Rogeris Scrutonas. Youtube kadras

Rašytojas ir filosofas, rašęs ir kalbėjęs apie grožį, vyną, architektūrą, šokius, politiką, draugystę interneto amžiuje, muziką, Harį Poterį, aplinkosaugą, religiją ir tikėjimą, rūpinimąsi naminiais ir laukiniais gyvūnais, rašęs ne tik straipsnius ar knygas, bet ir operas bei dramas, tapęs tikra intelektualine žvaigžde, tačiau labiau už viską mėgęs kaimo gyvenimą, jodinėjimą ir medžioklę – anglas Rogeris Scrutonas, vadinamas svarbiausiu savo laikmečio konservatyviu mąstytoju, mirė sausio 12 d., sulaukęs 75-erių.

Knygose ir interviu Rogeris Scrutonas yra pasakojęs, kaip suprato, jog jam nepakeliui su politine kaire, o tai, ką jis iš tiesų vertina, yra Europos tradicijos ir kultūra. Tai įvyko Paryžiuje, 1968 metų gegužės mėnesį, per studentų protestus. Apie šiuos įvykus jis atsiliepė su ironija – jam teko stebėti, kaip viduriniosios klasės jauni prancūzai, niekada nesusidūrę su tikrais sunkumais, paskandavę šūkių prieš nelygybę ir kapitalizmą, varto už juos skurdžiau gyvenančių paryžiečių (proletarų, kuriuos jie neva gina) automobilius, o paklausti, ko iš tikrųjų nori, pradeda pilstyti marksistinės ideologijos kliedesius apie tai, kad Prancūzija yra revoliucinėje situacijoje. „Mane labiausiai šokiravo jų pykčio sentimentalumas – tai buvo tik apie juos pačius, – pasakojo filosofas, – jie vaidino savo pačių sukurtą dramą, patys buvo jos pagrindiniai veikėjai.“ Žvelgdamas į protestuojančius Paryžiaus studentus, jis suprato stovįs kitoje barikadų pusėje.

Wikipedia nuotrauka

Ypatingą ryšį šis mąstytojas turėjo su Rytų ir Vidurio Europos regionu. Keliones čia jis pradėjo dar giliu sovietmečiu – 1979 metais jis lankėsi Čekoslovakijoje, kur skaitė slaptą paskaitą su čekų filosofu Juliusu Tominu. Po paskaitos jiedu nukeliavo į J. Tomino butą, kur prie durų rado policininką, kuris atsisakė įleisti Scrutoną pro duris. Jis buvo areštuotas ir išspirtas iš Čekoslovakijos, tačiau į ją grįžo dar ne kartą, pramoko čekų kalbos, rengė slaptus intelektualinius užsiėmimus, gabeno knygas, o vėliau pradėjo lankytis dar ir Lenkijoje bei Vengrijoje. Iš pavergtosios Europos disidentų jis išmoko svarbią pamoką – kad „teisinga ir protinga gyventi dėl pražuvusių dalykų“.

Svarbiausia R. Scrutono apmąstymų tema buvo grožio klausimas. Čia filosofas pasirodo kaip intelektualinis sukilėlis – pasaulyje, kuriame, jo paties žodžiais, konvencija yra laužyti konvencijas, jis ieškojo būdų sugrįžti prie grožio svarbos mene. „Daugeliui menininkų ir kritikų grožis yra diskredituota idėja, – rašė R. Scrutonas, – (...) modernistinė žinutė, kad gyvenimas turi būti vaizduojamas toks, koks yra, daugeliui žmonių reiškia, kad siekdamas grožio baigsi kiču.“ Bjaurumo ir šokiravimo estetika jau seniai įsivyravo muzikoje ir dailėje, tačiau tai, kas pradžioje atrodė provokuojančiai, vėliau pradeda nebestebinti. Architektai, atrodo, arba tapo inžinieriais ir pradėjo statyti besielius, pilkus ir monotoniškus primityvių geometrinių formų statinius, arba ėmėsi jau minėtos šoko terapijos ir pradėjo kurti kuo labiau su aplinka nederančius, į sudužusius kosminius laivus panašius gremėzdus. Bjaurumo daugėja ir mūsų bendravime – nemandagus, šiurkštus ir egocentriškas elgesys Vakarų žmonėms tampa vis labiau priimtinas, tarsi mandagumas ir geras tonas neturėtų reikšmės.

