Nobelio literatūros premijos laureatas Peteris Handke. EPA nuotrauka

Taip jau nutiko, kad pelnęs Nobelio literatūros premiją slovėnų kilmės austrų rašytojas Peteris Handke, apie kurio asmenybę ir kūrybą išsamiau galite pasiskaityti straipsnyje „Sodininkas, grybautojas, plunksnos meistras. Nobelio literatūros premijos laureatas P. Handke“, paskatino kritikus veikiau prisiminti jo politines pažiūras, o ne prozą, už kurią jam ir suteiktas garbingas apdovanojimas. Sąžininga tai ar ne – spręsti kiekvienam pagal save. Siūlome keletą ištraukų iš P. Handke's 2019 m. gruodžio 7-ąją skaitytos Nobelio paskaitos, kurioje, nors galbūt kas nors ir tikėjosi to, jokių radikalių pareiškimų ar atsiprašymų nėra. 

Visą Nobelio teikimo ceremonijos savaitę Švedijoje netilo kalbos apie P. Handkę – tik ne kaip rašytoją, bet tą, kuris „neigia Srebrenicos genocidą“, ir, žinoma, „gėdingą Švedijos akademijos pasirinkimą“.

Keletas leidinių specialiai šia proga publikavo straipsnių apie Srebrenicą ir bosnių autorių atvirus laiškus, o viename svarbiausių Švedijos dienraščių „Dagens Nyheter“ pirmame puslapyje atsidūrė nuotrauka su bosnių žudynių aukų kapais. (Žudynių Srebrenicoje P. Handke neneigia, tik nelaiko to genocidu.) Nerimo į Stokholmo kasdienybę įnešė ir protestai prieš Nobelio premijos skyrimą šiam rašytojui. Netgi į biblioteką Rinkebio priemiestyje, kur jau 30 metų kasmet tradiciškai suvažiuoja literatūros nobelininkai, pakviesta tik viena 2018 m. Nobelio premijos laureatė – lenkų rašytoja Olga Tokarczuk. Be to, Švedijos akademijos narys Peteris Englundas dėl P. Hande's neatvyko į iškilmingus pietus, rengiamus Nobelio teikimo proga. Negana to, pobūvyje O. Tokarczuk pietavo sėdėdama tarp karaliaus ir princo, o P. Hande buvo ištremtas kažkur į paraštes tarp kažkieno žmonų.

Visų šių skandalų fone austro rašytojo Nobelio kalba nuskambėjo labai lyriškai ir jautriai. Didžiąja dalimi ji dedikuota jo motinai Mariai Handke (mergautinė pavardė Sivec), Karintijos slovėnei.

Visiškai kitokia jo kalba buvo pasakyta 2014-aisiais Osle, kai jis pelnė Tarptautinę Henriko Ibseno premiją. Anąsyk kritikus, kurie P. Handkę pavadino fašistu ir žudiku, jis nusiuntė velniop – ten jums ir vieta, rėžė P. Handke. Osle tomis dienomis irgi vyko protestų prieš šios premijos skyrimą austrų rašytojui, jį netgi saugojo paskirti asmens sargybiniai. Beje, vienas jų labai subtiliai apsireiškia ir jo Nobelio kalboje.

Gali būti, kad savo kalboje užsimindamas apie Oslą, H. Ibseną ir asmens sargybinius P. Handke siunčia savotišką žinią visiems jį Švedijoje kritikavusiems, mitingavusiems ir boikotavusiems asmenims. Rašytojo kalba labai poetiška ir sąmoningai atribota nuo politikos. Lyg tarp kitko paminėdamas Knutą Hamsuną, P. Handke tarsi sako tarp eilučių, kad šis Nobelio premijos laureatas kėlė dar smarkesnių ginčų. Vis dėlto pasaulio literatūros istorijoje jo vardas išliko didis.

P. Handke kalboje daug cituoja patį save, savo draminę poemą „Po kaimus“ (Über die Dörfer), parašytą 1980 ir 1981 metų sandūroje.

