciklopedijoje, vakar ir suradau.

Šioje apysakoje drauge su gyvūnais smagiai sugyvenančių Polesės miško vyrų įnamiai kalba žmonių kalba. Voverė Kuba naktį štai kaip bara ežį Tupcių: „Bjaurusis šliaužotojau, šimtakojų ir varlių ėdike, kirmėliautojau tu nelaimingas, gal rupūžėmis apsinuodijai, kad bildi ir pukši per visą naktį, ar leisi bent kiek pamiegoti?“ Voverė ir ežys gyvena bendroje pirkioje ir be perstojo pykstasi, nes trukdo vienas kitam miegoti, mat ežys yra naktinis, o voverė budi dieną. Ir jų skanėstai labai skiriasi – voverė lepinasi riešutais, o ežys – vabzdžiaėdis. Ežys ima ir varles, ir driežus, net gyvates ir nė kiek nenukenčia nuo gyvatės nuodų. Todėl apie ežį galima tik teigiamai galvoti, bet voverei atrodo kitaip.

Ji, matyt, ir maniškį Liškiavos barsuką prie Krūčiaus taip pat sugėdintų – kaip tu gali šlemšti tokias šlykštynes?.. Ir vis dėlto tas „šlykštynes“ alkanam barsukui prisieina pačiam susirasti, o dar naktį. Štai kasė savo ilgais nagais seno pušies kelmo dervingą šaknį, tikėjosi kažką gardaus aptikti. Kasė, kasė ir neiškasė, nusikrūpštino toliau. Aš su kirveliu nuo to kelmo nesunkiai atkertu sakais kvepiančios liemeninės šaknies šerdį, nešuosi į namus ir prisimenu, kaip teisingai prieš daugelį metų musteikiškis jėgeris Antanas Averka mus mokė: „Be kirvio niekur negalima nė žingsnio, kirvis miško žmogui labai reikalingas.“

Tikra tiesa, juk ta labai dervinga seno pušies kelmo šaknis čia dar ilgai būtų be naudos trūnijusi, o dabar vien jos kvapas mano malkinėje bus didelis turtas. Nuo drėgmės apsaugotas dervuolis pamažu sukietėja tartum gintaras – kuo ilgiau šitaip laikomas, tuo brangesnis darosi.

Romas Sadauskas ir Tomas Vaisieta – ištikimi Vinco Krėvės kūrybos gerbėjai „Tarmių atlaiduose“ Demeniškių kaime, Romo Sadausko sodyboje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2017 m.)
Vinco Krėvės premijos įteikimo dieną Modesta Čaplikaitė su mama Laima džiaugiasi ir Modestos darbu „Liaudies kosmetika, arba Grožio paieškos Merkinės krašto moterų gyvenimuose“, išspausdintu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto „Tautosakos darbuose“. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Gruodžio 7-oji

Gal prieš penkerius metus rašytojas Romas Sadauskas savo sodyboje surengtuose septintuosiuose Demeniškių atlaiduose apgailestavo, kad dzūkai vis dar neturi Vinco Krėvės premijos. Lietuvoje pagarbiai džiaugiamasi Žemaitės, Juozo Tumo-Vaižganto, Antano Vaičiulaičio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, netgi Gailių klano premijomis, tiktai Vinco Krėvės – ne. O juk būtų labai kilnus apdovanojimas ne vienam kūrybingam šio ar kito rajono literatui, kultūros metraštininkui ar tautosakininkui pagerbti.

Džiugu, kad pagaliau tokia premija atsirado, ją įsteigė Merkinės miestelio bendruomenė! Šiemet šia premija buvo apdovanota Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos moksleivė Modesta Čaplikaitė, kurios etnologinis tyrimas „Liaudies kosmetika, arba Grožio paieškos Merkinės krašto moterų gyvenimuose“ išspausdintas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto „Tautosakos darbuose“. Be to, šių metų pavasarį Palangoje vykusiame 51-ajame respublikiniame jaunųjų filologų konkurse šis Modestos Čaplikaitės darbas buvo pripažintas geriausiu Tautosakos sekcijoje. Jaunosios literatės darbo vadovė – mokytoja Rita Černiauskienė.

Kai tõkios gẽros žinios sklinda po nedidelį Merkinės miestelį, gal ir Vilniuje, Varėnoje, Alytuje, Lazdijuose ar Druskininkuose kas nors vėl pagalvos apie tai, kad vis dėlto lyg ir nepakanka Lietuvos mokslų akademijos teikiamos Vinco Krėvės premijos, kuri nuo 1997 metų skiriama žymiausiems mūsų literatūros mokslininkams? Kai Romas Sadauskas priminė Dainavos šalies savivaldybių merams apie bendros dzūkiškos premijos steigimo svarbą, jis galvojo ne vien tiktai apie Merkinės seniūnijos ar kitų miestelių bei kaimų gabių literatų skatinimą. Galvojo apie reikšmingesnę visos Dzūkijos jaunimo filologinio lavinimo motyvaciją ir apie vyresniosios kartos literatūros meistrų kūrybos įvertinimus bei apdovanojimus. Belieka pridurti, kad kaip tik iš tokių jaunųjų kūrėjų, kaip šiemet pasižymėjusi merkiniškė Modesta Čaplikaitė, vėliau ir išauga būsimieji literatūros mokslininkai, etninės kultūros tyrėjai, rašytojai.