„Atsisakę grožio galime atsidurti dvasinėje dykumoje“, – įspėja mus R. Scrutonas. Anot jo, neverta tikėtis gyventi visaverčius gyvenimus ignoruojant mumyse esantį grožio poreikį. Galime klajoti po šį pasaulį susvetimėję, nusivylę, pilni nepasitikėjimo, tačiau grožis padeda šią žemę bent trumpam paversti namais. Žinoma, grožį galime išgyventi kasdienybėje, matydami jį, pavyzdžiui, gamtoje. Tačiau meno kūriniai – ar tai būtų Cézanne‘o „Obuoliai“ ar Pergolesi‘o „Stabat mater“ – yra gražūs kitaip nei gėlės ar saulėlydžiai. Jie yra sąmoningų pastangų rezultatas, įtraukiantis mus į kūrinyje jaučiamą prasmingą visumą. Tam nepakanka vien originalios idėjos. Iš tiesų, tikram originalumui, kaip Mozarto arba Rembrandto, reikalingi įgūdžiai, disciplina, žinios ir dėmesys detalėms.

R. Scrutonas daug dėmesio skyrė ir architektūrai. Jis dažnai su susižavėjimu rašė apie senąją Europos miestų architektūrą ir negailestingai kritikavo pokariu Senajame žemyne pradėtą modernistinės architektūros perversmą – milžiniškus gelžbetonio ir stiklo griozdus be fasadų ir derinimo su aplinka, pastatytus tik tam, kad būtų nugriauti. Šią architektūrą R. Scrutonas vadina „ekologine ir estetine katastrofa“ – tai pastatai iš trumpaamžių medžiagų, reikalaujantys milžiniško energijos kiekio apšildyti. Atsisakę suprantamo architektūrinio žodyno praeiviui jie atrodo šiurkštūs ir svetimi. „Architektūroje kaip ir muzikoje harmonija yra ryšys tarp skirtingų reikšmingų dalių, tvarkos, kuriamos iš besijungiančių elementų, pasiekimas“, – teigia filosofas. Anot jo, modernistinėje architektūroje nėra akordų, tik linijos „kurios baigiasi, tačiau nėra užbaigiamos“. R. Scrutonas ragina architektus sugrįžti prie klasikinių formų – žmogiškų, akiai patrauklių proporcijų ir detalių, teikiančių namų jausmą net ir pirmą kartą Paryžiaus ar Prahos senamiestyje apsilankiusiam turistui.

Estetika ir grožis buvo ne tik svarbia R. Scrutono filosofinių apmąstymų tema. Jis siekė savo idėjas pristatyti kuo didesniam žmonių skaičiui. Matyt, dėl to kartu su BBC televizija buvo sukurtas filmas „Why Beauty Matters“ („Kodėl grožis svarbus“), kurį anglų kalba galima pamatyti jutube.

R. Scrutonas taip pat aktyviai rašė ir kalbėjo apie politiką. Save jis pristatydavo kaip tęsėją angliškos konservatorių tradicijos, siekiančios išsaugoti sunkiai sukuriamus, tačiau lengvai prarandamus visuomeninius gėrius. „Šie dalykai yra svarbiausias mūsų bendruomenės turtas – taika, laisvė, teisė, tarpusavio pagarba, nuosavybės ir šeimos gyvenimo saugumas, – rašė R. Scrutonas, – (...) sunaikinti šiuos mūsų socialinius gėrius galima greitai, lengvai ir entuziastingai; jų kūrimas yra lėtas, nuobodus ir reikalaujantis pastangų.“ Pavojus tokiai politikos vizijai iškyla, kai, siekdamos ideologinių idealų, valstybių vyriausybės imasi radikalių visuomeninių pertvarkų – radikaliausias tokio rojaus žemėje kūrimo pavyzdys buvo Sovietų Sąjungos politinis eksperimentas, kur visas gyvenimo sritis tvarkanti valdžia visiškai suardė organiškus socialinius audinius, nuo kurių priklauso piliečių solidarumas ir gebėjimas prisiimti įsipareigojimus bendruomenei.