Austrų rašytojas Peteris Handke. EPA nuotrauka

***

„Tęsk žaidimą iki galo. Nenorėk būti pagrindinis veikėjas. Pasistenk atsidurti kitoje pusėje. Tačiau nesiek rezultato. Neturėk piktų kėslų. Nieko nenutylėk. Būk švelnus ir stiprus. Pasiduok tėkmei ir niekink pergalę. Nesidairyk, netikrink, išlaikyk dvasios tvirtybę, kad įžvelgtum ženklus. Būk pasirengęs sukrėtimams. Parodyk savo akis, įtrauk paskui save kitus, nepasimesk erdvėje ir stebėk kiekvieną jos paveiksle. Sprendimus priimk su aistra, pralaimėjimus – tylomis. Svarbiausia – duok sau laiko ir nesibaimink aplinkkelių. Nepraleisk medžio ošimo ir vandens čiurlenimo. Eik ten, kur tave traukia, ir pasilepink saulės spinduliais. Pamiršk savo artimuosius, palaikyk nepažįstamuosius, skirk dėmesio smulkmenoms, pasinerk į buvimą be žmonių, spjauk į likimo dramą, juokis iš konflikto. Judėk šviesdamas savo spalvomis, kol pasijusi esantis teisus ir lapų šlamėjimas taps palaimingas. Eik po kaimus.“

Šiuos žodžius beveik prieš keturiasdešimt metų ištarė viena moteris vienam vyrui pačioje pradžioje ilgos draminės poemos, kurią pavadinau „Po kaimus“.

***

Finalinė draminės poemos „Po kaimus“ scena vyksta kapinėse. Moteris, kuri pradžioje kalbėjosi su vyru – antraeilis personažas, tačiau pirmaeilis kitų veikiančių asmenų atžvilgiu – sesers ir brolio, paskelbusių vienas kitam ir sau patiems karą. Toji moteris, Nova, kuriai visuomet reikia pastangų kalbėti, ištaria šiuos žodžius: […]

Karas toli nuo čia. Tai, kas pilkuoja ten pilkame fone, nusidriekęs ant pilkos betoninės aikštelės – tai nėra mūsų armija. Mūsų armija geltonuoja geltonyje besiskleidžiančio geltono pumpuro. Ir niekas nedraudžia nusilenkti prieš gėlę. Ir niekas netrukdo prakalbinti paukštį, tupintį ant šakos. Tokiu būdu į pasaulį, nupieštą dirbtiniais dažais, galima įnešti gyvybę teikiančių gamtos spalvų. Kalnų mėliai yra, rudo blizgesio ginklų dėklai – ne; ir kad ir su kuo jus pažindintų televizija, tai vis tiek liks nepažinu. Mūsų pečiai pasiruošę priimti dangų, ir oro srovės tarp jo ir žemės formuojasi tik pratekėdamos per mus. Žingsniuokite lėtai ir patys virskite forma, be kurios jokie atstumai netaps apčiuopiami: neturint aiškių kontūrų jums jų neįveikti. Gamta yra vienintelis patikimas pažadas. Tiesa – ji negali suteikti saugaus prieglobsčio ar tarnauti kaip išėjimas. Bet ji savimi rodo pavyzdį, tik reikia kasdien tai įžvelgti. Slenkantys debesys, net jeigu jie kur nors ir skuba, jus sulėtina. Kas pasakė, kad nesėkmės neišvengiamos? Argi jūsų karas jau nebe praeitis? Stiprinkite taikią dabartį ir parodykite išgyvenusiųjų ramybę.

***

Kaip reikiant išvėdinkite savo tūkstančių metų senumo patalus. Nesiartinkite prie nutolusiųjų nuo vaikystės. Nelaukite naujo karo: tikrieji taikos mylėtojai yra tie, kurie būna akistatoje su gamta. Uždenkite savo palikuonims akis, kad nematytų šėtono profilio. Jėgos namai slypi kito veide. Čia ir dabar vyksta dėkingumo šventė. Ir teneišdrįsta niekas jums papriekaištauti, kad nepasinaudojote taika: tegul jūsų darbas daro stebuklus – nepamirškite tuo dalintis. O dalintis tegali tie, kurie ką nors myli: mylėkite ką nors viena, ir to užteks viskam. Tik mylėdama tave aš atrandu save. Jeigu dauguma nesugeba būti išaukštinti, jūs būkite išaukštintieji. Nekreipkite dėmesio į galvijus primenančias dvikojes būtybes. Būkite savimi.