„Merkinės miestas atveria duris“ – po šiuo pavadinimu Merkinė 2019 m. šventė savo 450 metų miesto jubiliejų. Vyko koncertų, parodų, mugių. Istorinėje Dainavos krašto sostinės panoramoje atsirado naujų ženklų. Merkinės bažnyčioje buvo atidengta atminimo lenta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam etmonui, Merkinės seniūnui ir kūrėjui Mykolui Kazimierui Pacui. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m. gruodis)

Gruodžio 11-oji

Kai vilniškiai menininkai išsiruošia į Merkinę, jie žino, kad iš respublikos sostinės keliauja į Dainavos sostinę. Gal kas ir paprieštaraus: dzūkų sostinė – tai Alytus, gerokai didesnis už Merkinę. Be abejo, šiandien Alytus didesnis, tačiau prieš keturis šimtus metų didesnė buvo Merkinė. Todėl dabar čia kasmet atrandama vis naujų šio krašto istorijos ženklų, o vyresni ar jaunesni užeiviai bei ateiviai, smalsieji tų prosenovės ženklų ieškotojai, tyrėjai, komentatoriai, Merkinės miestelyje įsikuria ilgai ir nenuobodžiai bendradarbiauti. Pamažu jie tampa vietiniais gyventojais, o vėliau per kokius penkis dešimtmečius taps ir senbuviais.

Šiandien Merkinėje – aktyvaus kultūros publicisto, Vaižganto premijos laureato Gedimino Kajėno knygos „33 portretai“ sutiktuvės. Šios didelės ir svariõs atvirų pokalbių knygos autorius nuoširdžiai sako, kad ką tik Vilniuje paliko niūrią, lietingą dieną, o čia, Merkinėje, šviečia saulė. Merkiniškių šis faktas nestebina, nes Pietų Lietuvoje ir žiemą, ir vasarą saulėtų dienų būna daugiau, o dviejų didelių upių santakoje kaip įprasta ir vaivorykštės spalvingesnės, ir žiemiškas šerkšnas baltesnis.

Kaune gal taip pat nuo senų senovės buvo panašiai jaučiamasi, juk ir ten XIII amžiuje prie upių santakos pilis atsirado. Sostinei Vilniui ateitį nulėmė pranašiškas Gedimino sapnas ir taip pat unikali Vilnelės bei Neries krantų gamta, neatsitiktinai pastebėta ir karališkai įsisavinta... Merkinės krašto lobiai ilgą laiką buvo tarsi užkerėti. Liko daug neišaiškintų istorijos ir etninės kultūros mįslių. Subartoniškis Vincas Krėvė-Mickevičius kaip niekas kitas iš pasakorių dzūkų išgirdo ir įamžino Dainavos šalies padavimus, pajuto čia kadaise žvangėjusių karingų jotvingių dvasią, ramiai nenustigdavusią anais amžiais, kai ryžtingai mojuoti kardu buvo kur kas svarbiau nei žemelę arti.

Ta žemelė čia nelabai dosni javui ir daržams, tačiau kokie miškai upių slėniuose, kokios dykros Užnemunėje! Istorikai spėja, kad kunigaikštis Kęstutis pateko į priešų nelaisvę dykrose bemedžiodamas, o ne karo žygyje. Tiktai ne praėjusiųjų amžių karalių ir karalienių, ne karžygiškų tėvonijos gynėjų, ne kunigaikštiškos praeities aukštųjų dvarelių sūnų ir dukterų pasakiškuosius portretus į savo naują knygą sutalpino pastabus nūdienės kultūros vertintojas, jautrus publicistas ir poetas Gediminas Kajėnas.

Ilgai nedelsiant taip ir knieti pasmalsauti, kaipgi dabartinėje mūsų Lietuvoje tie vyriausios bei vyresniosios kartos fotomenininkai, skulptoriai, poetai, kompozitoriai ir publicistai, atsitiktinai ar dėsningai susibūrę į šią Gedimino Kajėno pokalbių knygą, nūnai žvelgia į Dainavos kraštą? Kaip jie regi ir girdi dzūkiškosios istorijos atspindį ar aidą? Pirmiausia nesunku suskaičiuoti, kad keturi šios knygos herojai žiemą vasarą gyvena ir kuria Dzūkijoje. O kaunietis fotomenininkas Romualdas Rakauskas, bene dešimtį metų kūręs savo garsųjį ciklą „Žydėjimas“, pavasarinius žiedus pirmiausia pamatydavo Dzūkijoje.

