Unsplash.com nuotrauka

„Katalikų pasaulio leidiniai“ pristato lenkų teologo Krzysztofo Lesniewskio monografiją Hesichastinis žmogaus gydymo metodas: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo…“ (Vilnius, 2019. Iš lenkų kalbos vertė Vaiva Narušienė)

Šioje knygoje išsamiai aptariamas hesichastinis (gr. hesychia – tyla, ramybė) žmogaus gydymo metodas, kuris jau daugelį amžių sėk­mingai taikomas Rytų krikščionybėje. Metodas tapatinamas su Filokalijos (gr. Philokalia, liet. „Gėrio meilė“) veikalų tradicija ir gydymu Jėzaus malda. Jo išeities taškas yra gilus žmogaus pažinimas, kuris padeda tinkamu būdu vesti žmogų į išsipildymą. Per išmintingą bendradarbiavimą su Išganytoju krikščionis gali ne tik nuosekliai siekti išganymo, bet kartu vis labiau džiaugtis pastovia kūno, sielos ir dvasios sveikata.

Anot knygos autoriaus, nors hesichastinio žmogaus gydymo metodo ištakos siekia IV amžių, jis nė kiek neprarado savo aktualumo ir šiandien. Šis metodas – tai veiksmingas įrankis, galintis padėti šiuolaikiniams krikščionims siekti psichinės, fizinės ir dvasinės sveikatos, kaip ir vienybės su Dievu. Teigiama, kad monografijoje pateikti esminiai hesichastinės terapijos elementai pravers visiems, kurie ieško sveikatos pilnatvės ir trokšta pagilinti savo santykį su Dievu.

Leidėjai tikisi, kad ši knyga sudomins ne tik Rytų krikščionybe besidominčius teologus, bet ir tuos, kurie užsiima pastoracija ir ieško amžių patikrinto metodo, galinčio suteikti dvasinę pagalbą tikintiesiems. Be to, ji turėtų būti naudinga krikščionims gydytojams psichiatrams, psichologams ir psichoterapeutams, siekiantiems plačiau ir integraliau pažvelgti į žmogaus ligų tikrovę ir ją tiesiogiai susieti su dvasine žmogaus sfera. Tačiau pirmiausia ši knyga skiriama visiems tiems, kurie norėtų susipažinti su pagrindinėmis hesichastinio dvasingumo idėjomis ir geriau suprasti Dykumos tėvų tradiciją apimančių Filokalijos veikalų žinią.

4. 3. Širdies sergėjimas

Neptiniai[1] tėvai širdies sergėjimą laikė pagrindine dvasinio darbo forma. Jie buvo visiškai įsitikinę, kad susitelkę į vieną užduotį sugebės pasiekti bet kokią dorybę. Dar daugiau, jie suprato, kad nuolat nepraktikuojant širdies sergėjimo neįmanoma įgyti jokios pastovios dorybės. Tad kuo jie laikė širdies sergėjimą, kuriam teikė tokią didelę svarbą? Į šį klausimą sunku pateikti vieną atsakymą, nes šią praktiką nusakė skirtingos sąvokos. Pasak veikalo Trys maldos metodai, širdies sergėjimą Filokalijos tėvai tapatino su širdies tyla (gr. hesychian kardiaken), dėmesingumu, budrumu, minčių tyrimu (gr. hereunan ton logismon) ir aukštesniojo proto sergėjimu (gr. filaksin tuto noos). Norint suprasti visas šias sąvokas, svarbu žinoti, jog jos buvo susijusios su darbu „savo širdies žemėje“. Tų pačių sąvokų naudojimą hesichastinėje praktikoje patvirtina ir Nikiforas Atsiskyrėlis, kuris aiškina, kad jas reikėtų taikyti tai pačiai tikrovei, kaip ir duonai pavadinti naudojamos įvairios sąvokos, kaip antai, kepalėlis ar riekė.

Kol esame šiame gyvenime, kol gyvename kūne, negalima palikti nesaugomos širdies. Nes iki pat paskutinio atodūsio negalime nuspėti, kokia aistra mus užpuls. Kaip ir žemdirbys negali būti tikras, kad nieko nenutiks ir jis suveš į savo kluoną dar tik nokstantį laukuose derlių. Širdies sergėjimas – tai siekis atsiriboti nuo blogio ir išmokti suprasti visas nuodėmes bei aistras/geidulius. Grynąja forma šį siekį labai sunku įgyvendinti, todėl svarbu atkakliai stengtis saugoti savo kūną nuo nuodėmių, tikintis, kad patirsime Dievo gailestingumą. Reikia susikoncentruoti į kūno (gr. soma) ir sielos sergėjimą. Kaip kūną sutepa lytiniai santykiai su kitu kūnu, taip siela susitepa, jungdamasi su blogiu ir vienydamasi su netyromis mintimis. Todėl visada išlieka aktualus perspėjimas, kad „sukti svarstymai atitolina žmones nuo Dievo“ (Išm 1, 3). Tad reikia „su visu uolumu sergėti savo širdį, nes ten yra gyvenimo šaltinis“. Kad pavyktų išsaugoti širdį, būtina maldauti Dievo, kad duotų geriau pažinti velnio klastas, ir treniruoti savo protą, kad tas nesileistų suvedžiojamas minčių, vedančių į maištą, užsispyrimą ar puikybę.