Anot R. Scrutono, manydami, kad valstybė tėra priemonė perdalinti visuomenės sukurtoms gėrybėms, panašių klaidų daro ir daugelis šiandienos Vakarų pasaulio valdančiųjų. Valstybė tampa priemone pertvarkyti visuomenę ir kultūrą, o ne piliečių savivaldos įrankiu. Vis didesnę ekonomikos dalį užima centrinė valdžia, taip mažindama ekonominį efektyvumą, sukurdama daugybę nežinia kam reikalingų biurokratinių institucijų, tvarkančių įvairias gyvenimo sritis, tarsi žmonės ir bendruomenės pačios negalėtų to padaryti. Sudėtingi ir painūs reguliavimai atrodo tiesiog sukurti numarinti smulkiam verslui. Be to, pripratinti prie dykai dalinamų gėrybių, žmonės praranda gebėjimus pasirūpinti savimi ir savo bendruomenės nariais.

Youtube kadras

R. Scrutonas buvo karštas „Brexit‘o“ šalininkas ir Europos Sąjungos kritikas. „Europos nuomonės formuotojų grupėse siaučia atsižadėjimo isterija, vieną po kito čiumpanti senus, nusistovėjusius dviejų tūkstantmečių senumo civilizacijos papročius ir juos uždraudžianti arba paverčianti sunkiai atpažįstama karikatūra“, – rašo jis. Anot jo, politinio korektiškumo režimas kuo toliau, tuo labiau apsunkina galimybes reikšti įsitikinimus, prieštaraujančius grūdamai ortodoksijai. Europos Sąjunga tampa biurokratine mašina, naudojama primetant su Europos gyventojų papročiais, tradicijomis ir tikėjimu nesuderinamas elgesio normas.

Kadaise olandai žurnalistai, kūrę laidų ciklą „Apie grožį ir paguodą“, nusprendė pabandyti parengti interviu su R. Scrutonu. Šis pasiūlė jiems aplankyti jį lapių medžioklės dieną. Valandos trukmės laidoje R. Scrutonas aprodo žiūrovams savo buitį ir pomėgius: paskambina savo sukurtos muzikos fortepijonu, aplanko bažnytėlę, kurioje sekmadieniais vargonuoja, parodo savo mėgstamą žirgą. Visą laiką jis dalinasi istorijomis, įžvalgomis apie filosofiją ir gyvenimo būdą: „Mūsų nelaimingumas ir susvetimėjimas kyla iš bandymo būti individu. Paguoda ateina būnant ko nors didesnio už save dalimi“, – sako jis. Vėliau veiksmas persikelia į pamiškę, kur susirinkęs nedidelis būrelis medžiotojų – senyvų anglų, vyrų ir moterų, ant arklių, apsirengusių juodais ir raudonais frakais. Ekrane šmėsteli portveino buteliai, o vėliau – ir padėklas su pilnomis taurėmis. „Šie žmonės čia susirenka kas savaitę, atnaujina savo socialinius ryšius ir ryšį su vieta, – pasakoja R. Scrutonas ir priduria, – viena didžiausių modernaus pasaulio bėdų, mano požiūriu, yra tai, kad žmonės nesuauga su jokia vieta, jie kaip klajokliai nuolat juda, ieškodami patys nežino ko ir nerasdami.“

Pokalbis tęsiasi kambaryje, R. Scrutonas atsakinėja į klausimus, sėdėdamas ant fotelio, rūkydamas cigarą. Pašnekesys gerai įsisiūbavęs – apie religiją, prasmę, tikėjimą ir jo praradimą. „Didžiausias klausimas, su kuriuo susidūrė žmonija, yra mirties klausimas – kaip priimti faktą, kad mirsiu?“ – sako filosofas. Po daugelio metų, kovodamas su galų gale jį įveikusia liga, jis rašė: „Artėdamas prie mirties pradedi suprasti, ką reiškia gyvenimas – jis reiškia dėkingumą.“

Rogerio Scrutono minčių vertimai dienraštyje „Bernardinai.lt“:

Rogeris Scrutonas. Kaip mes atpažįstame tikrą meną?

Rogeris Scrutonas. Kaip modernus menas užstrigo, apsiribojęs tikslu šokiruoti?

Rogeris Scrutonas. Religijos sugrįžimas

Rogeris Scrutonas. Didelė grožio ignoravimo kaina

Rogeris Scrutonas. Kodėl dabar ateina laikas išjungti muziką?

Rogeris Scrutonas. Teisių religija

Rogeris Scrutonas. Konservatizmo reikšmė