Vilnietis Algimantas Kunčius tuos savo sekmadienius, tuos šventadieniškus dzūkų keliavimus į bažnyčią, fotografuodavo Merkinės ir Mardasavo apylinkėse. Žemaitis Algimantas Aleksandravičius neseniai išleido didelį albumą „Dzūkija – išskaicyta iš drabnų Dzievulio raštų“. Julijus Vaicekauskas, prieš trisdešimtį metų pasitraukęs iš Vilniaus ir apsigyvenęs Perlojoje, Dzūkijos takais su fotoaparatu vaikščiojo jau 1971-aisiais. Taip pat ir profesionalus muzikantas, etnomuzikologas Evaldas Vyčinas prisimena, kad liaudies dainų grožį jis pirmiausia pajutęs Dzūkijoje pačių pirmųjų kraštotyros ekspedicijų dienomis.

Naujos pažintys, malonūs sugrįžimai, nutolusių dienų prisiminimai – gal taip ir derėtų apibūdinti emocingus šios dienos susitikimus su Gedimino Kajėno knyga ir „Šalcinio“ svetainėje Merkinėje, ir Varėnos viešojoje bibliotekoje.

Merkinės jaunieji šauliai savanoriauja žymėdami naują pažintinį maršrutą „Adolfo Ramanausko-Vanago Laisvės kovų keliais“ Merkinės apylinkėse. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m.)

Gruodžio 13-oji

Etnologo Gintaro Beresnevičiaus knygoje „Vilkų saulutė“ galima surasti tokį kategorišką teiginį: „Persikraustymas yra mirties repeticija.“ Šitaip galvojama turbūt ne vien tiktai apie tą buitinę persikraustymo sumaištį, kai viskas paskubomis supakuojama ir surišama, bet ir apie dvasinį žmogaus persikėlimą, įsibuvimą naujoje vietoje. Įdomu, kiek ilgai tos naujõs vietos prisijaukinimas gali tęstis? Gal visą likusį gyvenimą? Iki mirties?

Betgi ir pakilaus triukšmo nestokojantis persikėlimo skubumas, pasirodo, nejuokais nuostolingas, tarsi liudijantis netektį, nes daug ko tenka atsisakyti, iš anksto numatant, kad naujoje vietoje nebereikės... Praėjo daugiau nei aštuoni mėnesiai nuo tos pagaliau jau ir mano gal paskutinio persikraustymo gyvybingumą patikrinusios „mirties repeticijos“, tačiau kai kurie tvirtai suraišioti kažkada šeimyniškai skaitytų žurnalų ir standartiniuose aplankuose susikaupusių dalykinių popierių, sąsiuvinių bei nuotraukų pundai tebėra vis dar neatrišti. Kyla įtarimas, kad tie kartoniniai paketai, dirbtinės odos segtuvai, drobiniai bei sintetiniai maišeliai taip neatrišti ir pradūlėjo iš pradžių mus priglaudusių liškiaviškio zakristijono Balevičiaus dukterų pirkios kažkurioje kertėje, o vėliau ir Aušrinės viensėdžio palėpėje nuo to atmintino laiko, kai prieš dvidešimt metų atsikraustėme į Liškiavą po išgyvento gaisro Darželių kaimo girininkijoje.

Bet ir stebėtinai ramu šiandien, visiškai naujai įsižiūrint, kaip prigludęs daržinės pasienyje sugelsvuoja lyg nusišypsodamas, kad niekad nebuvęs suraišiotas, visur mane laisvai lydėjęs toks ne per didelis akmuo, kažkada mano paties parsivežtas iš Kalnų Altajaus. Ką ir bekalbėti, atsivežtas ne prieš dvidešimt, o prieš penkiasdešimt metų. Arba štai dar koks išmoningas, jei atidžiau pasižiūrėtume, neapsakomos formos eksponatas – siurrealistiškai besistiebiantis ir tarsi besirąžantis drevėtos guobos kelmas, – sakytum, neįmenamos paskirties dėklas su talpia ertme, nežinia kada ir kaip pačios Gamtos išskobtas – gal kokiems gamtmeldiškiems reikmenims patogus, gal žiniuoniškoms krivulėms, gal žygeiviškoms lazdoms tinkamas stovas, atkeliavęs čionai, į senąją Liškiavą, net iš Širvintų rajono Šešuolių miško.

Labai aiškiai prisimenu, kaip dar 1975 metais suradau ten, Drublionių apylinkėse, tą paslaptingą drevę. Ir būtent tais metais ryžtingai apsisprendęs išsidanginau į Pietų Uralą, į saulėtais miškų bitynais garsėjusią Baškiriją, iš kur sugrįžau tiktai po keliolikos mėnesių. Ilgokai trukusi povestuvinė kelionė ir savanoriški drevinės bitininkystės ieškojimai virto ištisais Juriuzanės tarpumiškių laukinio medaus metais. Tai tarp kokių gi man kadaise reikšmingų daiktų užsislėpęs ir užmaršties voratinkliais apsitraukęs šis įspūdingos faktūros Šešuolių sengirės skobinys melancholiškai prastūksojo šitiek laiko? Nuolat iš vienos vietos į kitą vis persikraustydamas, galėjau seniausiai jį prarasti ir nė nebeprisiminti. Tik jaučiu ir žinau, kad toks konservatyvus senųjų relikvijų išsaugojimas nėra peiktinas, gal nieko blogo apie tai nepasakytų ir „Vilkų saulutės“ autorius.