Knygos autorius, lenkų teologas Krzysztofas Lesniewskis.

Youtube.com stopkadras

Būtinybę sergėti širdį neptiniai tėvai grindė paties Kristaus įsakymu: „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus“ (Mt 24, 42−43). Šį tekstą jie siejo su kita evangeline perikope, kurioje užrašytas Kristaus perspėjimas: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai“ (Lk 21, 34). Remdamasis šiais dviem tekstais, šv. Izaijas Atsiskyrėlis teigė, kad reikia saugoti savo širdį ir jusles. Nuolat mąstydamas apie Dievą ir teisingai suvokdamas minčių prigimtį, žmogus sugebės atpažinti tas, kurios nori į jį patekti ir jį sutepti.

Piktų minčių atpažinimas primena piktadarių, besistengiančių įsibrauti į nusižiūrėtą namą, gaudymą – kaip apie tai kalbama Evangelijoje pagal Matą. Nesaugomi širdies namai prisipildo blogų minčių, begėdiškų vaizdinių ir įvairių nuodėmių. Tokius namus turėjo galvoje Jėzus, sakydamas: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“ (Mt 15, 19).

Duccio. „Jėzus atsisveikina su apaštalais“, 1308–1311.

Wikipedia.org nuotrauka

Apie širdies sergėjimą kalbama ne tik Naujajame, bet ir Senajame Testamentuose. Širdis yra viena iš svarbiausių psalmių temų. Nuo pat vienuolinio gyvenimo pradžios psalmių giedojimas atliko itin svarbų vaidmenį. Todėl nenuostabu, jog neptiniai tėvai mielai citavo psalmes, kurios sudarė svarbią kasdienės jų bendrystės su Dievu dalį. Remdamasis psalmėmis, šv. Izaijas Atsiskyrėlis rašė apie pavojus, kuriuos žmogui kelia jo širdies būklė. Apie tinginystę jis kalbėjo: „O žmonės, kada liausitės teršę mano garbę?“ (Ps 4, 3), apie veidmainiškumą: „Jų širdis pilna piktų kėslų“ (Ps 5, 10), o tuštybei ir paniekai apibūdinti pritaikė tokius psalmės žodžius: „Nedorėlis širdyje mano: „Dievui tai nerūpi. Jis slepia savo veidą, jis niekad nežiūri“ (Ps 10, 11). Baigdamas savo svarstymus, šventasis pridūrė, kad, norint teisingai interpretuoti biblinį tekstą, reikia pamąstyti, kam tas tekstas adresuojamas ir kokia proga. Atsakymai į šiuos klausimus padės nepasiduoti priešo provokacijoms, kurios siekia išblaškyti mintis ir sudominti protą. Regėjimo juslė priklauso nuo to, kaip siela ja naudojasi. Dievas sukūrė akis geriems tikslams. Jeigu jos tampa landžios ir geidulingos, tai ženklas, kad siela serga. Todėl, anot šv. Jono Kasijono, Patarlių knygoje neparašyta: „Uoliai saugok savo akis“, bet: „Atsidėjęs saugok savo širdį“ (Pat 4, 23). „Uolumo vaistą“ visų pirma turi širdis, ir nuo jos priklauso, kaip panaudos akis.

Ekleziastas perspėja, kad Dievas teis žmogų pagal tai, kaip ir kur jis eis, vedamas savo širdies troškimų, ir ar darys tai, kas patinka jo akims (plg. Koh 11, 9). Pagal šv. Simeono Naujojo Teologo interpretaciją, Laiške efeziečiams taip pat kalbama apie širdies saugojimą. Tai puikiai iliustruoja žodžiai: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12). Iš daugelio neptinių tėvų, kurie pasisakė apie širdies sergėjimą, šv. Simeonas Naujasis Teologas pamini šv. Morkų Asketą, šv. Joną Klimaką, šv. Hesichiją Sinajietį, šv. Simoną Sinajietį, šv. Izaiją Atsiskyrėlį ir šv. Barsonofijų.


[1] Graikų k. žodis nepsis (arba nipsis) Rytų krikščionybėje reiškia dvasios ir proto „blaivumą“, „širdies sargybą“, siekiant atsispirti blogoms mintims ir sumanymams („Bernardinai.lt“ red. past.).