Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. R. Tenio / „Kas vyksta Kaune“ nuotrauka

Katalikų radijo „Mažoji studija“ laidoje „Kultūra ir religija“ vedėja Jūratė Kuodytė iškėlė klausimą: ar apsimoka saugoti kultūros paveldą? Visi žinome, kad tai labai brangiai valstybei kainuojanti užduotis. Ar ji visada pasiteisina? O jei jau paveldą saugoti, tai kaip ir kiek? Kokios problemos siekiant pritaikyti visuomenės reikmėms kultūros paveldo objektus nesugriaunant jų autentiškumo ir unikalumo? 

Laidos pokalbio su architektūrologe, paminklosaugos eksperte dr. Jūrate Markevičiene atspirties tašku tapo Kauno rajone esančios senosios Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios prieigų patvirtintas ir jau pradėtas vykdyti projektas, kurio rezultatas – betonu užlieta aikštė unikaliame kraštovaizdyje, norint patenkinti visuomenės poreikius. Kaip buvo ištirti tie visuomenės poreikiai – klausimas keblus. Tačiau viešojoje erdvėje šiuo vykdomu projektu suabejojo ir pasipiktino ne tik bevardė visuomenė, bet ir žinomi architektai, paveldosaugos, kraštovaizdžio specialistai. Štai architektas Audrys Karalius feisbuko paskyroje rašė, kad pamatęs betono liejinius aplink Zapyškio bažnyčią patyrė svetimą gėdą. 

Kai prie bažnyčios tėkštelėjame didžiulę betono plokštę, visą tą aplinką užmušame, ryšį su gamta nutraukiame.

Kuo virtualiau, tuo svarbesnis darosi tas tikras paveldas

Paminklosaugos ekspertė J. Markevičienė laidoje kalba, kad paveldas svarbus tuo, kad yra tikras. 

„Šiais technikos laikais galime susikurti įvairių virtualių realybių, pasivaikščioti virtualiai po Dievo Motinos katedrą, po mūsų Ramintojos bažnyčią. Bet kuo virtualiau, tuo svarbesnis darosi tas tikras paveldas, nes tik jis mus sugrąžina į realų pasaulį, todėl šiuolaikinės paveldo apsaugos srityje prioritetas yra autentiškumas, – aiškina specialistė. – Jeigu tikrus dalykus nušluosime ir panirsime į virtualią realybę, tai plėtros bendrovėms turiu klausimą: kodėl joms būtinai reikia statytis namus su vaizdu į tikrą senamiestį? Arba į tikrą gamtą? Kodėl, pavyzdžiui, neprojektuoti ant langų vaizdų? Sėkmingai sau susiprojektuoji, šiandien pasižiūri į Sacharą, rytoj – į Himalajus. Todėl, kad žmonėms reikia tikrų daiktų. Tikros gamtos. Tikro paveldo. Galų gale jiems reikia tikrų žmonių.“ 

Pasak J. Markevičienės, Zapiškyje tikrai pakanka vietos ir erdvių, ir nebuvo būtina betono aikštelę lieti prie pat bažnyčios vos ne užlipant ant šventoriaus ir griaunant maldos namų kaip šviesulio vaizdą, sudarkant jų vienovę su gamta. 

„Tokių mažų senųjų gotikinių bažnyčių, stovinčių gamtinėje aplinkoje, Vakarų Europoje turime labai daug. Ir jų sąryšyje su gamta mes pasijaučiame tarsi visatos dalelė, – įsitikinusi specialistė. – Kai prie bažnyčios tėkštelėjame didžiulę betono plokštę, visą tą aplinką užmušame, ryšį su gamta nutraukiame, ir turime bažnyčią, kurią tokio dabartinio pavidalo, kokia ji yra, galėtume sėkmingai perkelti bet kur kitur. Kad ir į Rumšiškes.“ 

J. Markevičienė čia įžvelgia tendencingą problemą: kad panašūs projektai Lietuvoje įgyvendinami patyliukais, nesurengus plačios, didelės diskusijos, o tokia, pasak jos – būtina. Ji teigia mačiusi Zapyškio bažnyčios prieigų techninį projektą – ten apie šventovės istoriją, aplinką – nė žodžio, užtat betono specifikacijoms skirti aštuoni puslapiai. 

Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. „Kas vyksta Kaune“ nuotrauka

Niekur pasaulyje nesitikima iš paveldo tiesioginės grąžos. Tai ne prekyba turguje – pardaviau prekę, gavau pinigus.

Esi gydytojas, kuris padeda pastatui išgyventi

Paveldą reikia matyti kaip gyvą žmogų – tokią išvadą prieina architektūrologė. Reikia atsisakyti savo asmenybės, panirti į restauruojamo paveldo pastatą ir suprasti, kad jis tau diktuoja žaidimo taisykles, o ne tu jam. 

„Tu esi tas gydytojas, kuris padeda pastatui išgyventi“, – tikina ji.

Paveldas, anot jos, savotiškai mus priartina prie tolimų laikų, ir jie mums tarsi tampa savi. Garsus XIX a. paveldo apsaugos teoretikas Johnas Ruskinas yra sakęs, kad pastatas įgyja vertę tik tada, kai jį nuskalauja bent kelių kartų gyvenimas, kai užeiname ir jaučiame, kad mes čia ne vieninteliai, kad mes čia ne iš nieko, kad egzistuoja tęstinumas. 

„Niekur pasaulyje nesitikima iš paveldo tiesioginės grąžos. Tai ne prekyba turguje – pardaviau prekę, gavau pinigus“, – kalba specialistė.

Daugiau klausykitės audioįraše:

Tekstą parengė Jurgita Jačėnaitė