Kai kurie seni daiktai tarsi patys priešinasi mirčiai. Net ir tada, kai jų vertės niekas nebežino. Bet ir savotiškai malonu, kad svarbiausia čia kitkas: išlieka gyvi prisiminimai, tuos daiktus lydintys. Suakmenėjusį Altajaus kalnų smiltainį radau pavojingoje vietoje – labai stačiame Katunės upės šlaite, ant siauro ožių takelio. Ir kai norėdamas apžiūrėti pasilenkiau prie to ryškiai geltono smiltainio, išgirdau piktą šnypštimą. Už to gražaus akmens glūdėjusi gyvatė savaime suprantamai sušnypštė ir susisuko į spiralę – pasiruošė gintis. Turėjau sustingti vietoje, nes apsisukti tokiame siaurame take negalėjau. Aukščiau blizgėjo akmenų birynas – kurumas, į kurį staigiai įkopti niekaip nebuvo įmanoma, o žemai – siautulinga upės srovė. Nukrisi ten ir nebegrįši.

Žiūrėjau apstulbęs, o akyla kaip lemtis gyvatė nė nekrustelėjo, ir staiga suvokiau, ką turiu daryti – turiu prašyti, kad ji pasitrauktų. Žaibiškai prisiminiau sibiriečio Viktoro Astafjevo aprašytą susitikimą su meška. Aviečiavo nesižvalgydamas, nes uogų buvo daug, tiktai pajuto, kad nebe vienas tame avietyne, tada pakėlė akis ir mato: už dešimties metrų aviečiauja meška. Taip ir žiūri abu vienas į kitą. Žmogus pirmas suprato, kad bėgti negalima, kad bėgimas būtų absurdiška pražūtis, todėl negarsiai, vos pusbalsiu ėmė prašyti: išeik... eik sau... eik toliau... Ir meška nuėjo... Todėl ir aš panašiai, – kartkartėmis vis prisimindamas anuomet Altajuje išgyventą nuotykį ir tą akimirksnį, kai mano sielą žaibu persmelkė išmintingo sibiriečio rašytojo patirtis – visa tai lyg šiandien tebeišgyvendamas... nė nekvėpteliu, nesujudu, apmirštu nevalyvai pasilenkęs, tarsi užhipnotizuotas, bet mintimis prašau, kad gyvatė nueitų. Ir lyg anuomet tebematau, kaip ji tylutėliai nueina tuo siauru kalnų ožių takeliu tolyn. Nueina palikusi man atminčiai savo gražų akmenį.

Na, o drevėtos guobos uokso, protarpiais virsdavusio tai mūsų šeimyninių lietsargių, tai lyginimo kočėlų, tai virtuvės žarsteklių stovu, istorija kiek paprastesnė, bet irgi iškalbinga. Buvo ramus pavasario pavakarys Šešuolių miške. Susimetė eiguvos medkirčiai po keletą rublių, iškinkė baltą kumelę iš vežimo ir paleido jauniausią pagalbinį miško rąstų vežėją, kad risčia nujotų į Zibalų kaimo parduotuvę. Ką man beliko daryti? Atsiprašiau, kad negersiu drauge su jais. Išėjau namo, bet saulė dar buvo aukštokai, tad užsukau į jauną uosyną, kuriame dažnai svečiuodavosi stotingi Šešuolių miško elniai. Ir suradau ką tik numestą didžiulį tauriojo elnio ragą! Beveik pusantro metro ilgumo, tamsiai rudą, ryškiai gruoblėtą, baltais šakų smaigaliais, trišakiu vainiku.

Tas nuostabaus grožio ragas buvo su didele gruoblėta akine atauga, o rožė – balta balta lyg kvarco kristalai. Ir keli kraujo lašai baltoje rožėje. Vos tik pakėliau tą prabangiausią Gamtos grožybę nuo balkšvos miško žolės, išvydau ir nepaprastai įdomų guobos kelmą su įspūdingai prasižiojusiu uoksu. Kitą dieną specialiai susiruošęs, aš visą tą kelmą atsargiai nusipjoviau vienrankiu pjūkleliu ir parsinešiau į Drublionių trobą. Dabar jau po šitiekos metų įvertindamas tokį meniškai mįslingą uoksą, tartum prosenovinį artefaktą, galiu rimčiausiai prisiminti vieną prasmingą sentenciją: Gamta nuolatos kuria grožį ir dovanoja žmogui, nereikalaudama jokio atlygio.