***

Sekite paskui dykumų muziką. Eikite tiek ilgai, kol chaoso apsupty ims ryškėti švelnūs kontūrai, eikite taip lėtai, kol pajusite priklausantys pasauliui, taip lėtai, kol jums atsivers tiesa, kaip smarkiai šis pasaulis jums nepriklauso. Laikykitės kuo toliau nuo valdžios, aukštinančios save kaip jėgą. Tikroji jėga – nepastebimoji jėga. Nesiskųskite, kad jūs vieni, – gausinkite savo vienatvę. Triukšmas praeina. Susikurkite horizonto istoriją. Pajuskite grožio galią, kad kaskart jis nevirstų pelenais. Vienas kitam pasakokite savo gyvenimo paveikslus. Tegul prasitęsia tai, kas nutiko gera. Sulėtėkite ir pasitelkite vaizduotę: tegul jūsų nevalingi atodūsiai virsta galingomis dainomis. Prisiminkite: mūsų menas turi tapti rauda, nukreipta į dangų!

***

Pagimdykite pasauliui taikos vaiką! Taip, auginkite taikos vaikus – išgelbėkite savo didvyrius! Jie privalės tvirtai pasakyti: „Karui laikas mus palikti ramybėje.“ Jūs, čia gyvenantieji, tai jūsų atsakomybė. Nesileiskite įtikinami, kad mes – gyventi nesugebantys, nevaisingi paskutinių ar priešpaskutinių laikų atstovai. Mes, čia būnantieji, kaip niekad esame arti savo šaknų.

Gali būti, kad pasaulyje nebeliko laukinių, nepaliestų vietų, užtat dar egzistuoja laukinis, pirmykštis, amžinai naujas laikas. Šaltas laikrodžio tiksėjimas nieko nereiškia. Laikas – tai tas pats virpėjimas, kuris padeda mums išgyventi šiame prakeiktame amžiuje. Laike, aš tave pričiupau! Dabar aš turiu laiką! Palaimintoji diena šiandien. Darbais, paliekančiais žymę, galite tai pajausti. Visai tikėtina, racionalaus tikėjimo neegzistuoja, tačiau egzistuoja racionalus tikėjimas dievišku sukrėtimu. Štai jums stebuklas, ir pamirškite jį. Trokškite šuolio. Džiaugsmas – vienintelė teisėta galia. Tik kai džiaugiatės, pasaulyje įvyksta teisingų dalykų.

***

Žengdami po džiaugsmo saule sielos gilumoje jaučiame tik kartėlį. Mielieji žmonės, gyvenantieji čia: visoje mūsų žmonijos istorijoje įtikinamos paguodos nerasi. Siaubo klyksmai vers amžinai. Jūsų maldos pasigailėti tik sustiprins blogio apraiškas. Ištiesinkite nugaras ir pažiūrėkite į vyrą tamsiu kostiumu ir baltais marškiniais, pažvelkite į moterį, stovinčią balkone saulės spinduliuose kitapus upės. Įrodykite, kaip tik mokate, kad turite žmogiškąjį užsispyrimą nepaklusti! Palaimintas bet koks bučinys, tegul ir pats trumpalaikiškiausias. O dabar grįžkite į savo vietas, kiekvienas į savąją. Pripildykite erdvę demoniškos energijos savo murmėjimais. Forma yra įstatymas, ir ji jus pakylėja. Amžinoji ramybė įmanoma. Sekite paskui dykumų muziką. Vadovaukitės patikrinta išmintimi, laikykitės dangaus. Patikėkite šia dramine poema. Nuolat eikite į priekį. Eikite po kaimus.

***

Nereikšmingi įvykiai, papasakoti mano motinos, pastūmėjo mane tapti rašytoju ir tęsti šią karjerą visą gyvenimą, o meno kūriniai – ir ne tik knygos, bet ir tapybos darbai, filmai (ypač Johno Fordo vesternai ir japoniški Jasujirō Ozu „ysternai“), muzika (pastaruoju metu, pavyzdžiui, Johnny Cashas ir Leonardas Cohenas) suteikė man esminių formų, ritmų arba, paprasčiau tariant – vibracijų ir impulsų, sukūrusių įkvėpimo galimybę. 