Tą atmintiną 1975-ųjų pavasarį Šešuolių girioje man labai sekėsi, radau daugybę ragų, ir kai po keleto metų zoologas Jonas Tauginas, plačiai garsėjęs elnių ir briedžių ragų ieškojimo karalius, pamatė mano radinius, tiesa, aš tuomet jau gyvenau ir dirbau Čiobiškio girininkijos Darvidų eiguvoje, tai nedelsdamas įrašė mano pavardę į aktyviausių ragų ieškotojų dešimtuką. Dabar keisčiausia atrodo tai, kad visàs tas iš tiesų unikalias Gamtos dovanas anuomet išdalinau draugams ir bičiuliams. Išdovanojau visokiomis progomis. Ir vestuvių, ir krikštynų, ir jubiliejinių švenčių, ir disertacijų gynimų, ir naujų knygų sutiktuvių progomis.

Net ir ano laikmečio literatūros skaitytojų neapsakomai mylėtas ir gerbtas draugas Juozas Baltušis, slaptų kairabališkų Rytų Aukštaitijos raistų žinovas, vieną didžiulį nelauktai jam Utenoje įteiktą tauriojo elnio ragą sakė nuvežęs į Anykščius ir palikęs nustebusiai savo seseriai pasigrožėti. Nežinau, ar aptiksime šį faktą, beskaitydami jau ir antrąjį „Sakmės apie Juzą“ autoriaus atviriausių dienoraščių tomą. Kai vėliau jau gal iš Glitiškių paraisčių atsikrausčiau į Vilnių, beturėjau tik pelių apgraužtus briedžių bei stirninų ragus, kuriuos vieną sykį sukroviau į didžiulę brezentinę kuprinę ir nunešiau į Antokolskio gatvėje įsikūrusią Medžiotojų ir žvejų draugijos būstinę – ten supirkdavo bet kokių žvėrių ir bet kokios būklės karūnas, kurios tuoj pat atsidurdavo ant suvenyrų darbastalių Dailės kombinatų cechuose...

Tókios tad labai jau nutolusios nuo dabarties anų vienaip ar kitaip vis perkraustinėtų daiktų istorijos. Iki šiol gal per dešimtį metų niekaip vis neatsiskaitydamas, retkarčiais tebepasiskaitau ir kitiems patariu pasiskaityti Leonardo Gutausko romaną „Daiktai“. Anot Juozo Apučio, argi ne nuostabu, kad, nenutolstant nuo realybės, įmanoma šitaip supoetinti daiktiškąją esmę viso to, ką turime!

O užvakar iš pat ryto, dar tik besiruošdamas būsimam rimtam susitikimui su Gediminu Kajėnu ir jo „33 portretų“ knygos herojais, kažkodėl mintimis vis sugrįždamas į giliausią praeitį, susikaupęs prie naujakuriškos lentynos peržiūrinėjau tik man vienam besuprantamą, prieš daugelį metų sovietmečio spaudai mano rengtų gamtinių publikacijų rodyklę ir užtikau anų dienų jaunojo korespondento Prano Jatkevičiaus, ilgaplaukio raštingo dzūko iš Razumnos kaimo, nuoširdžiai papasakoto gamtos vaizdelio pavadinimą „Nepaprasta „paukštukų“ buveinė“. Ir pasidarė nuostabiai įdomu: prisiminiau, kad tie Dzūkijos aviečiautojų vadinamieji „paukštukai“ – tai gyvatės. Ilgiau paieškojęs, susiradau ir pačią publikaciją, ir netgi laikraščio iškarpos paraštėje tušinuku užsirašytą datą: „1987.12. 24.“. Ir štai ką tas jaunasis korespondentas Pranas Jatkevičius tada aprašė:

Melioratoriai sutvarkė mažesnius ir didesnius mano gimtojo Razumnos kaimo (Varėnos rajonas) laukelius, o prie pat raisto iškasė gilų griovį. Griovio šlaituose priaugo aviečių. Saulės apšviestą griovio šlaitą labai pamėgo gyvatės. Kaimo žmonės greitai pastebėjo: tereikia vos keletą žingsnių žengti palei griovį, ir būtinai išvysi žemyn sprunkančią marguolę... Kai šiemet giedrą vasaros sekmadienį rinkome avietes, lėtai slinkdami į priekį per avietynus, apie žmonių pasakojimus lyg ir pamiršome. Staiga žmona klyktelėjo išsigandusi: gyvatė! Ir aš pamačiau – nuvinguriavo šlaitu žemyn, ir ne viena, o trys ar net keturios... Ko tik neišgirsi iš žmonių apie šį padarą. Vieni sako: jei gyvatė įpykusi įkerta medžiui, tas kaipmat nudžiūsta. Pavojingų nuodų ji turinti ne tik burnoje, bet ir uodegoje. Miške gyvatės vardo niekas negali minėti. Jeigu koks vaikiščias prasižiodavo, tai būdavo tuojau užčiaupiamas ir prigrasinamas daugiau taip nekalbėti. Sakydavo tiktai „tas paukštukas“... arba kaip nors panašiai. Visi pasakojimai buvo baisūs. Tokie prisiminimai tą sekmadienį paveikė ir mus. Žmonai prapuolė ūpas uogauti. O sūnus Aivaras nerimavo, jis norėjo dar pamatyti gyvačių. Dvejodamas žengiau kelis žingsnius į priekį, ir štai vėl rangosi tokia stambi, nelabai baugi. Palikome nenurinktas uogas. Bet kitą dieną prie gyvačių griovio atėjau vienas. Vos prisėlinau prie tos vietos, kur uogavome, tuoj pamačiau tamsią marguolių pynę. Žengtelėjau į šalį – ir vėl krūva gyvačių rangosi...