Vis dėlto ankstyviausios vibracijos ir impulsai atkeliavo ne iš meno kūrinių. Vaikystėje mane jaudino ir giliai paveikė slovėnų–slavų religinės litanijos, maldos raginimai, kuriuos girdėdavau po romaniniais cerkvės, esančios netoli gimtojo Stara Vas kaimo, skliautais. Šie monotoniški ir tokie melodingi kalbėjimai, nukreipti į dangų, vis dar skverbiasi į sielą ir įkvepia mane būnant septyniasdešimt septynerių. Jie paliečia stygas, akompanuojančias man visame rašytojo kelyje, giedodami man dieviškas gamas ir kadencijas, monotoniškas kaip įstabioje, nesibaigiančioje Švenčiausiosios Mergelės Marijos litanijoje – Mergelės, turinčios, ko gero, šimtus vardų ir kreipinių, kurie sąmoningai neverčiami, išskyrus besikartojančią frazę prosi za nas – melskis už mus!:

Mati Stvarnikova – prosi za nas
Mati Odresenikova – prosi za nas
Sadež modrosti – prosi zanas
Začetek našega veselja – prosi za nas
Posoda duhovna – prosi za nas
Posoda časti vredna – prosi za nas
Posoda vse svetosti – prosi za nas
Roža skrivnostna – prosi za nas
Stolp Davidov – prosi za nas
Stolp slonokosteni – prosi za nas
Hiša zlata – prosi za nas
Skrinja zaveze – prosi za nas
Vrata nebeška – prosi za nas
Zgodnja danica – prosi za nas
 

***

Prieš keletą metų lankiausi Norvegijoje ir už tai dėkoju Henrikui Ibsenui. Tačiau dabar, užbaigdamas šią savo kalbą, ketinu kalbėti ne apie dramaturgą ir jo – taip pat mūsų visų – „Perą Giuntą“, bet apie porą nereikšmingų ir sykiu neįtikimų įvykių, kurie tąkart Norvegijoje man nutiko. Pirmasis susijęs su penkiais ar šešiais mano asmens sargybiniais, su kuriais praleidau visą dieną ir vakarą. Vėlai vakare Oslo uosto bare vienas jų man perskaitė – pirma norvegiškai, paskui angliškai – savo eiles, kurias saugojo mobiliajame telefone. Tai buvo labai švelni meilės lyrika.

Kitą vakarą, kai pagaliau galėjau mėgautis vienuma, klaidžiodamas tuščiomis vidurnakčio Oslo gatvėmis (arba Kristijanijos kaip jaunojo Knuto Hamsuno „Bade“) priešais apšviestą knygyno langą išvydau vyro siluetą. Sustojau šalimais, ir jis atsisukęs į mane parodė pirštu į vieną iš knygų vitrinoje: „Žiūrėkite, mano pirmoji knyga! Šiandien išleido! Visai ką tik pasirodė!“ Jis buvo dar visai jaunutis, dar visai vaikas, pavadinkime – chrestomatinis jaunuolis. Toks laimingas, koks laimingas tegali būti vaikas. Ir džiaugsmas, kuriuo jis švytėjo, šis rašytojas, šis autorius, vis dar mane šildo. Ir teneatšąla niekad! 

Leiskite pasinaudoti proga ir perduoti jiedviem linkėjimus – vyrui Oslo uoste ir jaunuoliui, lūkuriavusiam priešais knygyno vitriną, į vakarus nuo čia ar kad ir kur jie būtų. Matyt, turėčiau apgailestauti, kad nieko negaliu padeklamuoti iš savo asmens sargybinio meilės lyrikos; aš užsirašiau kai kuriuos jo eilėraščius, tačiau tą pluoštą popierių pamečiau. Vietoj to jums paskaitysiu kitas eiles – sielos sergėtojo (atleiskite man už šį žodžių žaismą):

[Tomo Tranströmerio poema „Romanska bågar“ švedų kalba.]

Peterio Handke's Nobelio paskaita vokiečių kalba.

Peterio Handke's Nobelio paskaita anglų kalba.