Tiesiog neįtikėtina, kad štai užvakar Varėnos bibliotekos literatūrinėje vakaronėje beaptarinėjant naująją Gedimino Kajėno knygą aš kaip tik tą patį Praną Jatkevičių, šio vaizdelio apie gyvates autorių, ir susitikau! Ir padovanojo man tas pats ilgaplaukis, tik jau balčiausiai pražilęs Pranas Jatkevičius didoką stiklainį medaus iš savojo bityno, palinkėdamas, kad tas darbščių ir taikių Dievo vabalėlių suneštas nektaras primintų mūsų bendradarbiavimą Vilniuje prieš trisdešimt trejus metus. O juk tai buvo patys pirmieji Atgimimo metai. Ir vos tik Pranas Jatkevičius paminėjo apie anuomet susikūrusį „Jaunojo korespondento universitetą“ – tuoj pat abu viską gražiausiai prisiminėme. Tikrai gi toks saviveiklinis universitetas buvo atsiradęs, todėl ir lankėsi ten jaunas smalsus vaikinas, atvykęs iš Razumnos kaimo į Vilnių ir pradėjęs dirbti naujuose Spaudos rūmuose.

Aš gi tame „universitete“ buvau lyg ir pakviestas dėstytojas, deja, jokių žurnalistikos mokslų niekada nestudijavęs. Ir vienintelis naudingas patarimas, kurį galėjau duoti būsimiesiems žurnalistams, tikrųjų Universitetų studentams, buvo toks: „Žinokite, kad vertingiausia laikmečio žinutė gali būti kaip tik ta, kuri nepateko į laikraščio skiltį, o pasiliko jūsų užrašų knygelėje. Išsaugota senos užrašų knygutės informacija visada jus gerai nuteiks. Šis patarimas, beje, tikrai universalus, nepriklausomai nuo to, kokia buvo ar bus jūsų gyvenamos šalies žodžio laisvė...“

Tiesą sakant, dar ir tada, 1987-ųjų gruodį, kai jau buvo įvykę patys pirmieji laisvo žodžio mitingai, cenzūra itin stropiai dirbo. Apie gyvates jaunimo laikraščio Gamtos puslapyje galėjai rašyti laisvai, bet pabandyk „Jaunojo korespondento universitete“ papasakoti kad ir apie tokį informacinį ekscesą, įvykusį prieš trejetą metų, kai labiausiai skaitomam dienraščiui buvo paruošta taikli gamtosauginė žinutė ir kategoriškai pabrėžtas klausimas, kodėl darbo dieną miške netoli Kėdainių kažkas smarkiai šaudo, nors vietiniams medžiotojams šitaip gainioti medžiojamus žvėris leidžiama tik šeštadieniais... Darbo dienomis tokia medžioklė draudžiama.

Taigi nespėjo aktualios korespondencijos autorius nė žioptelėti, kai tokią, regis, visai pozityvią informaciją, jau net patekusią į spaustuvę, naktinė redakcija staiga išbraukė iš laikraščio puslapio dvyliktą valandą nakties! Buvo taip. Tikrai taip buvo, kai didžiosios ir galingosios valstybės neklystančiajai partijai dar vadovavo generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas, ir todėl šitokio žaibiško cenzūros įsikišimo aplinkybės vis dėlto paaiškėjo tiktai po trejeto metų. Paaiškėjo, kad tą dieną į Kėdainių aerodromą buvo nusileidęs karinis lėktuvas, kuris atskraidino iš Maskvos patį Leonidą Brežnevą. Tai jis ir medžiojo netoli Kėdainių būtent tą žurnalisto nurodytąją darbo dieną, žinoma, lydimas ir saugomas savosios palydos, kuriai vado relaksacijos apsauga rūpėjo ne kaip šeštadieninė pramoga, o kaip atsakingiausio darbo diena.

Rodos, neįtikėtinas dalykas, kaip operatyviai tada buvo eliminuota per skvarbi žurnalisto gamtininko informacija apie tai, kad buvo medžiojama ne savaitgalį! Redakcija buvo įspėta neskelbti beprasmiškos žinutės, esą vietinis korespondentas tą faktą išsigalvojęs, nes tądien visiškai niekas nešaudė tenai, netoli Kėdainių. Sovietinis saugumas žinodavo daugiau už visus korespondentus ir redaktorius. Vadinasi, štai kaip net ir praėjus trejiems metams gali išryškėti tiksli informacija, užfiksuota senoje užrašų knygelėje: iš laikraščio prapuolė uždrausta žinutė, o tavo užrašuose ji liko. Galima gyvai atkurti seniausius ir netikėčiausius atsitikimus, kuriuos pasižymėjai konkrečia, tavo paties užrašyta eilute, nesvarbu, kad anuomet ji buvo net ir išbraukta.

Turbūt nebus nuodėmė, jei prisipažinsiu, kad užvakar besisvečiuojant Varėnos bibliotekoje man vis dėlto ypač parūpo Razumnos raisto gyvatės. Ar gyvos ten kirbinėmis knibždėjusios ir pynėmis besirangiusios gyvatės, ar gyvas Razumnos kaimas, kur ūkininkauja ir bitininkauja Pranas Jatkevičius? Gyvačių, deja, nebėra. Jos pasitraukė ir iš kaimo, ir iš raisto. Razumnos kaimas irgi buvęs išbrauktas iš visų registrų, bet vis dėlto ir vėl prikeltas iš mirusiųjų. Šito prašė vietiniai žmonės, padėjo Varėnos rajono savivaldybės administracija – todėl Lietuvos Respublikos vyriausybė „2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 241 nustatė gyvenamąją vietovę ir suteikė jai Razumnos kaimo pavadinimą“. Taip rašoma knygoje „Žemė prašo nepamiršti vardų. Mūsų mirusių kaimų knyga“, kurią 2019 m. išleido Lietuvos geografų draugija. Knygos sudarytoja – Vilniaus universiteto docentė dr. Filomena Kavoliūtė. Kaimo atkurtąjį pavadinimą patvirtina ir tenykštis bitininkas Pranas Jatkevičius.

Gerai, kad kaimo vardas išsaugotas. O gyvatės, deja, prapuola ne tiktai iš Razumnos raisto. Rytiniame Lietuvos pakraštyje visais laikais gyvačių būdavo daugiau, nes ten žmonių gyvena mažiau. Šie raistų „paukštukai“ visada vengė žmonių kaimynystės. Žaltys gali gyventi žmogaus sodyboje ir netgi tvarte, o gyvatė slepiasi. Pavasarį raistuose ir paraistėse gyvatės atsiranda tarsi iš požemių. Gal ir bijomasi jų ne vien todėl, kad turi nuodų. Gyvūno ryšys su požemio pasauliu – gili paslaptis. Taip atsiranda burtai ir užkalbėjimai, pasakojama apie visokius girių bei kryžkelių striokus ir apie karūnuotas raistų gyvates. Ir jeigu šie mįslingi ropliai vis atkakliau traukiasi kuo toliau nuo žmonių, tai ir visi pasakojimai, būrimai, gąsdinimai mums jau lieka tik kaip nutolstanti tautosaka. Jaunesnieji, nė karto jokiame spanguolyne gyvatės nemačiusieji miestiečiai, jau ir tos tautosakos nebesupranta.

Ne tik jubiliejiniuose renginiuose koncertavo Merkinės choras, vadovaujamas vargonininko Kęstučio Breidoko. Chore dainuoja ir Merkinėje gyvenantys žmonės, ir merkiniškiai, gyvenantys kituose Lietuvos miestuose, taip pat varėniškiai bei druskininkiečiai. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m. rugpjūtis)

Gruodžio 26-oji

Antroji šventų Kalėdų diena. Skaitau poeto Donaldo Kajoko atsakymus į Gedimino Kajėno pokalbių knygoje keliamus klausimus. Štai viena labai svarbi (kaip man atrodo) Donaldo Kajoko mintis: „Kiek pakeli akis aukštyn, tiek tau leista be nusižengimo įsiknisti į žemę. Kai tai pavyksta, tuomet ir atsiskleidžia tikroji žmogaus prigimtis: jis tampa tuo, kuo yra iš tikrųjų – nei daugiau, nei mažiau. Šią proporciją savyje atrasti ir ant jos pagrindo pastatyti kuklią savo trobelę mokėjo įvairių tikėjimų šventieji. Ne tik visiems žinomi, bet ir niekam negirdėti.“

Metaforiškos eilutės. Bet nesunku suprasti, ką poetas norėjo pasakyti. Kiekvienas, beje, gali suprasti savaip. Man, pavyzdžiui, dabar XXI amžiaus pirmojoje pusėje labiausiai gaila, kad ankstesniame šimtmetyje Balio Buračo nuotraukose užfiksuoto sakralumo anei kiek nebejaučiame ne tiktai rugiapjūtės laukuose, bet ir prie Nemuno krantų. Man iš tiesų graudu prisiminus, kokia kukli, bet šviesi buvo sapožnyko Prano Sinkevičiaus trobelė Liškiavoje, ant aukšto Nemuno kranto! Iš karto pats sau imu šnibždėti liškiaviškio filosofo ir poeto Jono Balčiaus eilutes: „Baltos baltų trobelės ant baltojo smėlio...“

O dar koks paslaptingas takelis vingiavo pro tą batsiuvio Prano trobelę didžiosios mūsų upės link! Ir kaip gražiai apie tą senojo kaimo sapožnyką kalbėjo senasis Vaitulionis: „Geras buvo maistras, ale ir kokis smarkus šokėjas!..“ Dar gyvi prisiminimai, bet namelis jau nugriautas, o jo vietoje išraustas gilus cokolinis ruimas, kuris rodo, kad pastatas tikriausiai bus galingas. Rausė, žinoma, akla technika. Ir galiu garantuoti, kad niekas prieš tai nė nepakėlė akių aukštyn į dangų...

Nuo senų laikų, net ir sovietmečiu, kai kombainininkai mesdavo „darbo frontą“, didžiausia šventė Merkinėje buvo Šventojo Roko atlaidai. Šiais laikais per šventąjį Roką vyksta koncertų, mugių, o šiemet Merkinėje apsilankė ir Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona (aktorius Eugenijus Rakauskas). Prezidentas Antanas Smetona Merkinę prieš karą yra lankęs kartu su Vincu Krėve-Mickevičiumi. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m. rugpjūtis)

Gruodžio 28-oji

Metams baigiantis – dar vienas, ne biologinis ir ne eksperimentinis atradimas: gyvenimas tęsiasi. Kad ir kokių laikinų žmonių paklydimų matytų tavo akys, pabandyk įsivaizduoti, kiek visokiausių gražių dalykų atsiranda truputį toliau, už to kasdien regimo horizonto. Tu suprasi, kad visur gyvenimas tęsiasi ir kad ne viskas yra taip blogai, kaip iš karto galėjo pasirodyti. Kai vėlų rudenį kartais pamatome, kaip pragirgsintis žąsų trikampis nutolsta į šiaurės rytus, tai iš Liškiavos kranto žvelgiant atrodo, kad migruojantys paukščiai prarado orientaciją. Betgi ne, juk kaip tik tenai plyti Čepkeliai, toji laikina, bet patikima migrantų užuovėja. Ten ir Musteika, toks nedidelis kaimelis, o kokios svarbios, jau archainėmis tampančios jo istorijos, kurios, atrodo, niekada nesibaigs! ...

Štai ir pasakoja musteikiškis ūkininkas Žymantas Morkvėnas, aktyvus aplinkosaugos ir gamtotvarkos reikalų organizatorius, sumanus įvairiausių gamtožvalginių išvykų koordinatorius, nė neatsikvėpdamas pasakoja, kaip jam pavyko šią vasarą netikėtai pabėgusį veislinių telyčių bandos jautį parsivaryti net iš Baltarusijos atgal į Lietuvą. Žygis tęsėsi nuo Joninių šventės iki spalio vidurio. Atrodo, kad šitokią kelionę galima būtų pavadinti žvalgybiniu mūšiu – privalai veržtis, kai nebeveikia diplomatiniai susitarimai, kai reikia tartis su abiem valstybėmis vienu metu, tačiau vis tiek supaprastinto peržengimo per mūsiškę Europos Sąjungos sieną taisyklės galioja tik iki to momento, kol paklydęs perbėgėlis tebėra pasienio zonoje, o tolėliau įsibrovusį jautį teoriškai jau reikėtų varyti net į Minską ir tik po to, gavus reikalingą leidimą, parsivesti atgal į Musteiką...

Detektyvinę jaučio susigrąžinimo istoriją Žymantas Morkvėnas išporino mums taip sklandžiai ir vaizdingai, tarsi būtų baigęs ir diplomatijos kursus, ir zoopsichologijos studijas, bet galiausiai viską vainikavo štai tokia jo praėjusios vasaros atsakingų aplinkosauginių darbų „smulkmena“: labai sėkmingai pavyko perkelti daug meldinių nendrinukių iš Baltarusijos pelkynų į mūsų Žuvintą!.. Tik taip ir nutinka: kai energingas žmogus įpratęs be atvangos dirbti, tai ir sunkiausių, įsimintiniausių iškylų įspūdžius savo draugams išpasakoja lyg romantiškus nuotykius.

Žymanto pasakojimus Liškiavoje kartu su vienminčiais Rasa, Valdu, Vilma ir Kęstučiu išklausėme vakar – trečiąją Kalėdų dieną. O šiandien jau tarsi ir žiema ateina, jau tarsi ir tikrina šaltas šiaurys, ar pasiruošėme malkų, ar pakaks Liškiavos daržinėse šieno. Ir todėl iš tikrųjų įdomu, kad kūrybingo jaunimo iniciatyva jau ir Pietų Lietuvos ūkiuose laikomi tokie valingi stambieji raguočiai, kurie taip oriai ir laisvai ganosi, kurie žiemos anei kiek nebijo ir kuriems nereikia šiltų tvartų. Gal šitaip užtikrintai pertvarkant kaimo privatųjį ūkį, principingai laikantis gamtotvarkos reikalavimų, mes drauge su tokiais veikliais ir atkakliais biologais, koks man pasirodė Žymantas Morkvėnas, kažkiek lyg ir sugrįžtame į senovę... Juk taurai, anie tolimi mūsų karvių bei jaučių giminaičiai, žiemą puikiausiai ganydavosi miškuose...